Джоанна Троллоп - Marčios

– Vėliau motina pridūrė: nors ji žino, kad vaikai su mumis būna tik laikinai ir vėliau mums nebepriklauso, vis dėlto juos paleisti esą labai sunku. Pasakė, kad ir mums taip nutiks Marielai užaugus, todėl turime pasirūpinti įdomiu darbu ir… gražiais tarpusavio santykiais, kad nemaldautume Marielos laiko ir dėmesio, juos Mariela turėtų skirti savo gyvenimui. Ji… – Sigrida nutilo.

Ji neištraukė rankos, bet laisvąja ranka užsidengė akis, paskui virpančiu balsu ištarė:

– Mano motina pasakė, kad tu geras žmogus.

Edvardas kuklindamasis krenkštelėjo. Iš dalies nuostabu, kai Sigrida rimtai, beveik liūdnai skandinaviškai nusiteikusi, bet tada sunku ką nors pasakyti be teatrališkumo, todėl jis tik sėdėjo, laikydamas jai už rankos, jausdamasis džiugiai ir kvailai, kol ji staiga pasilenkė, pabučiavo į lūpas ir karštai patvirtino:

– Toks tu ir esi.

Petra sėdėjo prie Kito lovytės ant grindų, apkabinusi rankomis kelius. Kitas miegojo, išsikėtojęs ant pagalvės, užmetęs rankas virš galvos. Kambario gale pro didžiulės, sunkios, senamadiškos lovytės, kurioje kadaise miegodavo ir Ralfas, ir jo broliai, turėklus į ją žvelgė Barnis. Jis nejudėdamas gulėjo ant šono suapvalėjusiomis nuo pastangų neužsimerkti akimis.

Maudomi abu berniukai buvo labai ramūs, paklusniai sėdėjo vandenyje ir žaidė nesipešdami, nesitaškydami ir nesipiktindami, kol atėjo laikas lipti iš vonios. Barnis ramiai gulėjo net ant vonios kilimėlio, kai Petra vystė jį sauskelnėmis, nesirangė ir nesistengė apsiversti keturpėsčias, kad galėtų skubiai iššliaužti pro duris į laiptų aikštelę. O kai paskambino Ralfas, šį kartą beveik tiksliai šeštą, Kitas neverkė, nerėkė, kad tėtis grįžtų namo, tik sėdėjo spausdamas Petros telefoną prie ausies, linksėjo ir tylėjo.

Ji vylėsi, kad juodu su Stivu ginčydamiesi neišgąsdino vaikų. Su Ralfu ji ginčydavosi kitaip, šis rėkdavo arba trenkęs durimis išlėkdavo iš namų, bet Kitas pajuto tvyrančią įtampą ir elgėsi atitinkamai, tai pastebėjo ir Barnis, kuriam šįkart neberūpėjo dar viena riekė skrebučio su uogiene. Jis verkšlendamas prišliaužė prie jos kojų ir atsistojęs įsirėmė motinai į kelius, žiūrėdamas į ją milžiniškomis iš sielvarto akimis. Vis tebežiūrėjo, lyg bijodamas, kad jei užsimerks, o vėliau atsimerks, motinos nebebus, kaip jau nutiko su Ralfu.

Petra baisėjosi savimi. Kodėl tas miglotas, snūdulingas bėgimo nuo neišvengiamybės savaites jai netoptelėjo, kad ji išgąsdins vaikus ir pati išsigąs? Kodėl apie tai nepagalvojo? Kodėl nenumatė Stivo pasiūlymo? Kodėl jos paikoje galvoje neprašviesėjo bent tiek, kad suvoktų, jog šie santykiai, kad ir kaip juos vadinsi, susiję ne tik su jos jausmais šiuo metu, bet ir su daug didesniais dalykais, su ateitimi, kad negalima grįžti į ankstesnę, žinomą padėtį it kokio Barnio, čiulpiančio nykštį, nes kai grįši, visa bus pasikeitę, tu irgi. Šią popietę, sėdint vėjyje ant žvirgždo, kol Stivas dėstė savo sumanymą ir pasakė, ko nori, pareiškė, kad jiems pavyktų, jei tik ji liautųsi vedžiojusi jį už nosies, Petrai dingtelėjo, kad dabar jos protas ir jausmai jau nebe tokie, kad dabar ji nebegalėtų atsakyti, o, puiku, nuostabi mintis, keliaujam į salą saugoti griežlių.

Ji nebegalėjo taip atsakyti. Sugniuždyta siaubo dėl grėsmingos lunatiškos pastarųjų savaičių būsenos, ji ėmė svarstyti, ar kada nors būtų galėjusi. Sulaikė kvapą, kad įveiktų kylančią paniką.

Vis dar beveik nekvėpuodama, Petra leido jam kalbėti ir stengėsi nusiraminti. Netrukdė jam pasakoti apie naują darbą, naują sumanymą, netrukdė jam ramiai, neskubiai kalbėti apie jųdviejų bendrumą, apie jo jausmus berniukams, ir dairėsi aplinkui, žiūrėjo į didžiulius rusvų akmenukų plotus ir ramiai banguojančią jūrą laukdama, kada pajus, kaip visada paplūdimyje, ryšį su gamta, atgaus pasitikėjimą, lyg būtų grįžusi namo. Žiūrėjo, žiūrėjo – ir nieko nepajuto. Paskui jos žvilgsnis nukrypo į sūnelius. Kitas ropštėsi šlaitu virš jūros, Barnis sėdėjo išsiraustoje duobutėje ir džiugiai mėtė čia pat krintančius akmenukus, todėl ji tik sėdėjo klausydamasi Stivo, užuot griebusi vaikus ir nuklupčiojusi šalin, kuo toliau nuo gąsdinančios minties pradėti naują gyvenimą nežinomoje vietoje su žmogumi, kurio, staiga suvokė, beveik nepažįsta.

Kelis kartus giliai įkvėpė ir aiškiai ištarė:

– Aš ištekėjusi.

Stivas dirstelėjo į ją.

– Tai kada nors trukdė tau su manim susitikinėti?

Petra nudūrė akis.

– Tu buvai man labai geras, – tarė ji. – Labai. Nereikėjo man…

– Ko nereikėjo?

– Nereikėjo leisti. Nereikėjo tau leisti būti man tokiam geram. Turėjau tau pasakyti.

– Ką pasakyti?

Petra paėmė akmenuką. Negalėjo pasakyti, jog visą laiką vylėsi, kad Ralfas vėl pažvelgs į ją, kad būtų atidavusi bet ką už artėjančių Ralfo žingsnių gurgždėjimą už nugaros, Ralfo, ateinančio jų pasiimti ir parsivesti namo. Todėl sukaupusi drąsą teištarė:

– Turėjau tau pasakyti, kad jo nepaliksiu.

– Maniau, kad jis tave paliko.

– Tai visai kas kita, – tarė Petra. – Ralfas kitoks. Jis viską daro kitaip. Jis nesitvardo.

Stivas įsistebeilijo į jūrą.

– Tau pasisekė, kad aš tvardausi, – tarė jis.

– Pasisekė. – Petra pažvelgė į jį. – Aš su tavim nežaidžiau.

– Tiek to, – tarė Stivas ir atsistojo. – Laikas pavakarių, – sušuko berniukams.

Šiek tiek apsvaigusi, Petra pamanė, kad viskas baigta, kad ji liko gyva po kojomis sprogus bombai, kad nieko nenutiks. Bet kai jie atsidūrė Stivo virtuvėje, susodino berniukus ir padavė jiems skrebučių, Stivas užsipuolė Petrą.

Balso jis nepakėlė. Nerėkė, neklykė, virtuvėje nesitrankė. Tiesiog pasakė, – tyliai, ramiai, bet tūžmingai, – ką apie ją mano, ką mano apie jos dorovės normas, bailumą, jos elgesį, savanaudiškumą ir vaikiškumą. Pasakė, kad jinai juo pasinaudojo, o jam nepatinka, kai juo naudojamasi, kad ji netrukdė jam šio bei to tikėtis, nors neketino nieko duoti, dėjosi atstumta ir paniekinta, nors buvo teisuoliška karvė, norinti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Jis iškoneveikė ją visokiais žodžiais, o visą laiką, kol Stivas kalbėjo, Petra nejudėdama sėdėjo prie stalo, iki atšliaužęs jai prie kelio prisiglaudė nelaimingas Barnis ir lyg iš transo ją pažadino. Petra pasilenkė paimti jo ant rankų, atsistojo, Kitas irgi nusiropštė nuo kėdės ir prisiartino prie jos, tik tada ji pažvelgė į Stivą.

– Gali mane vadinti, kaip nori, – tarė Petra. – Bet viena ranka nepaplosi. O dabar einu namo.

– Eik, – atkirto Stivas. – Daugiau nepavešiu tavęs nė metro.

– Ką gi, eisim, – tarė Petra ir paėmė Kitui už rankos.

Tikėjosi, kad jis neprabils, vylėsi, kad jis neatsisuks į Stivą. Barnis apkabino jai kaklą ir įsikniaubė į plaukus. Per plaukus jautė, koks karštas jo veidelis, kaip sunkiai jis kvėpuoja. Ji paleido Kitą tik trumpam, tik kol persimetė per petį rankinę, paskui pro Stivą išėjo iš virtuvės nestabtelėjusi, net kai šis bandė ją sugriebti ir kitaip, primygtinai, paprašė:

– Pasilik.

Mažoje nelygioje automobilių aikštelėje prie tako į paplūdimį du senukai ragino lipti ant užpakalinės sėdynės spanielį. Petra sustojo prie jų.

– Atsiprašau…

Juodu pakėlė akis į moterį čigonišku sijonu, sutaršytais plaukais, su vienu vaiku ant rankų, o kitu šalia, įsikibusiu abiem rankytėm motinai į sijoną.

– Ar negalėtumėte man padėti? – paprašė Petra. – Gal nors galelį pavėžėtumėte iki Olboro?