Джоанна Троллоп: Kita šeima

– Labai noriu…

– Ką gi, – tarė Bernis, – pamatysim. Metus turėsi sunkiai dirbti, reikės patirties. Bet jei pavyks, visi pralinksmėsim, duodu žodį. Mes sustabarėjome.

– Čia? – nepatikliai paklausė Eimė, mostelėdama ranka į grakščią baltą Tūkstantmečio tilto arką. – Kai čia tiek grožybių?

– Mes užaugome į jas žiūrėdami, – atsakė Bernis. – Mes matėme, kaip miestas atgyja. Mano motina dirbo Nort Šildso saldainių fabrike, o aš važinėju jaguaru ir mėgstu valgyti prašmatniuose restoranuose. Bet nuolat reikia naujų jėgų, amžinai trūksta veržlumo. Žinai, štai ką tau pasakysiu: turiu čia klestintį verslą, puikų verslą. Ši vieta… ši vieta įrodo, kad galiu dirbti su atlikėjais, apie kuriuos prieš dešimt metų nedrįsau nė svajoti. Bet vis dar trokštu permainų, siekiu nuolat tobulėti, ir neklausk kodėl, nes vaikų neturiu, negalvoju apie ateitį, tik žinau, kad siekiu jų dėl savęs. O dabar noriu, kad prie manęs prisidėtų Margareta ir tvarkytų tas verslo sritis, kurias ji tvarko geriau už visus kitus. Ji pažįsta Nort Šildso pramogų verslą kaip savo penkis pirštus. O ji nenori. Ji terliojasi su savo menku versliuku ir nieko nenori keisti.

– Kodėl?

– Nes irgi nugrimzdusi į rutiną, – paaiškino Bernis.

Eimė uždėjo abi rankas ant turėklo ir atsilošė, įtempusi pėdas.

– Maniau, aš nugrimzdusi į rutiną.

– Tik ne aštuoniolikos metų.

– Bet jeigu man taip atrodo…

Bernis Harisonas dirstelėjo į ją.

– Taigi. O kadangi ir tau jaunai taip atrodo, mums, kriošenoms, daug smagiau. Antraip kokių galų stoviu čia, o ne savo kontoroje?

Eimė atsitiesė.

– Labai jums už tai ačiū.

– Ne dėl tavęs tai darau, jaunoji panele.

– Tikrai?

Jis gūžtelėjo pečiais. Juokėsi.

– Aš nieko nedarau be priežasties. O šį rytą jų turiu dvi. Pirma, pažadėjau Margaretai, kad visi kartu papietausime.

– A, – tarė Eimė.

– „A“ gerai ar „a“ blogai?

– „A“ puikiai, – atsakė Eimė.

– O antra priežastis… turiu susidaryti įspūdį, kokia tu, tada pasakysiu.

– Kokia…

– Muzikantė, – paaiškino Bernis.

– Kaip?..

Bernis apsisuko ir parodė į salę.

– Ten, – atsakė jis, – aukštu žemiau, yra muzikinio lavinimo centras. Dirbtuvės, pratybų kambariai, klasės, įrašų studijos. Dabar eisime ten. Aš viską paruošiau. Tavęs laukia fleita, ir aš pasiklausysiu, kaip grieži.

Haigeito buto savininkas buvo Los Andžele.

– O Dieve, – išsigando Krisė, – aš jus pažadinau?

Jis dvejojo.

– Lyg ir ne…

– Užmiršau laiko skirtumą. Labai atsiprašau, užmiršau laiko juostas. Tik norėjau…

– Taip?

– Svarsčiau, ar išnuomojote butą…

– Ne, – atsakė jis, iš balso atrodė, kad vėl atsigulė. – Ne, neišnuomojau. Galima sakyti, laukiau jūsų…

– Tada viskas gerai, – tarė Krisė. – Manau… ko gero, pardaviau namą.

– Puiku, – atsiliepė jis, – gera naujiena.

– Ar galėtumėt dar truputį palaukti? Dar dvi savaites?

– Žinoma, – atsakė jis, – galiu palaukti dvi savaites. – Nusižiovavo. – Ko gero, po dviejų savaičių parsirasiu. Nors nesu tikras.

– Jūs labai malonus…

– Ne, – atsakė jis, – tiesiog dalykiškas. Mano buhalteris pataria išnuomoti, o jūs atrodot tinkama nuomininkė. Štai ir viskas.

– Ačiū.

– Paskambinkit, kai sužinosite…

– Būtinai. Iškart.

– Ir nueikite apsidairyti. Apžiūrėti dar kartą. Prižiūrėtojas turi raktus. Žvalgykitės, kiek norit.

– Puiku, – atsakė Krisė, – ačiū…

– Iki pasimatymo, – atsiliepė jis ir vėl nusižiovavo. – Linkėjimai iš saulėtosios Kalifornijos, kurioje prieš akis matau greitkelį, iki pasimatymo Haigeite.

Krisė padėjo ragelį. Skambutis, nors girdėjo žiovaujant, pakėlė jai nuotaiką. Kaip ir, keista, jaunosios poros atsiųstas ekspertas, barbenantis į sienas ir apžiūrinėjantis spintas taip, lyg būtų labai nusivylęs, kad neranda trūkumų. Krisė užplikė jam arbatos – jis tiksliai nurodė, kiek pilti pieno (kad būtų balzgana) ir dėti cukraus (šaukštelį), paskui paliko ją vėsti virtuvėje, bet ji nesuirzo. Nedrąsiai pamanė, kad jai geriau. Ne visą laiką, ne smarkiai ir ne stulbinamai, vis dėlto, užuot priklausiusi nuo Ričio sprendimų, nepastovaus Ričio uždarbio ir nepatikimo jo entuziazmo, jo gerbėjų, savito meilaus Ričio užsispyrimo, ji suvokė pajutusi malonumą rinktis. Pinigų turėjo daug mažiau, namo apskritai nebeturėjo, bet nei jos pragyvenimas, nei dvasios ramybė nebepriklausė nuo kito žmogaus.

Ekspertas lėtai lipo laiptais, kažką užsirašinėdamas. Jis trainiojosi po namus jau kelias valandas, bet Krisė manė, kad tai rodo ne tiek nuodugnų, grėsmingą kruopštumą, kiek darbo stoką pastaruoju metu.

– Jūsų arbata atvėso, – tarė Krisė. Anksčiau būtų pridūrusi: „Ar užplikyti šviežios?“ Tačiau dabar tik nusišypsojo.

Jis nepakėlė akių.

– Visada geriu vėsią, – atsakė.

Tamsina darbe kalbėjo telefonu su Eime. Paskambino pasakyti, kad visàs, ypač Krisę, prislėgė jos užgaulus ir išdavikiškas elgesys. Ko gero, Eimė nesuprantanti, kalbėjo Tamsina, ką Krisei reiškia parduoti namą ir dirbti prastą darbą, šiaip ar taip, jos specialybė – vadybininkės, priminė Tamsina seseriai, todėl Eimė elgiasi nedovanotinai, dar labiau skaudindama motiną ir beširdiškai atsižvelgdama tik į savo jausmus. Tiesą sakant, ji, Eimė, turėtų žinoti, kad Tamsina ketinanti apsigyventi su Krise Haigeito bute, nes motinai bus labai sunku, nepakeliamai sunku prisitaikyti be pagalbos ir paramos.

– Baigei? – paklausė Eimė, kai sesuo nutilo atsikvėpti.

– Kol kas. Kur tu?

– Sėdžiu su katinu ant kelių, – atsakė Eimė.

Tamsina purkštelėjo.

– Gal mamai sekasi daug geriau, nei tu manai, – kalbėjo Eimė, nesuirzusi nė perpus tiek, kiek tikėjosi Tamsina. – Gal jai patinka vėl pačiai tvarkytis gyvenimą.

– Ji nieko nepasirinko, – atšovė Tamsina. – Jai tenka taip daryti. O mes turime jai padėti.

– Ko gero, aš jau padedu, – atsakė Eimė. – Nebūsiu jai našta. Tikriausiai ten negyvensiu. Jums liks daugiau vietos…

– Negaliu patikėti savo ausimis…

– Kasmet į šią specialybę priimami dvidešimt penki žmonės. Man reikia trijų „gerai“ ir aštunto lygio, o aštuntą lygį aš turiu.

– Tu kuoktelėjai, – atsiliepė Tamsina.

– Kaip ir tu, – atšovė Eimė. – Tik dėl skirtingų dalykų.

– Kada teiksies grįžti?

– Penktadienį, – atsakė Eimė. – Sakiau mamai. Dieve, koks sunkus šitas katinas, lyg laikyčiau ant kelių kailinį hipopotamą. Turiu užpildyti stojimo paraišką, užsuksiu į fakultetą apsidairyti. – Ji patylėjo. – Gavau rekomendacinį laišką, – išdidžiai pridūrė.

– Neklausiu, kas jį parašė, – atkirto Tamsina. – Nenoriu žinoti.

– Gerai, – sutiko Eimė. – Vadinasi, šiuo atveju jokių permainų.

– Noriu, kad pagalvotum apie mano žodžius…

Eimė tylėjo.

– Eime?

Tyla.

– Eime?

Tamsina atitraukė telefoną nuo ausies, pažvelgė į ekraną ir išvydo užrašą „Pokalbis baigtas“. Tūžmingai aiktelėjo.

– Tamsina? – pašaukė Robis.

Ji pažvelgė į jį iš už priimamojo stalo vis dar susiraukusi. Nelaukė jo.

– Robi, tik po šešių, juk žinai, tik po šešių.

Šiek tiek nustebo, kad jis nesišypso. Vilkėjo kostiumu, atrodė kaip paprastai, bet, užuot žvelgęs į ją budriai, kad spėtų prisitaikyti prie dabartinės nuotaikos, atrodė… griežtas, toptelėjo Tamsinai.