Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Ne anksčiau, – įsiterpė Tamsina.

– Žinoma, ne anksčiau, – irzliai atkirto Krisė. – Nustok su manim elgtis kaip su pusgalve.

Trumpam stojo nuostabos pilna tyla.

– Atsiprašau, – įsižeidė Tamsina.

– Aš esu pardavusi ir pirkusi namus, – tarė Krisė. – Žinok, gyvenau viena ir užsidirbdavau pragyvenimą. O tu nesugebi net persikraustyti į tau paruoštą butą su spinta, padaryta pagal užsakymą.

Suskambėjo telefonas.

– Atsiliepsiu, – vienu balsu pasakė Tamsina ir Dilė.

Jos susistumdė. Dilė buvo greitesnė. Ji griebė ragelį nuo šakučių ir stipriai prispaudė prie ausies.

– Alio. Oi, sveika, Eime! Kaip sekasi? Ką veiki?

Įsivyravo ilga tyla. Krisė nukėlė nuo viryklės keptuvę su kiaušiniene ir toliau stropiai maišė. Tamsina atsišliejo į sieną, sunėrė rankas ir ryžtingai įsistebeilijo į virtuvės vidurį. Dilė stovėjo prie telefono ir klausėsi. Po neapsakomai ilgo laiko ištarė: „Oho“, paskui: „Jėzau, Eime!“ ir galop: „Verčiau pasitark su mama. Dar nekalbėjai?“

Krisė liovėsi maišiusi. Tamsina atsitiesė. Krisė ištiesė ranką į ragelį.

– Svarbus dalykas, Eime, – pasakė Dilė į ragelį, nekreipdama dėmesio.

Krisė žengė žingsnį arčiau.

– Prašau…

– Duok jai ragelį! – suriko Tamsina.

– Čia visos pasiuto, – tarė Dilė. – Perduoti ragelį? – Ji nusijuokė. – Skaičiuoju. Pasiruošusi? Trys, du, vienas, mama!

Ji padavė ragelį Krisei.

– Ir? – paklausė Tamsina.

Dilė jos nepaisė. Ji stebėjo Krisę. Krisė įdėmiai klausėsi.

– Bet aš noriu, kad rytoj būtum namie, – galop pasakė ji. – Tu pažadėjai rytoj grįžti…

– Ji pasilieka? – sušnypštė Tamsina.

– Ji pametė galvą dėl kažkokios muzikos, – tarė Dilė, tebežiūrėdama į Krisę. – Regis, ketina studijuoti liaudies muziką. Kalbėjo nei šiaip, nei taip.

– Studijuoti liaudies muziką?

– Kalbėjo kaip pamišėlė. Niukaslo universitete. Kur tas Niukaslas?

– Žinoma, negaliu tavęs priversti, – kalbėjo Krisė, – bet skamba be galo keistai, ir taip staiga. Tu ten nė kojų nespėjai sušilti…

– Jai praplovė smegenis, – nusprendė Tamsina.

– Norėčiau, kad ir tau kas nors praplautų smegenis, – narsiai išpoškino Dilė. – Tada gal nebemanytum, kad visada esi teisi.

– Kartais elgiesi kaip paskutinė karvė…

– Gerai, – tarė Krisė, – gerai. Be abejo, neketinu tau uždrausti. Ko gero, negalėčiau, jei ir norėčiau. Turbūt… – Ji nutilo. – Turėčiau palinkėti tau laimės, – sunkiai ištarė. – Linkiu. Iš tikrųjų linkiu tau laimės, mieloji. Jei šito nori.

– Dieve mano, – tarė Tamsina ir teatrališkai skėstelėjo rankomis. – Ši šeima baigia iširti.

Dilė priėjo prie viryklės ir mediniu šaukštu pabaksnojo kiaušinį.

– Kaip guma…

– Taip, – atsakė Krisė. Balsas buvo pavargęs ir neviltingas. – Taip. Paskambink ir pasakyk man. Ar atsiųsk žinutę. Bent žinutę. Oi, Eime, aš pardaviau namą. Taip. Taip, manau, man irgi taip atrodo. Gerai, gerai, mieloji. Labanakt.

Ji atitraukė ragelį nuo ausies ir nieko nematančiomis akimis žiūrėjo į jį.

– Ką jie jai padarė? – paklausė Tamsina.

Kai Eimė pabudo, buvo jau diena, ir pro langą be užuolaidų prie lovos sruvo platus, aukštas, debesėliais nusėtas šiaurietiškas dangus. Ji valandėlę gulėjo, lėtai peikėdamasi, prisimindama visus vakardienos įvykius, pietus, pokalbį, atradimus, skambutį namo ir – mėgaudamasi – žavingą netikėtą vidurnaktį, kai Skotas pagaliau sėdo prie fortepijono ir ėmė skambinti, o ji išsitraukė iš kuprinės fleitą ir pritarė jam, tai buvo geriau už pokalbį, geriau už viską, net geriau nei groti su tėčiu, nes Skotas skambino kaip lygus, lyg būtų svarbi tik muzika, o ne muzikantas.

Kai abu prisiminė laiką, buvo jau po dviejų. Eimė suvokė, kad miršta badu, juodu suvalgė maišelį anakardžių riešutų, kelis griežinėlius sūrio, Skoto rasto šaldytuve, ir pasidalijo sumaigytą šokolado plytelę, ištrauktą iš jo portfelio. Einančią į miegamąjį Eimę užplūdo būtinybė pasakyti, kokia ji dėkinga už pagalbą, patarimus ir kaip džiaugiasi, bet nežinojo, kaip tai išreikšti, kad abu nesutriktų, todėl tik tylėdama nerangiai apsivijo jo kaklą, ir Skotas suprato, skubiai ir stipriai prispaudė ją prie krūtinės, pasakė: „Ne tau vienai šiandien buvo gera“ ir ją paleido.

– Neužmiršk, rytą aš išeisiu. Juk pirmadienis, – pridūrė jis.

– Oi…

– Penktadienį pasiėmiau pusę laisvos dienos. Daugiau kol kas negaliu.

– Taip, suprantu…

Jis numetė ant sofos pagalvę ir užsegtą miegmaišį.

– Tavim pasirūpins ponas Harisonas. Jis tau parodys „Šalaviją“. Šią sritį jis šiaip ar taip išmano geriau už mane.

Ponas Harisonas! Eimė pašoko. Kur jos laikrodis? Kiek dabar valandų? Kas bus, jei ponui Harisonui teks jos laukti?

– Jis buvo atidarytas 2004 metais, – tarė Bernis Harisonas. – Didesnis už dvi futbolo aikštes ir dukart aukštesnis už „Šiaurės angelo“13 skulptūrą. O jame, – parodė jis į didžiulį lenktą stogą, kylantį aukštai virš jų, – yra per šešis šimtus stiklo lakštų, kiekvienas jų sveria daugiau nei du drambliukai.

Eimė žiopsojo, lėtai sukdamasi, atlošusi galvą.

– Trūksta žodžių…

– Aš toks senas, kad prisimenu, kaip buvo įkurtas kamerinis orkestras „Šiaurės simfonija“, – tarė Bernis. – Tai įvyko 1958 metais. Įkūrė Maiklas Holas. Man buvo šešiolika, kaip ir tavo… – Jis nutilo. – Ne, turbūt ji, Margareta, tau niekas?

Eimė atitraukė apsvaigusį žvilgsnį nuo milžiniško „Šalavijo“ stogo.

– Turbūt…

– Tėvo pirmoji žmona tėra tėvo pirmoji žmona.

– Ji… – Eimė gurktelėjo. – Ji buvo jo vienintelė žmona. Jis su mama taip ir…

Bernis Harisonas krenkštelėjo.

– Nesuk dėl to galvos. Man vis tiek. Žinok, Margaretai tu padarei įspūdį.

– Viliuosi, ji neužsigavo, kad nevažiavau pas ją…

– Ji žino, ko nori, ir jai patinka, kai ir kiti žino. Pažįstu ją nuo tada, kai buvo smarki mažylė su kasytėmis. Mudu su Margareta augome kitokiame pasaulyje. Nepatikėtum, koks jis kartais būdavo. Atšiaurus. Toks atšiaurus, kad nuoširdžiai ilgėtis anų laikų neįmanoma.

Eimė pro jį pažvelgė į milžiniškas žvilgias grindis, stiklo sienas ir upę.

– Vadinasi, Didysis viešbutis… – neryžtingai prabilo.

– Taip, – tvirtai atsakė Bernis. – Ji neigtų, bet kaip tik dėl to mums patinka tokios vietos kaip Didysis viešbutis. Mes išgarsėjome, praturtėjome ir norime už pinigus gauti tai, kas mums priklauso. Kokybę.

– Žinoma.

– Londone gali būti kitaip…

– Prašom nekalbėti apie Londoną.

Bernis dirstelėjo į ją.

– Gerai.

– Aš pamilau šitą kraštą…

– Tai akivaizdu.

– Visi man čia buvo labai geri, – tarė Eimė.

Bernis mostelėjo Eimei sekti paskui jį prie milžiniškų langų, atsišlieti į plieninę baliustradą ir pažvelgti į upę ir tiltus.

– Visi turime ką duoti vienas kitam, – tarė, žiūrėdamas į vaizdą.

– Aš neturiu, – atsiliepė Eimė. – Aš nieko neturiu. Ką tik baigiau mokyklą. Net traukinio bilieto į čia pati nepirkau.

– Tu pernelyg protinga, kad suprastum mane pažodžiui. Ne apie pinigus kalbu.

– Jų neturėdamas, jautiesi bejėgis…

– Negi tai tau užkirs kelią?

– Ne, – neryžtingai atsakė Eimė.

– Yra visokių būdų. Stipendijos. Labdaros organizacijos, remiančios muzikos studentus. Jei nori, būdą rasi.