Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Mes valgysime viską, ką man pavyks išgelbėti, ir kol suvalgysime, nenupirksiu nė duonos riekės.

Eimė priėjo prie stalo ir nužvelgė jį. Padėjo puodelį ir paėmė luitą.

– Kas čia?

– Sūris?

Eimė atsargiai spustelėjo.

– Pernelyg minkštas.

– Senas sūris, – patikslino Krisė.

Eimė švystelėjo luitą į šiukšlių dėžę.

– Išmetam.

– Neišmesk nieko, neparodžiusi man, – subarė Krisė.

Eimė dirstelėjo į stalą.

– Šlykštu…

– Taip, – pritarė Krisė, – sutinku. Šlykštu. Turėti tokių produktų, ypač dabartinėmis aplinkybėmis, šlykštu. Bet mes neišmesim. Negalim.

– Gal viskas bus atsidūrę šiukšlyne, kai grįšiu, – neišmintingai pasakė Eimė.

Staiga stojo iškalbinga tyla. Krisė stovėjo prie šaldytuvo ir spoksojo į vidų. Eimė kuo nerūpestingiau perėjo per virtuvę ir įjungė virdulį.

– Ar jame yra vandens? – paklausė Krisė.

Eimė atsiduso, išjungė virdulį, padėjo popierius, nusinešė virdulį prie kriauklės, pripylė vandens ir vėl įjungė.

– Nėra prasmės apsimesti, kad nevažiuoju, – pasakė.

Krisė padėjo ant stalo slystančius praplėštus paketus su rūkyta mėsa.

– Nesijaudink.

Eimė laukė. Žvilgtelėjo į užrašus. Ispaniški posakiai, labiausiai patinkančius ji pabraukė raudonai. Kartoti bjauru, bet ispanų kalba malonu deklamuoti.

– Ji man paskambino, – tarė Krisė.

Eimė grįžo prie stalo ieškoti puodelio.

– Arbatos?

– Girdėjai, ką sakiau?

– Taip. Arbatos?

– Ačiū, ne, – atkirto Krisė. – Ji paskambino man pasakyti, kad nesijaudinčiau, tau nereikės nepadoriai apsistosi jos sūnaus bute, nes apsistosi ne pas jį, o pas ją.

Eimė išėmė iš spintelės dėžutę su arbatžolių maišeliais.

– Ji vardu Margareta. Jis vardu Skotas.

Krisė tylėjo.

– Su ja tai niekaip nesusiję, – tarė Eimė.

– Ji mano, kad susiję.

– Vis tiek nesirūpink, – atsiliepė Eimė, pildama į puodelį verdantį vandenį. – Aš elgsiuos taip, kaip man patiks.

– Nežinia, ar galėsi rinktis. Kaip negaliu rinktis aš.

Eimė nunešė puodelį per virtuvę prie kriauklės ir žvelgdama į apleistą sodą pasakė:

– Aš važiuoju ne dėl jų, mama. Sakiau tau. Aš važiuoju pamatyti vietos, kurioje užaugo tėtis, važiuoju pamatyti, iš kur kilo pusė manęs.

– Žinau, Eime, žinau, tu manai…

– Nenoriu aptarinėti! – suriko Eimė. – Nebenoriu apie tai kalbėti! Rytoj man egzaminas, ketvirtadienį dar vienas, o paskui aš laisva, važiuoju į Niukaslą, ir niekas to nepakeis!

Krisė sunėrė rankas ir įsistebeilijo į lubas.

– Džiaukis, kad po egzaminų nelėksiu švęsti kaip bendraklasiai, – piktai, bet nebe taip garsiai pareiškė Eimė. – Švęsti ir bendrauti su visais iš eilės.

– Bendrauti? O kas čia būtų bloga?

– O Dieve, – niekinamai atšovė Eimė. – Neapsimetinėk. Negi nuoširdžiai manai, kad švęsti reiškia švęsti, o bendrauti – bendrauti?

Krisė pažvelgė Eimei į veidą.

– O ką tai reiškia?

Eimė praėjo pro motiną su puodeliu arbatos. Tarpduryje stabtelėjo ir aiškiai ištarė:

– Bučiuotis.

Krisė krūptelėjo.

– Kaip manai, ar ne geriau man važiuoti į Niukaslą? – grėsmingai paklausė Eimė.

O tada sučirškė telefonas. Eimė laukė su citatomis ir arbata rankose.

– Alio, – ištarė Krisė ir su palengvėjimu nusišypsojo. – Pone Levertonai. Markai. Kaip?..

Ji patylėjo, paskui atsuko nugarą Eimei, lyg skambutis būtų asmeniškas, ir lėtai nužingsniavo per virtuvę, toliau nuo dukters.

Eimė ją stebėjo. Ponas Levertonas iki šiol reiškė tik blogas žinias ir nemalonias staigmenas. Kodėl Krisės balsas toks džiugus kalbant su juo, judesiai keistai ramūs, o ragelį ji laiko kaip gelbėjimo virvę?

– O, – tarstelėjo Krisė nustebusi, bet neįsižeidusi. – O. Ką gi, labai malonu…

Ji nutilo. Paskui laisvąja ranka atsirišo prijuostę ir nusitraukė per galvą.

– Žinoma. Taip, pasikalbėsiu su jomis. Manau…

Ji numetė prijuostę ant kėdės atkaltės.

– Nenoriu, jog manytumėte, kad esu nedėkinga, – tarė ji. – Taip nėra. Aš be galo dėkinga. Kaip malonu…

Ji vėl nutilo ir paleido plaukus, nutraukusi gumelę.

– Ačiū, – tarė Krisė. – Labai ačiū. Taip, pagalvosiu. Paskambinsiu jums. Ačiū.

Ji atitraukė ragelį nuo ausies ir stovėjo nugara į Eimę, spoksodama į virtuvę.

Eimė gurkštelėjo arbatos ir užsikosėjo.

– Kas nutiko? – paklausė Eimė.

Robis padarė Tamsinai lygiai tokią drabužių spintą, kokios ji prašė. Spinta stovėjo miegamajame tarp priekinės židinio (nekūrenamo) sienelės ir išorinės pastato sienos; ištraukiamos lentynos, skersiniai drabužiams kabinti ir išradingi, panašūs į virtinę ledinukų ant pagaliuko, kurpaliai batams apačioje. Robis mėgo tamsias spalvas ir matinius paviršius, todėl spintą norėjo nudažyti spalva, derančia prie rudos odos lovos galvūgalio, baisiai lova didžiavosi, bet Tamsina užsigeidė moteriškesnių spalvų ir naujo audeklo, kuris sušvelnintų, o ne pabrėžtų rudos odos galvūgalį. Taigi naujoji drabužių spinta buvo nudažyta žalsvai, o durų rankenos parinktos stiklinės, apvalios, su žaliais iškilais taškeliais. Ant lovos buvo iškėtotos naujos baltos užuolaidos su smulkiomis rausvomis bei kreminėmis gėlytėmis ir žaliais lapeliais.

Tamsina pasakė, kad spinta jai be galo patinka. Stovėjo priešais, suėmusi rankomis atdaras duris, žavėjosi automatiškai įsijungiančia šviesa, švarutėliu vidumi, ilgu veidrodžiu, kurį Robis pritaisė dešiniosiose duryse. Jis valandėlę palaukė, žiūrėdamas į ją, mėgaudamasis savo ir jos džiaugsmu, paskui iš užpakalio apkabino ją per liemenį ir įsirėmė smakru į kaklo linkį.

– Dabar jokių atsikalbinėjimų, – tarė Robis.

Tamsina vos pastebimai įsitempė. Ji kaip tik svarstė, teoriškai, kur sudėti rankines.

– Ką?

– Tu gavai spintą, – tarė Robis. – Gali atsivežti daiktus. Nėra prasmės atidėlioti.

Tamsina palietė jam veidą ir atitraukė ranką.

– Dievinu savo spintą.

– Puiku.

– Tikra „Sekso ir miesto“ spinta.

– Puiku.

Tamsina suėmė Robio rankas ir atplėšė.

– Aš atsikraustysiu…

Robis stvėrė jai už rankos.

– Kada?

– Netrukus.

Robis ją paleido ir atsisėdo ant lovos krašto.

– Tame, tu tai kartoji daug mėnesių. Mėnesių. Dabar jūsų namas parduodamas, tu turi spintą ir modeliuoji mano gyvenimą. Ko lauki?

Tamsina atsisuko. Ji pažvelgė pro langą, paskui vėl į Robį.

– Mamai pasiūlė darbą, – tarė ji.

– Nuostabu!

Tamsina standžiau susiveržė arklio uodegą.

– Nežinau.

– Ko nežinai?

– Darbas prastas…

– Koks?

– Priimamojo administratorė.

Robis valandėlę luktelėjo. Stengėsi susikaupti, nors ji stovėjo čia, jo miegamajame, prie spintos, kurią jis suprojektavo ir padarė jai.

– Bet tu irgi priimamojo administratorė, – nesuprato jis.

– Taip, – sutiko Tamsina.

– Tai…

– Ką pasakytų tėtis? – išrėžė Tamsina. – Ką pasakytų tėtis, pamatęs, kad mama dirba jos nevertą darbą – administratore?

Robis susimąstė. Ričis jo atmintyje išliko malonus, svetingas žmogus, gyvenantis dėl dukterų ir savo muzikos. Robio motina buvo Ričio Rositerio gerbėja, todėl Robis gerokai baiminosi, eidamas pas jį pirmą kartą. Bet Ričis buvo nebaisus. Ričis buvo nerūpestingas, paprastas ir draugiškas. Robis pripažino, kad Ričis mažesnis snobas nei visi pažįstami, kur kas mažesnis nei jo tėvai, kurie iki šiol trikdomai didžiuojasi, kad į darbą Robis vaikšto kostiumuotas. „Tai gatavas pirktas kostiumas, o ne siūtas pagal užsakymą“, – sakydavo jis motinai.