Джоанна Троллоп - Marčios

4 Graži mergina ( it .).

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Pastaruoju metu Marnė retai važiuodavo į Londoną. Po Šarlotės tėvo mirties ji ten beveik nesirodė, susigundė nuvažiuoti tik kartą dviem dienoms, kurias Šarlotė paskyrė vestuvinės suknelės paieškoms. Įtemptos buvo dienos, prisiminė Marnė, o naktis ant sofos Šarlotės bute stulbinamai nepatogi, nors antroji Šarlotės buto nuomininkė, Nora, maloniai suieškojo jai dar vieną pagalvę. Sofa buvo per trumpa, vanduo drungnokas, o Marnė ne to amžiaus ir ne tos kartos, kad šukuotųsi ir dažytųsi kaip merginos: jos čiauškėdamos lakstė po butą, smakru prispaudusios mobilųjį, dantimis sukandusios plaukų segtukus. Marnė buvo pripratusi prie tualetinio staliuko stikliniu viršumi, trijų dalių veidrodžio ir geros šviesos. Stovėdama universalinės parduotuvės „Liberty’s“ vestuvinių suknelių skyriuje po nakties ant sofos, ji jautė, kokia visais atžvilgiais nenaudinga jos padėtis. Ji tėra išvargusi, susitaršiusi kredito kortelės savininkė.

Tačiau šiandien buvo kitaip. Šiandien ji pasiruošusi. Išvakarėse nusprendė, ką vilkės, ir atitraukusi miegamojo užuolaidas su džiaugsmu pamatė, kad ryto oras jai palankus. Prieš dvi dienas buvo pas kirpėją Bekonsfilde, pusryčiams netrūko vėlyvųjų aviečių, o kalbą ji surepetavo prieš veidrodį ir surašė gražiai ir įskaitomai popieriuje.

Į stotį važiavo ramiai, vienodu greičiu. Laiko per akis. Su pensininkės traukinio kortele susirado vietą pirmos klasės vagone už labai prieinamą kainą, nusipirko laikraštį, žurnalą „Kaimo gyvenimas“, idealų reklamuoti jos paveikslams ir atvirukams, kaip tik atitinkantiems jo stilių. Laukiant traukinio jai toptelėjo, kad to, ką ketina daryti, niekada nebūtų išdrįsusi, kai Gregoris dar buvo gyvas, ko gero, jai tai nė į galvą nebūtų atėję. Ji neabejojo, kad jis būtų pritaręs jos sumanymui, bet būtų užsigeidęs, kad tai būtų jo sumanymas, būtų viską suorganizavęs ir laukęs liaupsių. Per daugelį metų Marnė įprato girti Gregorį, darydavo tai puikiai. Dažniausiai prireikdavo nemažai laiko, kol jis nuspręsdavo, kad jau užtektinai pagirtas, bet, tyliai stovint stoties perone surikiuotomis mintimis ir tvarkinga išvaizda, jai toptelėjo, kokia maloni laisvė, kai kiekvienos minties ir poelgio nebetikrina ir nenustelbia kitas žmogus.

Marilebone Marnė Beikerlu linijos traukiniu nuvažiavo į Oksfordo aikštę ir ten persėdo į Centrinės linijos traukinį, važiuojantį į rytus, į Liverpulio gatvę. Jei Gregoris būtų buvęs gyvas, būtų reikalavęs važiuoti taksi, bet dabar ji buvo laisva ir popindavo save tik tada, kai pati to norėdavo. Be to, buvo malonu nusipirkti A zonos metro bilietą ir sutaupyti, kaip ir perkant traukinio bilietą. Marnei tvarkyti pinigus buvo malonu. Ir nesunku, jei neišleidi jų iš akių, ypač kai pasisekė kaip jai, nes pajamos daugmaž aiškios. Ji prisiminė ilgas valandas, Gregorio praleistas purkštaujant su laikraščiais savo kabinete ar telefonu kalbantis su biržos makleriu. Ji negali prisiminti jo amžino nepasitenkinimo ir jaudinimosi dėl pinigų nesišypsodama, tegu tai ir nepagarba velionio atminimui, bet nuoširdaus dėkingumo jam nesumažina, nes būtent dėl vyro murmėjimo ji dabar labai turtinga našlė.

Liverpulio gatvėje Marnė išlipo iš traukinio ir užkopė į Bišopsgeitą. Traukinyje buvo pilna žmonių, kurie maloniai skyrėsi nuo Marnei įprastų, todėl ji dar aiškiau pajuto, kokia nuotykinga jos kelionė. Liverpulio gatvės stotyje žmonės irgi buvo įvairūs ir įdomūs, ir Marnei staiga pasirodė, jog dėl savo paprastumo pati krinta į akis, su džiaugsmu suvokė, kad nė kiek nesutriko ir nemano, kad jai kas nors gresia, priešingai, šiek tiek nudžiugo. Prie eskalatoriaus praleisti jos į gatvę stabtelėjo aukštas sikhas su turbanu ir taip nusišypsojo, kai ji padėkojo, kad ji pasijuto išskleidusi seniai nuleistus sparnus. Kaip mes priprantame prie to, ką turime, pamanė Marnė, net jei mums tai netinka.

Buvo graži rugsėjo pradžios diena, Londone šiltesnė negu Bakingamšyre. Marnė nusivilko švarkelį ir užsimetė ant rankos, paskui, pajutusi, kad Rytų Londone taip elgtis nedera, išskleidė ir užsivilko. Stabtelėjo prie didžiulio veidrodinio banko lango pasigrožėti įspūdžiu. Atrodė deramai nerūpestinga. Pasistatė švarkelio apykaklę ir pasuko į šiaurę, į Šordičo Aukštąją gatvę ir įdomiai pavadintą Arnoldo aikštę, čia batų dėžės didumo penkto aukšto butelyje gyveno Šarlotė su Luku.

Atidaryti durų laipteliais iš studijos nulipo Džedas. Akis į akį jis susidūrė su patrauklia moterimi, šiek tiek vyresne už jo motiną, apsivilkusia drabužiais, kurių jo motina nieku gyvu nebūtų nešiojusi. Džedo motina mūvėdavo džinsus, avėdavo kaubojiškus batus, o ant nugaros iki šiol krito palaidi plaukai. Ši moteris, Džedo nuomone, atrodė kaip tipiška konservatorių partijos suvažiavimo delegatė. Jis nenutuokė, ką jai pasakyti, todėl tik tylėjo, stovėjo ir žiopsojo.

– Lukas yra? – paklausė Marnė.

Džedas pasikrapštė pakaušį.

– Gal… jūs iš labdaros?

– Ne, – atšovė Marnė. – Aš jo uošvė, o jūs – Džedas, buvote jo vestuvėse.

Džedas pajuto, kaip į veidą plūsteli karštas raudonis.

– O Viešpatie…

– Nesijaudinkit, – maloniai pasakė Marnė, – sunku atpažinti žmones neįprastoje aplinkoje. O jūs manęs nesitikėjot.

– Taip…

– Lukas irgi. Jis čia?

Džedas plačiau pravėrė duris. Negalėjo pažvelgti jai į akis. Miglotai prisiminė didelę skrybėlaitę, apie kurią kažkas pasakė, jog tai Šarlotės motina, bet veidą po skrybėlaite užmiršo.

– Lėkit į viršų, – tarė Džedas. – Jis viršuje. Atsiprašau.

Marnė jam nusišypsojo vildamasi, kad šypsena tokia pat maloni kaip sikho. Prasispraudė pro jį ir ėmė kopti laiptais. Džedas įėjo į vidų, durys užsitrenkė. Jis atsišliejo į sieną ir sugraibė kišenėje kramtomosios gumos pakelį. Velnias, Šarlotės motina! Ko jai čia reikia, po perkūnais?

– Marne! – šūktelėjo Lukas. Jis nuoširdžiai apstulbo. Pakilo nuo taburetės, numesdamas ant grindų popierinį kavos puodelį.

– Oi…

– Nesvarbu, – tarė Lukas, graibydamas jį. – Jau beveik išgėriau…

– Aš tave nustebinau.

Lukas atsitiesė su kavos puodeliu.

– Apstulbinote, Marne…

– Maniau, jei paskambinsiu, turėsi pasakyti Šarlotei, – tarė ji.

– Na, aš…

– Matai, aš nenoriu, kad sakytum Šarlotei. Noriu, kad tai būtų staigmena.

– Iš tikrųjų staigmena, – leptelėjo Lukas.

Marnė apsidairė.

– Galime kalbėtis čia?

– Aš… aš dirbu, – vis dar nesmagiai pasakė Lukas.

– Aš užtruksiu tik dešimt minučių.

– Taip… skubu?

– Visa, kas susiję su Šarlote, svarbu, tiesa? – nusišypsojo Marnė. – Šiuo atžvilgiu mudu tos pačios nuomonės?

– Žinoma…

– Galėtume užlipti į jūsų butą?

– Taip…

– Aš niekada nemačiau jūsų buto. Šarlotė sakė, kad parodys jį man tik tada, kai nusipirks užuolaidas. Man užuolaidos nesvarbu, nė kiek nerūpi, bet ji norėjo, kad butas būtų tobulas, kai jį pamatysiu, telaimina ją Dievas.

– Jis nėra tobulas, – tarė Lukas, – bet nors lova paklota. Tačiau turiu jus perspėti, kad laiptai statūs. Penktas aukštas.

– Aš nebijau, – gyvai atsakė Marnė.

Lukas pažvelgė į ją. Šiaip ar taip, ji vis dar žaidžia tenisą.

– Gerai, – tarė jis.

– Tai eime?

Jis dirstelėjo į monitorių. Tai, ką daro, neskubu, bet vis tiek geriau, kai dirbi be pertrūkio. Tačiau jam sutrukdė žmogus, kuriam jis įsipareigojęs, dėl kažkokio reikalo, kuris žadino jo smalsumą. Išsaugojo failą.