Джоанна Троллоп - Marčios

Paskui buvo atnešti makaronai su salotomis, ir Šarlotė paklausė Sigridos, ar smagu buvo Švedijoje, o Sigrida atsakė, kad buvo malonu susitikti su tėvais, ir Šarlotė įsiterpė, kad kaip tik norėtų pakalbėti apie tėvus, nes žino, kad Sigrida supras, kodėl ji taip pasielgė. Taigi ji, iš anksto nepasakiusi nei Edvardui, nei Lukui, susitiko su Petra, slapta, nes tikriausiai labai baisu, kai šeima taip staiga tavęs išsižada, todėl Šarlotė norėjo ją palaikyti, nes, Dieve mano, jai reikia paramos, tai angelas, nukritęs ant žemės.

– O Reičelė, – pasakė Šarlotė, smeigdama gražgarstės lapus ant lakštiniais apvyniotos šakutės galo, – gali būti baisiai nuožmi, patyriau savo kailiu. – Ji nusijuokė. – Nesu tikra, ar jau atsigavau, o juk tai nutiko prieš šimtą metų.

Sigrida gurkštelėjo vandens.

– Reičelė ir man labai apsunkino gyvenimą, kai gimė Mariela, – tarė ji.

Šarlotė, pakėlusi šakutę su makaronais, įsmeigė į Sigridą akis.

– Tikrai? – nekantriai paklausė.

– Mane buvo apėmusi baisi depresija. Labai baisi. Aš nenorėjau, kad ji žinotų. Norėjau, kad niekas nežinotų. Ir Reičelė labai supyko.

Šarlotė susikišo lakštinius į burną.

– Ji moka pykti, – tarė kramtydama.

Sigrida neatsakė. Sėdėjo, žiūrėdama į lėkštę, ir nevalgė.

– Nė viena iš mūsų neverta jos brangiųjų sūnelių, tiesa? – energingai išpoškino Šarlotė.

Sigrida pakėlė akis.

– Labai keistai pasikalbėjau su motina Stokholme. Paskui net susimąsčiau.

– O? – tarstelėjo Šarlotė. Ji mielai būtų toliau rutuliojusi Reičelės temą, dar pakursčiusi pyktį, bet Sigridos poza ją sulaikė. – Apie ką? – paklausė ji ir vėl įsidėjo į burną makaronų.

– Apie motinas, – tarė Sigrida. – Apie mūsų motinas.

– Maniškė baisiai miela…

– Gal. Bet ji irgi žmogus. Visi yra žmonės. Kadaise jos buvo mūsų amžiaus. Jos patyrė tą pat, ką dabar išgyvename mes.

Šarlotė sušnarpštė.

– Na, Reičelė pusę pamiršo… – pareiškė ji.

– Ji ne ragana, – lėtai ištarė Sigrida.

Šarlotė liovėsi valgyti.

– Aš jai nepatinku, jai nelabai patinki ir tu… – tarė ji.

– Man atrodo, kad patinku, – tarė Sigrida. – Jei nemėgo anksčiau, pamėgs dabar. Ji tokia tik todėl, kad niekas niekada jai nesipriešino, niekas niekada nesuabejojo, kad ji vienintelė pagerbta moteris tarp vyrų. Petra tikrai neabejojo. Bet dabar Reičelei teks kai ko išmokti, tarkim, prikąsti liežuvį, o tai jai sunkiai sekasi.

Šarlotė padėjo šakutę.

– Oho…

– Pamąstyk apie tai, – pasakė Sigrida. – Ralfas – sunkus žmogus, manau, niekas nebūtų jo užauginęs kitokio, bet jis – geras tėvas. O kiti, mūsų vyrai… Reičelė užaugino mums gerus vyrus. Tai jos nuopelnas.

Šarlotė atstūmė lėkštę. Įsmeigė akis į stalą, į trupinius ir dėmes, kuriuos ant jo paliko.

– Negalima visoms būriu jos užsipulti, – kalbėjo Sigrida. – Dabar ji vieniša. Mano motina pasakė įveikusi vienatvę darbu. Ji gydytoja. Reičelė – ne gydytoja, ji niekada nedirbo valdiško darbo, ji – namų šeimininkė, o dabar… aš nežinau, kas ji dabar. Ko gero, ją apėmęs siaubas, kad praras anūkus.

– Bet…

– Manau, todėl ji ir tūžta, – kalbėjo Sigrida. – Ji labai netaktiška, o dabar dar ir pikta. Bet man neatrodo, kad mes jai nepatinkame. Ir neatrodo, kad norėtų atgauti sūnus, net jei pasiūlytume juos grąžinti. Turbūt ji suvokia, kad teks išmokti naujos elgsenos, ir siunta ant savęs dar ir todėl. – Ji nusišypsojo Šarlotei. – Pagalvok pati, jei Reičelė būtų blogas žmogus, ar Lukas būtų geras?

– Ką nori man pasakyti? – paklausė Šarlotė.

– O, nieko, – atsakė Sigrida. – Aš tik pasakoju, kaip man viskas atrodo.

– Bet tu taip gražiai elgeisi su manim tą dieną mūsų bute, dėl kūdikio…

– Žinoma, – atsiliepė Sigrida, – ji tave užsipuolė nei iš šio, nei iš to. Reičelė pasielgė bjauriai, visi tai suprato. Manau, net ji pati suprato, nors nieku gyvu neprisipažintų. Bet po istorijos su Petra mūsų visų padėtis šiek tiek pasikeitė, požiūris irgi. Pasikeitė ir Reičelės.

Šarlotė vėl paėmė šakutę ir prisitraukė lėkštę. Išsižiojo, ketindama įrodinėti, kad jos nuoskauda pagrįsta ir nė kiek nesumažėjo, bet pajuto, kad neišdrįs. Apvyniojo apie šakutę paskutinius makaronus, stabtelėjo ir pažvelgė į Sigridą.

– Gerai, – tarė Šarlotė ir pati nustebo dėl tokio savo supratingumo. – Gerai. Įsidėjau į galvą.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Stivas Hadlis nebuvo linkęs nekantrauti. Kiekvieną gyvenimo valandą, kai nemiegodavo, jis ramiai vieną darbą keisdavo kitu, vieną užduotį kita, kol galop beveik nepajėgdavo galvoti, jei rankos nebūdavo užimtos. Motina pasakytų, kad tai paveldima. Tėvas negalėjo nei galvoti, nei rimtai kalbėtis nedirbdamas fizinio darbo. Stivas prisiminė, kaip tėvas mikčiodamas bandė jam papasakoti, iš kur atsiranda vaikai, gulėdamas su juo po senu taisomu automobiliu, pakeltu domkratu, kol Stivas, sukaupęs drąsos, prisipažino, duodamas tėvui veržliaraktį, kad jau žino.

Jis nepasakė, kad trylikos metų bandė tai daryti su penkiolikmete iš kitos klasės, kuri buvo labai kilniaširdiška, o gal patvirkusi, nelygu, kaip pažiūrėsi. Jam nepavyko, ir vis dėlto jis erzinamai juto, kaip bus gera ir malonu, kai pavyks. Po trejų metų jam pasisekė ir nuo to laiko sekėsi visada. Buvo užmezgęs baisybę trumpalaikių romanų, vienas truko ilgiau (baigėsi, kai mergina išvyko studijuoti į Škotiją), ir jis žinojo nesipūsdamas, bet tikrai, kad visais atvejais partneres patenkindavo. Seksas – geras dalykas, todėl verta išmokti tai daryti gerai. Dėl Dievo meilės, jis ne gražuolis, bet tai netrukdo būti puikiu meilužiu. Jis sąmoningai tuo pasirūpino.

Tiktai šiuo metu iš jo neginčijamų gabumų nebuvo jokios naudos. Petrai jis, be abejo, patinka, jai malonu su juo, jinai jo neatstumia, bet ne tiek atsisako su juo pergulėti, kiek, regis, nenutuokia, jog taip reikia. Stivo požiūriu, seksas – tolesnis etapas susipažinus, jei kartą kitą pabučiavęs įsitikini esąs geidžiamas, bet Petra, kuri džiaugsmingai leidžiasi bučiuojama ir nedviprasmiškai grabaliojama prasilenkiant ar Stivo automobilyje, regis, išnyksta, kai Stivas imasi reikalo iš esmės. Jis manė, kad turėtų jos tiesiai paprašyti, bet tokie pokalbiai jam sunkiai sekdavosi. Taigi jis laukė tinkamos akimirkos, kada trumpai drūtai galės pasakyti, ką, po velniais, čia vaizduoji?

Nuolat dirbdamas nepabaigiamus darbus draustinyje, ką nors taisydamas, atnaujindamas, jis klausinėjo savęs, kodėl tebesitąso su Petra. Ji ne pirma motina, su kuria jis užmezgė romaną, anaiptol ne gražiausia, ne smagiausia, ne žaviausia neprieinama moteris iš jo turėtų, bet visa tai atstoja didis jūros, pakrantės ir paukščių gyvenimo pomėgis, beveik tolygus bendrai tikybai, nustebęs kartais pamanydavo. Be to, ji buvo kitokia, jos dailininkės talentu jis nuoširdžiai žavisi; jos gebėjimas keliais pieštuko brūkštelėjimais įtikinti, kad jis žiūri ne į piešinį, o į gyvą paukštį, kelia jam kone baimingą pagarbą. Ir jam patinka jos vaikai. Jam ir šiaip patiko maži vaikai, bet šiuodu itin šaunūs, ypač vyresnysis, lakiausios vaizduotės ir kupinas visokiausių baimių. Stivas beveik nieko nebijojo, ir jam buvo smalsu, kaip trejų metų žmogelio smegenyse gali tilpti tiek baimės. Trumpai drūtai, Petra nenusakomai jį traukė, ir jis nebuvo linkęs jos atsisakyti ir atkreipti dėmesį į kurią nors draustinio kavinės padavėją, nors jos labai aiškiai rodė, kad jis galėsiąs gauti viską, ko tik panorėsiąs.