Джоанна Троллоп - Marčios

– Eime į viršų, – tarė Lukas.

Butas, nutylėta Marnės nuomone, buvo žavus, bet neįtikimai mažas. Kol Lukas virė kavą, Marnė nusiplovė rankas nykštukiniame vonios kambaryje – vonios nėra, tik dušas, dušo užuolaidai trūksta pusės žiedų, – ir su meile pastebėjo, kad vienintelė lentynėlė apkrauta Šarlotės veido, kūno ir plaukų priežiūros priemonėmis. Vadinasi, niekas nepasikeitė, ir kaip malonu, kad Lukas neprieštarauja. Gregoris pykdavo, jei moteriška kosmetika būdavo ne ant tualetinio staliuko. Ten jam viskas patiko, ten Marnė galėjo laikyti tiek krištolinių buteliukų ir pūkučių, kiek širdis geidė, bet vonios kambario paskirtis, Gregorio nuomone, kita, čia nedera nuolaidžiauti savo silpnybėms.

Lukas pastatė kavos puodelius, ąsotėlį pieno ir kavavirę ant žemo staliuko prie sofos, nuėmęs kelis žurnalus ir drabužius. Marnė pritariamai žiūrėjo į jį. Jo kartos vaikinams nekelia siaubo namų ūkis, o vyresnieji žentai taip puikiai tvarkosi su vaikais, kad ji kartais mielai būtų priminusi Sarai su Fiona, jog vaikais turi rūpintis ir motina. Marnė atsisėdo ant sofos ir apsidairė.

– Mielas šviesus kambarys.

Lukas stovėdamas pylė kavą.

– Kad dar būtų didesnis…

– O judu tokie aukšti…

– Puiki vieta.

Marnė prisiminė, kaip ėjo į Arnoldo aikštę. Pakeliui nieko puikaus neišvydo, – ant šaligatvio po geležinkelio tiltu buvo net varganas dėvėtų drabužių turgelis, – antra vertus, viskas keičiasi. Štai jaunas vyrukas, jos žentas, puikus specialistas, nesivaržydamas verda jai kavą, o pragyvenimą užsidirba visai kitaip nei nusistovėjusių senų Marnės vaikystės profesijų atstovai. Ji paėmė puodelį kavos. Aromatas nuostabus. Nusišypsojo Lukui.

– Ačiū, mielasis.

Jis atsisėdo priešais ant kvadratinio audeklu aptraukto kubo.

– Dabar, – tarė Lukas.

Nusiteikęs palankiai, bet truputį skuba.

– Tai susiję su Šarlote ir kūdikiu, – tarė Marnė.

Lukas gurkštelėjo kavos.

– Sakykit.

Marnė šią vietą buvo surepetavusi. Ji gurkštelėjo kavos ir padėjo ant stalo. Vėl nusišypsojo Lukui.

– Galvoju apie jūsų kūdikį…

Lukas irgi nusišypsojo.

– Aš irgi.

– Labai malonu, kad tu taip džiaugiesi. Turiu pasakyti, kad mano kartos požiūris buvo kitoks. Kad ir kaip vyras būtų mylėjęs vaikus, rodyti savo jausmų buvo nepriimta.

Ji patylėjo. Lukas laukė vis dar šypsodamasis.

– Nenoriu jaudinti Šarlotės, – tarė Marnė. – Visi žinome, kad skaičiuoti pinigų ji nemoka, bet… ar išsiversite?

Lukas vėl gurkštelėjo kavos. Jo žvilgsnis nuo Marnės nukrypo į puodelį.

– Pinigų trūks, bet išsiversime. Ačiū, – pridūrė, lyg padėkoti jam tik vėliau atėjo į galvą.

– Aš kai ką sumaniau, – tarė Marnė, pakreipusi galvą.

Lukas nepakėlė akių.

– Jūsų labui.

Lukas dirstelėjo į ją.

– Padėti jums šiuo tarpu, iš pradžių.

– Labai…

– Ne, – pasakė Marnė ir pasilenkė į priekį. – Ne malonu. Tiesiog visada nori padėti vaikams, patys pamatysite. Mielas Lukai, Šarlotė visada buvo lepinama. Seserys pasakytų, paikinama, bet šeimoje taip dažnai nutinka su jauniausiu vaiku, ypač jei jis toks dailus kaip Šarlotė. Žinau, ji iš dalies džiaugiasi dėl kūdikio, bet sykiu žinau, kad ir jaudinasi, net nuogąstauja, todėl pamaniau, jog galėčiau ją nuraminti ir kartu padėti tau. Noriu jums pasamdyti auklę rūpintis kūdikiu po gimdymo ir įtikinti Šarlotę, kad ji bus nuostabi motina, juk mes žinome, kad ji tokia ir bus, ketinu ką nors pasamdyti šešioms savaitėms ar net dviem mėnesiams, kad jūs abu galėtumėte ant savo kojų atsistoti, nes vaiko gimimas – didelis dalykas, patikėk manim, labai didelis dalykas. Bet… – ji pakėlė ranką, kad Lukas patylėtų, nes jis aiškiai susijaudino ir ketino kažką sakyti. – Bet tai ne viskas. Auklė čia netilps. Tiesą sakant, čia netilps ir kūdikis, juk jam reikės baisybės visokių daiktų, ypač šiais laikais. Todėl ketinu jums padėti. Padėsiu jums sumokėti už didesnį butą su liftu, pamatysite, kad be lifto su kūdikiu laiptais neprilaipiosite, ir padėsiu jums tol, kol abu galėsite verstis savarankiškai. Nenoriu nei padėkos, nei ginčų. Man malonu bus tai daryti dėl tavęs ir Šarlotės.

Ji nutilo, paėmė kavą ir nusišypsojo į puodelį tikėdamasi, kad Lukas nusiramino ir apsidžiaugė. Jis tylėjo. Turbūt šiek tiek priblokštas įspūdingo pasiūlymo ir užmojo, pamanė, bet tyla tebetvyrojo, galų gale ji buvo priversta pakelti akis nuo kavos ir išvydo, kaip Lukas susiraukęs dėbso į puodelį.

– Lukai?

Jis krūptelėjo taip, lyg bandytų atsikvošėti purtydamasis.

– Ką pasakysi, brangusis?

Lukas pažvelgė pro langą, paskui – į lubas, tada į tolį pro Marnę ir sunkiai ištarė:

– Ko gero… ne.

– Ne?! Kodėl?

Lukui pavyko pažvelgti į uošvę.

– Marne, mes labai dėkingi, bet nepražūsime.

– Lukai, taip negalima. Šarlotė negali…

– Teks išmokti, – atkirto Lukas. – Kaip man. Mums abiem teks išmokti. Kaip išmoko mūsų draugai, susilaukę vaikų. Kaip išmoksta visi.

– Bet čia nėra vietos…

– Mums užteks.

– Bet juk šitokie laiptai!.. – sušuko Marnė.

– Mes žvalgomės kito buto, – atsakė Lukas.

– Tai leisk man jums padėti!

– Ne! – garsiau pakartojo Lukas.

Vėl stojo tyla, grėsmingesnė.

– Tu ką tik ant manęs rėkei? – oriai paklausė Marnė.

– Nenorėjau, – atsiprašė Lukas. – Jūs labai maloni, bet mes negalime priimti…

– Šarlotė gal ir priimtų…

– Šarlotei jūs nieko nesakysit, – ryžtingai pareiškė Lukas. – Nieko nedarysit be mano žinios. – Jis pasilenkė į priekį. – Nieko.

Marnė nusisuko ir pažvelgė pro langą.

– Nesuprantu kodėl…

– Nesuprantat?

– Ne. Man atrodo, tu tiesiog užsispyręs. Neleidžia vyriškas išdidumas. Puikiai jį pažįstu, ilgai su juo taiksčiausi. Beveik keturiasdešimt metų. Nenori priimti pagalbos savo vaiko motinai, nes nori būti vienintelis šeimos maitintojas.

– Aš ne toks, koks buvo Šarlotės tėvas, – truputį grėsmingai ištarė Lukas.

Marnė nieko neatsakė, sėdėjo ant sofos kaip žvakė ir spoksojo pro langą.

– Aš nenoriu… negaliu priimti jūsų pasiūlymo mūsų visų labui, – pasakė Lukas. – Mudu su Šarlote niekada neužaugsime, jei neišmoksime, kaip gyventi. Ir nenorime būti dėkingi. Mes turime teisę mokytis savarankiškumo, ją turėjote jūs visi. Atvirai kalbant, Marne, negalima su mumis elgtis taip globėjiškai.

Marnė gurktelėjo.

– Viliuosi, tu galvoji apie Šarlotę, – tepasakė ji.

Lukas atsistojo. Aiškiai ir truputį gąsdinamai parodė, kad pokalbis baigtas. Žiūrėdamas į Marnę, sėdinčią ant sofos, ištarė:

– Atmetu jūsų pasiūlymą kaip tik todėl, kad galvoju apie Šarlotę.

Paskui pasuko prie durų į prieškambarį ir jas atidarė.

– Kodėl tu man nepasakei? – paklausė Reičelė.

Ji stovėjo virtuvėje, ką tik grįžusi iš daržo, žemėtais džinsų keliais ir taškuota Antonio skepetaite surištais plaukais, kad jie nekristų ant veido.

– Ketinau. Vis ruošiausi pasakyti. Tik laukiau, kol surikiuosiu mintis…

Reičelė nuėjo prie kriauklės ir šiurkščiai įbruko po čiaupu arbatinį, kad pribėgtų vandens.

– Manau, ji nenorėjo su manim susitikti.

– Nenorėjo.

– O berniukai? – paklausė Reičelė, trinktelėdama virdulį ant pado ir įjungdama. – Kaipgi berniukai?

– Žavūs, – atsakė Antonis. – Meilūs. Iš pažiūros patenkinti.