Джоанна Троллоп - Kita šeima

Krisė atsisuko.

– Tamsina seniai kalba, kad apsigyvens pas Robį. Dabar ketina taip ir padaryti. Robis turi butą Arkų Galerijoje. – Ji šyptelėjo. – Jis žada įrengti spintą jos drabužiams. Labai miela.

– Aha, – atsiliepė Sju. Jos nuomone, ūkiškiems vyrams trūksta patrauklumo. Užgniaužė žiovulį. – Tačiau Tamė jau buvo išsikrausčiusi.

– Ji grįžo…

– Kiek prisimenu, – rėžė Sju, – Ričis užsigeidė, kad ji grįžtų, ir buvo taip, kaip jis norėjo.

– Gal…

– Tu nenorėjai, kad ji grįžtų, Krise, – tarė Sju. – Tu manei, kad jau laikas bent vienai pasielgti savarankiškai. Kad Ričis jas laiko kūdikiais.

– Taip ir buvo, – meiliai tarė Krisė.

– Ir užkorė jas tau. Gerai, kad Tamsina išsikrausto. Nors būtų geriau, jei būtų nepriklausoma, o ne keistų vieną ramstį į kitą.

– O kada tu pastarąjį kartą gyvenai savarankiškai? – suirzo Krisė.

Sju atsitraukė nuo sienos ir pasitaisė ant peties rankinę.

– Gyvenau savarankiškai aštuonerius metus, kol susipažinau su Kevinu. Bet tai nesvarbu. Svarbu tu, tavo ateitis ir tai, ką gali sau leisti. Namo pasilikti negali – blogai, bet gali likti Haigeite – gerai. Negali čia apsigyventi su visomis dukterimis – blogai, bet su tavim liks dvi iš trijų – gerai. Neišgali nuomoti namo – blogai, bet išgali nuomoti butą, pro kurio langus atsiveria stebuklingas vaizdas ir kurio šeimininkas kultūringas – gerai ir labai gerai. Gal nuo to ir pradėkim?

Krisė praėjo pro draugę ir ėmė lipti į viršutinį aukštą, į miegamuosius.

– Dilė sako, kad su manim ilgai negyvens…

Sju atsiduso ir ėmė kopti laiptais paskui Krisę.

– Dar lieka Eimė…

Krisė stovėjo vieno miegamųjų tarpduryje.

– Per mažas Eimei.

– Tokio pat dydžio kaip jos dabartinis kambarys.

– Nemanau.

– Aš nesiginčiju, – tarė Sju. – Tausoju jėgas ginčams dėl rimtų dalykų.

Krisė perbraukė ranka per sieną, lyg glostytų gyvulį.

– Eimė tokia miela…

– Tikrai?

– Tą dieną, kai aš visiškai netekau galvos ir išverčiau visus Ričio drabužius į laiptų aikštelę, ji buvo labai miela. Vargšė Dilė nenutuokė, ką daryti, stovėjo nustėrusi, o Eimė neišsigando, neįtikėtina prisiminus, kaip išsigandau aš pati.

Sju įžengė į kambarį.

– Ką ji padarė?

– Ji mane apkabino, – tarė Krisė, – paskui pasodino ant lovos, liepė sėdėti ir ramiai, pakaba po pakabos, surinko visus drabužius ir vėl sukabino į spintas, visai kaip buvo. Ir Dilę prispyrė padėti. Įkalbėjo, o aš sėdėjau ir žiūrėjau, kol viskas buvo sutvarkyta, o spintų durys uždarytos. Tada ji paėmė man už rankos, nuvedė į apačią, užplikė arbatos, paskrudino skrebučių, be paliovos tyliai kalbėdama, iš esmės apie nieką, lyg aš būčiau šuo ar šiaip išsigandęs padaras. Nepaprasta.

– Šaunuolė Eimė, – tarė Sju ir apžvelgė kambarį. – Tikriausiai ji ir šiuo atveju elgsis nepriekaištingai. Bus nepaprasta.

Krisė trumpam užsimerkė.

– Ir aš norėčiau tokia būti.

– Tai pasistenk, – atsiliepė Sju.

Krisė atsisuko į ją.

– Kas man yra?

Sju gūžtelėjo pečiais. Rytas ir tuščias maklinėjimas ratu kiek užtruko.

– Sukrėtimas, – alsiai ištarė ji. – Sielvartas. Nusivylimas. Pyktis. Ir čia dar ne viskas.

Krisė prisiartino.

– Atleisk.

– Nereikia…

– Pikta, kad negaliu nuspręsti, o paprastai mokėdavau rasti sprendimą…

Sju skubiai pabučiavo ją į skruostą.

– Paliksiu tave pamąstyti.

– Ne…

Sju pasuko prie durų.

– Tau bus lengviau vienai. O man reikia bėgti.

Krisė užsičiaupė. Girdėjo, kaip skubiai ir ryžtingai laiptais kaukši Sju batai, paskui – kaip atsidaro ir tvirtai užsidaro laukujės durys. Lėtai priėjo prie lango ir vėl įsmeigė akis į lauką. Iš jų namo matyti tik jai neįdomi gatvė ir sodas iš kitos pusės, neįdomūs jie buvo ir Ričiui. Ji nepratusi prie gražių vaizdų. Įsistebeilijo į neįmanomus tolius. Ji nepratusi, pakartojo sau. Čia ir visa bėda.

Eimė padėjo gėles virtuvėje ant stalo. Varganos – paskutines apmaigytas puokštes kibire kioskininkas prie metro stoties pardavė už penkiasdešimt pensų. Egzotiškos tamsios violetiškai raudonos spalvos peruvinės alstremerijos taškuotais viduriukais ir vainiklapiais. Gėlininkas sakė, kad įmerktos į šiltą vandenį su cukrumi ar aspirinu jos atsigaus. Eimė ištirpdė cukraus kubelį mėlyname ąsotyje su kreminėmis dėmėmis, jis patinka Krisei, ir pamerkė gėles. Jos vis tiek atrodė apgailėtinai ir negyvai, todėl Eimė jas vėl išėmė, nupjovė stiebų galus, nuskabė visus nulėpusius lapus ir vėl pamerkė. Geriau, bet vis tiek prastai. Gal puokštes sudaryti iš tiesų menas, kaip kasas supinti: vieniems pavyksta puikiai be jokių pastangų, kitiems nieko neišeina. Tačiau stalas su gėlėmis vis tiek atrodė gražiau, negu nuklotas popieriais, stiklainiais su žemės riešutų sviestu ir Dilės skreitinuko laidais.

Įėjo Krisė, pažvelgė į gėles, į puodelius, kuriuos išėmė Eimė, į pieną ąsotėlyje, o ne kartoniniame pakelyje, ir paklausė:

– Kokia proga?

Eimė leido vandenį į virdulį.

– Panorėjau, ir tiek, – atsakė neatsisukdama.

Krisė padėjo ant stalo rankinę.

– Kaip šiandien sekėsi?

– Gerai.

– Kaip egzaminas?

– Šiandien nebuvo, – atsakė Eimė ir įjungė virdulį. – Rytoj muzikos teorija. Šiandien kartoju. Kartoju, kartoju, kartoju.

Krisė peržiūrinėjo paštą.

– Bet verta, – tarė išsiblaškiusi.

Eimė patylėjo, paskui paklausė:

– O tu?

Krisė pakėlė akis.

– Aš?

– Kaip šiandien sekėsi tau?

– Nežinau. Garbės žodis, nežinau…

Eimė išėmė iš spintelės arbatžolių dėžutę – „Earl Grey“.

– Vėl ėjai tartis dėl darbo?

– Ne, – atsakė Krisė ir padėjo laiškus. – Ne. Dėl buto.

– A, – tarstelėjo Eimė.

Krisė priėjo arčiau, sustojo ir žiūrėjo, kaip duktė traukia du arbatžolių maišelius iš gniužulo dėžutėje ir meta į arbatinuką.

– Ko gero, mes negalime čia likti, – tarė Krisė.

– Suprantu.

– O pirkti dabar nieko nenoriu.

– Žinau, – tarė Eimė. – Viską žinau. Tu jau sakei. Mes visos suprantame, kad negalime čia likti, seniai žinome.

– Man sunku nuspręsti…

Virdulys sucypė ir išsijungė – vanduo užvirė.

– Kur tas butas?

– Beveik Hampstede. Netoli mokyklos.

– Puiku…

– Tai butas, Eime. Nuomojamas butas. Kambariai maži, visa plona ir trapu. Du viršutiniai aukštai. Beveik matyti jūra.

Eimė užplikė arbatžolių maišelius.

– Susitarei?

– Aišku, ne, – atsakė Krisė šiek tiek pasipiktinusi. – Nesitarsiu, kol jūs nepamatysite. Judvi su Dile.

Eimė jau žiojosi sakyti: „Mums tiks, mes vis tiek ilgai neužsibūsime“, bet apsigalvojo ir paklausė:

– Tau patiko?

– Brangioji, šiuo metu aš pati nežinau, kas man patinka.

Eimė nunešė arbatinuką ant stalo. Rodos, gėlės nuo cukraus šiek tiek atkuto.

– Sėsk, – tarė ji.

– Ačiū, brangioji.

– Pigu?

– Kas pigu?

– Butas.

– Nelabai, – atsakė Krisė, – bet jei namą parduosime ne pusvelčiui, pinigų užteks.

– Tai gerai.

Krisė žiūrėjo į dukterį. Ši pylė arbatą. Palaidi plaukai krito ant veido jį slėpdami.

– Tau neįdomu? – paklausė Krisė.

Eimė užsikišo vienos pusės plaukus už ausies.

– Gal ir įdomu.

– Tau nerūpi, kur gyvensime? Negi namai tau nieko nereiškia?