Джоанна Троллоп - Marčios

Dėl Petros santuokos jis nesuko galvos. Kažkur yra vyras, bet Stivas visada matydavo Petrą vieną, vyro ji beveik niekada neminėdavo, tik kartą pasakė, kad jis išvažiavo į Londoną, tokiu tonu, lyg jis būtų išvykęs visam laikui, o ne kelioms dienoms ar mėnesiams. Stivas susidarė įspūdį, kad Petros ir jos vaikų tėvo kilmė labai skiriasi, ir nors tai jokia kliūtis, vis dėlto nė vienas negali tikėtis, kad kito požiūris į ką nors bus toks pat. Petra – našlaitė, Anglijoje giminių neturinti, be to, net kai turėjo, šeima, matyt, buvo nedarni ir jokia atspara. Petra dar mokykloje išmoko kovoti už save, ir Stivas pajuto iki šiol nepažintą, todėl dar didesnį norą ją globoti. Stivui atrodė, kad moteris, kurios išsižadėjo šeima, o paskui ir vyras, tačiau ji ant jų nepyksta, yra nepaprasto būdo, ir dabar jis laužė galvą, ką daryti, kad ši nepaprasta moteris suvoktų, jog jis geriausia išeitis.

Ir štai darbe pasitaikė proga iškilti. Elektroniniu paštu siuntinėjamame draustinių biuletenyje būdavo skelbiama apie laisvas darbo vietas. Taip Stivas buvo susiradęs ir šį darbą. Jis nuolat peržvelgdavo biuletenius: taip kartais žmonės, visiškai patenkinti savo namu, dirsteli į parduodamo nekilnojamojo turto skyrelį. Stivui krito į akis laisva vieta saloje, paukščių pasaulyje garsėjančioje griežlėmis, netoli Škotijos šiaurės vakarų pakrantės. Tokiam darbui reikėjo praktinių įgūdžių ir paukščių apsaugos žinių, be to, buvo siūlomas žinybinis namas pietiniame salos gale. Šioje saloje žmonių gyveno mažai, bet gretimoje, sujungtoje klojiniu, užliejamu per potvynį, buvo mokykla. Stivas nebuvo linkęs į romantiškas fantazijas, bet staiga jam pasirodė, kad pasitaikė proga išspręsti įdomų ir prieštaringą klausimą, ką daryti su Petra.

Jis uždarė skreitinuką ir priėjo pažiūrėti pro svetainės langą. Temo, ir didžiuliai žvirgždo plotai, nusėti pajūrinių balžų kauburiais, blausiai švytėjo blėstančioje šviesoje. Stivas niekada nebuvo Škotijoje, juolab šiaurės vakarų aukštumose, bet žiūrint į Šiaurės jūrą, tamsėjančią už paplūdimio, jam prieš akis iškilo vaizdas kaip kalendoriaus nuotraukoje: kalvos, šaltiniai, ilgi balti paplūdimiai, nubarstyti kriauklelėmis. Tai gali – tik gali – būti išeitis.

Džedas studijoje buvo vienas. Lukas išėjo pirkti naujos vaizdų redagavimo programos jųdviejų bendrai skaitmeninei vaizdo kamerai, ir Džedas vangiai krapštėsi toliau, tobulino darbelį, kurį abu šiandien dirbo. Staiga spynoje trakštelėjo raktas, Džedas pasakė: „Greitai apsisukai“ ir išgirdo Šarlotės balsą:

– Čia Šarlotė.

Džedas nušoko nuo taburetės.

– Labas, nėščioji ponia! Nelaukiau tavęs!

– Aš irgi neketinau užsukti, – tarė Šarlotė. – Bet norėjau dėl kai ko pasitarti su Luku.

Džedas susikišo kumščius į kišenes.

– Jis išėjo programos.

Šarlotė paviršutiniškai apžvelgė kambarį, lyg Lukas vis dar būtų čia.

– Nesvarbu. Ilgai užtruks?

– Nemanau, – atsakė Džedas. – Nori kavos?

– Aš kavos negeriu…

– Kofeinas stabdo augimą?

– Nenoriu rizikuoti, – atsakė Šarlotė. – O Lukas…

– Nekalbėk man apie Luką, – pertraukė ją Džedas. – Būsima tėvystė pavertė Luką tikra sena boba. Beje, jei jau prabilome apie senas bobas – turiu omeny, vyresnio amžiaus moteris, – anądien skandalingai apsikvailinau, pamatęs tavąją.

Šarlotė vyniojo nuo kaklo ilgą lininį šaliką.

– Ką?

– Tavo motiną.

Šarlotė liovėsi vynioti ir įsistebeilijo į Džedą.

– Mano motiną? Kur?..

– Buvo užsukusi čia, – nerūpestingai atsakė Džedas. – Susitikti su Luku. O aš… aš jos… nepažinau, – pasakojo Džedas, darydamas tarp žodžių pauzes, kad įspūdis būtų didesnis. – Buvau svečias tavo vestuvėse, vienas pabrolių, ir ar pažinau nuotakos motiną, kai ji išniro man prieš nosį? Ne. Ne, nepažinau.

– Kodėl ji norėjo susitikti su Luku? – paklausė Šarlotė.

– Nenutuokiu. Pasijutau toks kopūstgalvis, kad nesukau galvos. Ji nesutriko.

Šarlotė vėl ėmė vynioti šaliką.

– Jie kalbėjosi?

– Kas?

– Mama su Luku.

– Užlipo į jūsų butą, – tarė Džedas. – Laiptais. Nesirodė beveik valandą. – Džedas pasilenkė į priekį, ištiesė kaklą ir įsistebeilijo į Šarlotę. – Lukas nieko nesakė?

– Kodėl nesakei? – vėliau paklausė Šarlotė.

Ji pjaustė pomidorus, po dušo apsivilkusi didžiuliu baltu Luko chalatu.

– Tu neturėjai žinoti. Užmiršau perspėti tą asilą Džedą, kad prikąstų liežuvį…

– Kodėl neturėjau žinoti?

Lukas atsišliejo į virtuvės durų staktą, sunėrė rankas ir nudūrė akis į grindis.

– Nes aš atsisakiau.

Šarlotė nustojo pjaustyti.

– Ko atsisakei? – paklausė ji.

– Tavo motinos sumanymo… pasiūlymo… – ramiai atsakė Lukas, tebežiūrėdamas į grindis.

Šarlotė padėjo peilį, nusiplovė rankas po čiaupu ir nusišluostė į Luko chalato priekį. Paskui priėjo ir atsistojo priešais beveik liesdamasi.

– Kokio pasiūlymo?

Lukas lėtai pakėlė galvą.

– Dabar nebesvarbu. Baigta. Jos norai buvo geri, bet sumanymas nevykęs. Nesvarbu.

– Svarbu! – atkirto Šarlotė.

– Nenoriu, kad skirtume tam reikalui daugiau dėmesio, negu jis vertas…

– Iš kur aš galiu žinoti, vertas jis ar ne, jei man nesakai? – supyko Šarlotė. – Einu skambinti mamai, nors tu tikriausiai liepei neprasitarti?

Lukas čiupo Šarlotei už riešo.

– Gerai, gerai. Tik nerėk ant manęs…

– O būčiau rėkusi?

– Taip, – atsakė Lukas.

Jis apsisuko, nepaleisdamas Šarlotės riešo, ir nutempė ją prie sofos.

– Sėskis.

Šarlotė atsisėdo. Lukas atsisėdo šalia, paleido jos riešą ir abiem rankom suėmė jai plaštaką.

– Išklausysi iki galo? – paklausė.

– Taip.

– Iki pat galo, kad galėčiau paaiškinti, kodėl taip pasakiau tavo motinai?

– Gerai, – sutiko Šarlotė.

– Tada žiūrėk į mane. Žiūrėk visą laiką.

– Žiūriu.

– Tavo motina puoselėjo vieną sumanymą, – prabilo Lukas. – Ji norėjo tave nustebinti. Kūdikiui gimus ketino surasti auklę ir jai mokėti šešias savaites, be to, mokėti skirtumą tarp nuomos už šį butą ir didesnį, nes jai atrodo, kad šis būstas per mažas dviem žmonėms, juolab trims, ir laiptais esą neprilaipiosime. O aš atsisakiau… žinoma, padėkojau, bet atsisakiau.

Šarlotė išsižiojo. Lukas atitraukė ranką ir tildydamas pakėlė.

– Valandėlę, mažute. Valandėlę. Atsisakiau, nes man nereikia pagalbos. Nenoriu, kad su manim elgtųsi kaip su pienburniu, kuris nebeišsiverčia žmonai pastojus. Atsisakiau ir todėl, kad mes turime elgtis kaip suaugę, kūdikis mūsų, santuoka mūsų, mes privalome tvarkytis patys, užuot maldavę pagalbos, kai gyvenimas šiek tiek pasunkėja. Atsisakiau, nes negalime būti dėkingi tavo motinai. Ji turi suprasti, kad dabar tu mano, o ne jos. Tu irgi turi tai suvokti, ypač laukdamasi. Aš atsisakiau, nes…

– Gana, – tarė Šarlotė.

– Tu pažadėjai, kad…

– Jau sužinojau, kiek reikia.

– Tai pagalvok apie mano žodžius, pagalvok, ką tai reiškia… jei ir toliau būsime nesavarankiški ir leisime tėvams…

– Pagalvojau, – atsakė Šarlotė.

Lukas tyliai suaimanavo. Paleido Šarlotės ranką ir trumpam užsidengė akis.

– Tada gerai, – alsiai tarė.

– Pagalvojau, – pakartojo Šarlotė. – Mama turbūt labai įsižeidė, nesulaukusi padėkos už savo dosnumą, bet aš manau, kad tu teisus.