Джоанна Троллоп - Marčios

Todėl kai vieną vakarą po Edvardo skambučio, pranešančio, kad Ralfas apsistos pas jį, kad jis visai nukabinęs nosį, ir prašančio Luko ištaikyti laiko ryt poryt susitikti su broliu išgerti alaus, Lukas pasakė: „Ralfas Londone. Pagaliau ėmėsi veikti. Gal dabar Petra atsikvošės?“, Šarlotė ryžtingai pareiškė:

– Kodėl nė vienam tavo šeimos nariui nerūpi Petros požiūris?

Juodu kraustė stalą po vakarienės, stumdydamiesi mažutėje virtuvėlėje. Lukas abiejose rankose turėjo po stiklinę, o per petį buvo persimetęs virtuvinį rankšluostį. Sustojo, nepriėjęs lentynos, ant kurios jie laiko stiklines, ir paklausė:

– Ką?

Šarlotė krėtė vištienos kormos3 likučius į plastikinę dėžutę.

– Kodėl nė vienas iš jūsų negalvoja apie Petros jausmus? – pabrėžė ji. – Kodėl visi kaltina tik ją?

– Niekas jos nekaltina, – tarė Lukas.

– Kaltina. Jūs be paliovos kartojate, kad ji nedėkinga ir atitrūkusi nuo tikrovės, neva ji nori, kad viskas būtų pagal ją…

– Bet juk taip ir yra, – atkirto Lukas. Jis padėjo ant lentynos stiklines ir nutraukė nuo peties rankšluostį.

– Tu nežinai…

– Ko aš nežinau?

– Ko ji nori. Kaip su ja elgėsi…

– Elgėsi?

– Taip.

– Kas?

– Tu, – atkirto Šarlotė ir pokštelėdama uždarė dėžutę. – Jūs visi.

Lukas paėmė saują stalo įrankių, kad nušluostytų.

– Mes tokie bjaurūs? – paklausė piktai žiūrėdamas į šakutes rankoje.

– Ji nesakė, kad jūs bjaurūs. Ji tik sakė, kad Ralfas nesupranta.

Lukas pakėlė akis.

– Sakė? Kada?

Šarlotė atsitiesė, kad galėtų žiūrėti Lukui į akis.

– Kai nuėjau jos aplankyti.

Lukas vėl įmetė šakutes į džiovyklą.

– Oi, Šarle…

– Susitikau su ja, kol jūs buvote pas tėvus. Kai judu su Edvardu įėjote į vidų, nuvažiavau pas juos į Olborą, bet Ralfas nenorėjo manęs įsileisti, todėl nuėjau ieškoti Petros į daržą.

– Ir kokia iš to nauda? – liūdnai paklausė Lukas.

– Ji turi teisę būti išklausyta!

– Tu tikrai nebandei suvesti sąskaitų su mano motina? – paklausė Lukas.

– Ne, – per greitai atsakė Šarlotė. – Kažkas turi būti jos pusėje. Negi tau taip neatrodo? – Ji patylėjo. – Mes net neminėjom tavo motinos, – pridūrė.

Lukas atsiduso.

– Nemanau, kad to prireikė, – tarė jis ir dirstelėjo į Šarlotę. – Nenoriu dėl to ginčytis.

– Aš irgi.

– Ką tu… jai pasakei?

– Pasakiau, – ištarė Šarlotė, staiga su nerimu pajutusi, kad jos tikėjimas savo teisumu slopsta, – jog suprantu ne viską, kas jai svarbu, bet suprantu, kad jai tai gali būti svarbu, ir padėsiu, jei manęs prireiks.

– Dulkintis su tuo tipu?

– Ji su juo nesidulkina. Kodėl visi galvoja tik apie seksą? Gal jai tiesiog gera būti su žmogumi, kuris neliepia jai daryti to, ko ji nenori?

– Kaip antai?

– Kaip antai, – atkirto Šarlotė, vėl atgavusi pasitikėjimą savimi, – pasakyti, kad jis gali netrukdomas išvykti į Londoną, o ji negali susitikinėti su kitu…

– Jis atvyko į Londoną uždirbti pinigų jai ir vaikams išlaikyti, – atsiliepė Lukas.

– Jai taip neatrodo. Ji nori ne to. Ji nori gyventi prie jūros, bet ne taip, kaip… kaip… – ji nutilo.

– Nori mano tėvai, – baigė sakinį Lukas.

Šarlotė linktelėjo. Lukas padėjo drėgną rankšluosčio gniutulą prie šakučių ir žiūrėjo pro langą virš kriauklės, susikišęs rankas į kišenes. Šarlotė laukė, stebėdama jį, ir svarstė, kaip gintis. Lukas neatsisuko.

– Galų gale visada vienas ir tas pats, – tarė Lukas. – Tiesa? Galų gale viską lemia tavo neapykanta mano motinai.

Antonis rūšiavo drobes. Pirma piešė skrendančią margasparnę žuvėdrą, stengdamasis aiškiai pavaizduoti išskleistus sparnus ir plasnojamąsias plunksnas, bet negalėjo susikaupti, todėl paliko molbertą ir seną akmeninį garstyčių indą, kuriame laikė pieštukus, ir užlipo skečiamosiomis kopėčiomis prie gegnių nuo sukrypusių stelažų nukelti senų kartonų ir drobių, pažiūrėti, kuriuos galima vėl panaudoti, o kuriuos reikėtų nešti į koledžą studentams. Iki mokslo metų pradžios nebeliko nė savaitės, ir Antonis graudžiai jautė, kaip jam reikia koledžo, teikiančio gyvenimui šiokią tokią struktūrą, įprastą pasitikėjimą, išvydus dar vieną pirmakursių pilną auditoriją, dievinančią Džeksoną Poloką, Marką Rotką ir manančią, kad piešti senelės lesyklos vaizdelį beprasmiška ir jokios naudos. Net apie jų panieką ir nenorą Antonis mąstė su džiaugsmu.

Jis nukėlė dvi šūsnis kartonų, nupūtė dulkes ir peržiūrėjo per metų metus susikaupusius piešinius ir paveikslus: pelėdų ir ančių, gandrų, gulbių ir žąsų, kilniojo erelio, besileidžiančio ant uolos (geros buvo atostogos Škotijos vakarų aukštumose), kirų ir pempių, vandeninio strazdo, plaukiančio smagiai kaip pingvinas. Jis kurį laiką žiūrėjo į paveikslą, vaizduojantį tripirščius kirus, nardančius ir besiturškiančius ežere, ir mąstė, kad šis neblogas, įspūdingas, jį galima panaudoti, užuot palikus pelyti ant gegnių. Jis stovėjo su paveikslu vienoje rankoje ir keliais eskizais gervių, nupieštų ant storo šiurkštaus rankų darbo popieriaus, kitoje, o tada prie studijos sučežėjo žvyras, lyg kas būtų sverdėdamas bėgęs, atsilapojo durys ir pasirodė uždusęs Kitas.

– Seneli!

Abu paveikslai nukrito ant grindų. Antonis atsiklaupė ir išskėtė rankas.

– Kitai!

Kitas pribėgo prie jo. Juokdamasis apkabino Antonio kaklą ir nepaleido, čiauškėdamas jam į ausį. Paskui žvyras vėl sučežėjo, ir pasirodė Petra, nešina Barniu. Ji įėjo pro duris, bet iškart sustojo. Žiūrėjo į Antonį netardama nė žodžio.

Antonis atplėšė Kito rankytes ir atsistojo. Kitas tebetarškėdamas įsikibo jam į kelnių kiškas. Barnis pamatė senelį ir ėmė niurnėdamas veržtis iš Petros glėbio.

– Ką čia veiki? – paklausė Antonis.

Petra kilstelėjo Barnį. Dėvėjo džinsus ir dukslią palaidinukę iš žalio indiško gazo, išsiuvinėtą veidrodėliais. Buvo basnirčia įsispyrusi į sportbačius skylėtomis nosimis.

– Norėjau tave pamatyti, – atsakė Petra.

Ji pasilenkė ir pasodino Barnį ant grindų. Šis leidosi sparčiai šliaužti prie senelio.

– Atsargiai, – tarė Antonis, – gali būti smeigtukų…

– Aš paieškosiu! – sušuko Kitas. – Aš paieškosiu! Aš paieškosiu!

Antonis vėl atsiklaupė.

– Rūšiavau senus piešinius. Jie buvo prismeigti prie lentos, galėjo nukristi…

Petra žengė kelis žingsnius artyn.

– Ieškosime visi…

Ji irgi atsiklaupė.

– Vargu ar turiu tau ką pasakyti, – tarė Antonis.

Petra rado smeigtuką, ištiesė ranką ir padėjo jį ant artimiausio stalo krašto.

– Gerai…

– Gerai!

– Aš ir nemaniau, kad turėsi, – paaiškino Petra.

– Tai ko atėjai?

Petra ištiesė ranką paimti kažkokio mažo daiktelio Barniui iš rankos.

– Tu man buvai geras. Visada. Norėjau, kad žinotum.

– Vieną radau! – džiugiai paskelbė Kitas.

Antonis nusisuko, kad ji nestovėtų jam prieš akis.

– Žinau. Todėl… taip sunku suprasti tai, ką tu darai…

– Tau aš nieko nedarau…

– Ralfas – mano sūnus. Jis įskaudintas. Aš įskaudintas.

Petra atsitūpė.

– Aš suprantu.

– Tai gal suprasi, kad nenoriu tavęs matyti.

Kitas priėjo prie Antonio ir atkišo du smeigtukus.

– Ačiū, – padėkojo Antonis. Jis labai sutriko ir užsidengė ranka akis.