Джоанна Троллоп - Marčios

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Baras buvo pilnutėlis. Lukas, netvirtai laikydamas du bokalus virš galvos ir jausdamas, kaip per rankas kartkartėmis nuvarva alaus, per klegesį prasiskverbė prie Ralfo. Šiam pavyko užgrobti dvi aukštas cinkuotas baro kėdes prie ilgos lentynos palei sieną.

Ralfas nusivilko švarką ir atpalaidavo kaklaraištį. Buvo išvargęs ir sulysęs, bet Lukas pastebėjo, kad jis apsikirpęs, ir, nors nagai nugraužti – rankogaliai jau su sąsagomis, o batai nuvalyti. Nors Ralfas buvo išsipustęs, o Lukas dėvėjo darbinius drabužius: juodas žygio uniformos kelnes, juodus marškinėlius ir avėjo beisbolo batus, jaunėlis nustebęs suvokė, kad jaučiasi atsakingas ir vyresnis už brolį.

Lukas pastatė bokalus ant lentynos prie Ralfo.

– O, tiesiog puiku, – tarė Ralfas ir gurkštelėjo alaus neliesdamas lūpomis stiklo. Paskui pakėlė galvą ir nusišluostė burną atgalia ranka. – Stebuklas.

– Atrodai prastai, – tarė Lukas.

– Tik atrodau…

Lukas kažką suniurnėjo. Paėmė bokalą ir godžiai mauktelėjo.

– Tai kaip sekasi? – paklausė.

– Gerai, – atsakė Ralfas. – Susidoroju. Šią savaitę skyrė du naujus klientus.

– Tu negauni pelno procento?

– Ne, – atsakė Ralfas. – Jis mokamas tik aktyvų analitikams. Bet premijinę priemoką gausiu.

Lukas žiūrėjo, kaip jis geria. Paskui paklausė:

– Ir kam ją išleisi?

Ralfas pastatė bokalą ir įsistebeilijo į jį.

– Namui sūnums ir sau, – patylėjęs atsakė. – Ir advokatui.

– Nebūk kvailas, – tarė Lukas.

Ralfas dirstelėjo į jį.

– Kodėl kvailas?

– Kas čia per kalbos? Ką tu vaidini? Ketini atimti vaikus iš motinos ir auginti vienas?

Ralfas nežiūrėjo į jį.

– Sumanymas maždaug toks, taip, – patvirtino alui.

– Tu beprotis, – ramiai pasakė Lukas.

Ralfas tylėjo.

– Tu negalėtum to padaryti, – tarė Lukas. – Jokios tikimybės laimėti bylą. Nė vienas teismas neatims dviejų mažų vaikų iš geros motinos, nes tu nenori pripažinti, kad esi kaltas ne mažiau už Petrą.

– Ji įsitaisė… – prasižiojo Ralfas.

– Nieko panašaus, – nukirto Lukas. – Ji neturi meilužio. Jųdviejų santykiai keisti, bet sieja juos ne seksas. Ji pati taip sakė Šarlotei.

– Ne vien seksas parodo, kad esi neištikimas… – tarė Ralfas.

– Ne vien numesdamas nuo laiptų žmoną parodai, kad esi žiaurus, – pertraukė jį Lukas.

– Aš su ja žiauriai nesielgiau! – suriko Ralfas.

Netoliese būrelis girtuoklių atsisuko, ir jų kampe netikėtai įsivyravo tyla.

– Aš su ja žiauriai nesielgiau, – tyliai pakartojo Ralfas.

– Nelygu, kaip apibūdinsi žiaurų elgesį…

Ralfas pasilenkė į priekį ir sušnypštė:

– Aš čia dirbu šitą sumautą darbą, kad juos visus išlaikyčiau.

Lukas nenuleido akių.

– Taip, – luktelėjęs atsiliepė. – Didvyriškai kovoji, kad sumokėtum už sąskaitas. Prieš tai susimovęs su internetiniu verslu ir apie tai nepasakęs Petrai nė žodžio, o paskui paskelbęs, ką darysi toliau. Jos neatsiklausęs, su ja nepasitaręs, tiesiog išgąsdinai ją netikėtais sumanymais ir apvertei jos gyvenimą aukštyn kojomis. Tik tiek.

Nustebęs Ralfas patylėjo, paskui tarė:

– Tai mat kaip dabar užgiedojai!

– Turėjau laiko pamąstyti, – atsiliepė Lukas. – Šis bei tas įvyko. Visą laiką leidai mamai su tėčiu tave stumdyti, o kai kas nors nepavykdavo, grieždavai apmaudą ant Petros. Tai ne jos kaltė. Ji nekalta, kad daro viską, ko nori kiti, kol nebegali, tada iškrečia kvailystę, tarkim, susiranda tą tipą, o mes visi triedžiam į kelnes.

– Vadinasi, tu visada darai viską, ko nori Šarlotė, taip? – kandžiai paklausė Ralfas. – Jei ji nori, taip turi ir būti?

– Nebūtinai, – atsakė Lukas, nekreipdamas dėmesio į brolio toną.

Ralfas paėmė bokalą ir vėl pastatė.

– Bet juk tas tipas yra. Nežinau, kas ten vyksta, tačiau jis mato mano vaikus, o man tai nepatinka.

– Užtat tu jų nematai, – atšovė Lukas.

– Aš tau sakiau. Jau sakiau. Aš dirbu kaip juodas jautis, nes…

– Nepliurpk, – pertraukė jį Lukas.

Ralfas krustelėjo, lyg ketintų čiupti švarką, nuslysti nuo taburetės ir brautis per minią netaręs Lukui nė žodžio. Vis dėlto delsė. Atitraukė ranką nuo švarko.

– Tau patinka šitas darbas, – tarė Lukas. – Tau malonu, kad esi jam gabus. Puiku. Bet neapsimesk, kad uždirbi duoną badaujantiems vaikams, netauzyk man šitų kilnių pasiaukojimo nesąmonių. Nereikia. Ir nesukvailiok galutinai, nė neišsižiok apie kovą dėl vaikų globos. – Jis pažvelgė į Ralfą. – Dieve, brol, nedaryk sau gėdos.

Ralfas nusisuko ir susigūžė prie alaus bokalo. Valandėlę patylėjo, paskui suniurnėjo nežiūrėdamas į Luką:

– Tai ką, tavo nuomone, turėčiau daryti?

Lukas čiupo bokalą, išmaukė alų ir trinktelėjo bokalą ant lentynos.

– Vykti namo, – tarė jis.

Petra nusprendė važiuoti autobusu. Be kitų sumetimų, taip bus pigiau negu traukiniu, be to, vairuoti Londone, nors ji vėl atkuto, vis dėlto baisoka. Ralfas jai atsiuntė čekį – įkištą į voką, be jokio raštelio, jos vardas ir pavardė surinkti kompiuteriu, bet jai atrodė, kad neturi teisės juo pasinaudoti. Pakišo čekį po stiklainiu su žemės riešutų sviestu ant užgriozdinto stalo vildamasi, kad jis išnyks ir nustos kėlęs jai nerimą. Pinigų jai nereikėjo, o Ralfo parašas čekyje ją nuliūdino. Uždėjo stiklainį tiesiai ant jo parašo, kad nereikėtų į jį žiūrėti.

Arbatinuke, kurio niekada nenaudojo, ji buvo paslėpusi keletą banknotų. Taip darydavo visą gyvenimą, nuo mažens, laikydavo pinigų atsargas kišenėse, dėžutėse, užvalkaliukuose, nes pinigai jai reiškė išsilaisvinimą. Daug nereikia, bet turi turėti tiek, kad galėtum ištrūkti, paklusti įgimtam potraukiui bėgti, sumokėti už maistą ar… piešimo pamokas. Jei su vaikais iš Ipsvičo važiuos autobusu, sumetė Petra, vargu ar išleis dvidešimt svarų, nes Barnis dar kūdikis, laiką ji pasirinks tokį, kai žmonių važiuoja nedaug, o kai nusigaus į vietą, sugalvos, ką daryti toliau.

Ji nelabai jaudinosi dėl tolesnių veiksmų. Dabartinė nuotaika, su palengvėjimu suvokė, tai ta pati nuotaika, kuri padėjo jai išradingai manytis išvykus senelei sunkiais, bet laimingais menkai mokamų darbų ir dailės mokyklos metais, – jei reikės, ji tikrai ką nors sugalvos. Lyg būtų pabudusi iš ilgo miego, mąstė ji, ir pamačiusi, kad ne tik gali, bet ir turi rinktis, nes niekas už ją nepasirinks.

Petra nuėmė arbatinuką nuo lentynos, kur šis stovėjo nuo tada, kai jie čia atsikraustė, ir nupūtė dulkes. Ant dangtelio buvo pirštų atspaudai – jos, kai pastarąjį kartą buvo atidariusi arbatinuką ir įdėjusi pinigų, o nuo snapelio karojo voratinklio gija. Nupūtė jį, nuėmė dangtelį ir apvertė arbatinuką virš stalo.

– Pinigai! – supratingai pasakė Kitas.

Jis vilkėjo Žmogaus Voro marškinėliais, pasiruošęs kelionei, ekskavatorius pūpsojo „Statybininko Bobo“ kuprinėje.

Petra suskaičiavo pinigus.

– Šešiasdešimt trys svarai, – pasakė ji Kitui. – Per akis. Per akis tam, ko mums reikia.

– Raketa? – viltingai paklausė Kitas.

– Ne. Autobusu. Bet aukštu, su laiptais.

Kitas svarstė.

– Kur važiuojam? – paklausė.

Petra pažvelgė į jį. Jis niekada nebuvo raudonskruostis, bet per pastarąją savaitę dar labiau išblyško, o nuo vakar nešukuotais plaukais, nuo pusryčių išterliotu veideliu apie burną atrodė iš tiesų graudžiai. Kilo pagunda, didelė pagunda pasakyti jam – tegul jo veidelis vėl nušvinta, kad ji bandanti grįžti į jam įprastą vietą, kurios palikti, atsižvelgdama į juos abu, neturėjo teisės, bet kadangi gali nepasisekti, nesąžininga įžiebti jam net menkiausią viltį. Todėl Petra tik pastumdė daiktus ant užgriozdinto virtuvės stalo – čekis, nors ir nematomas, švytėjo tarp jų it žarija, – ir pasakė energingai, kad skambėtų kaip nuotykis: