Джоанна Троллоп - Kita šeima

Stojo tyla, paskui Eimė tarstelėjo:

– O.

– Ar tu mane girdėjai? Ar girdėjai, ką pasakiau?

Eimė kažką tyliai nesuprantamai burbtelėjo.

– Tu protinga mergina, – tarė Skotas. – Tu talentinga. Tau aštuoniolika metų, prieš akis visas gyvenimas, ir tu nepasiduosi dėl kažkokių trumpalaikių kliūčių, kurios tau nepatinka. Aš nepakęsiu. Aš neleisiu, kad nepasinaudotum auksine proga, kad numotum ranka į savo galimybes. Aišku?

– Tu neturi teisės… – neryžtingai prabilo Eimė.

– Turiu! – suriko Skotas. – Turiu! Aš tavo brolis! Tavo vyresnysis brolis.

– Oho, – tarė Eimė. Jos balse buvo girdėti susižavėjimo gaidelė.

– Jei dar išgirsiu tokius žodžius, – tarė Skotas kiek ramiau, – atvažiuosiu į Londoną ir užlaužęs rankas pats nutempsiu tave į mokyklą.

– Aš ne viską pasikartojau…

– Visko niekas niekada nepasikartoja.

Iš balso atrodė, kad Eimė vos neverkia.

– Nieko nebegaliu pakeisti, – tarė ji. – Aš nusprendžiau. Aš…

– Nežliumbk, – tarė Skotas. – Gali. Pakeisi.

– Nėra pinigų…

– Nėra pinigų, tai tu ketini susigadinti gyvenimą.

– Čia klaiku, – šniurkščiodama sušnibždėjo Eimė.

– Ir tu manai, kad bus geriau, jei bus dar blogiau?

– Aš ne…

– Manai, motina tau padėkotų, jei numotum ranka į ateitį ir už mažiausią atlyginimą plautum indus kavinėje?

– Ji…

– Nebūk kopūstgalvė, – nutraukė ją Skotas. – Neapgaudinėk savęs. Nuleisti rankas nėra geriausia išeitis jokiomis aplinkybėmis. Žinau, ką sakau.

– Ir kam aš tau leptelėjau, – tarė Eimė.

– Gailiesi? – nusijuokė Skotas.

– Aš bijau…

– Aišku, bijai. Egzaminai – šlykštus reikalas.

– Kaip norėčiau žinoti, – staiga ištarė Eimė, – kad manęs laukia kas nors malonaus, kaip norėčiau žinoti, kad bus ne tik painiava ir abejonės.

Skotas įsmeigė akis į didžiulę švytinčią „Šalavijo“ centro kreivę anapus upės, žvilgų šoną, matomą pro tilto per Tainą santvaras.

– Aš tau kai ką pasiūlysiu, – mąsliai tarė.

– Ką?

– Aš tau pasiūlysiu, ko laukti. Na, gal pernelyg išpūsta, bet turėsi apie ką galvoti, vis šiokia tokia permaina.

– Apie ką galvoti? – sukluso Eimė.

– Po egzaminų, – tarė Skotas, – tuo laiku, kai jau būsi išlaikiusi egzaminus, bet dar nežinosi pažymių ir stengsies apie juos negalvoti, atvažiuok čia.

– Atvažiuoti?

– Taip, – patvirtino Skotas. – Pasiimk fleitą, traukinio bilietą aš nupirksiu, ir atvažiuok į Niukaslą. Parodysiu, kur vaikystėje gyveno tėtis. Parodysiu, iš kur jis kilęs. Pasakyk motinai, kad nebūtų nesusipratimų, ir kitą mėnesį atvažiuok į Niukaslą.

Stojo tyla. Skotas svarstė, ar iš tikrųjų girdi, kaip Eimė alsuoja, ar jam tik vaidenasi. Prispaudė telefoną prie ausies ir ėmė skaičiuoti. Suskaičiavęs iki dešimties, vėl ištars jos vardą. Vienas, du, trys, keturi…

– Gerai, – pasakė Eimė.

9 Noël Coward (1899–1973) – anglų dramaturgas, kompozitorius, aktorius ir dainininkas.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Butas užėmė du viršutinius namo netoli Haigeito mokyklos aukštus. Kambariai buvo maži, plonomis sienomis, grindų lentos girgždėjo, bet rytinėje pusėje vaizdai buvo stebuklingi, įspūdingas šlaitas su sodu ir banguoti Londono stogai iki pat miglotų mėlynų Esekso kontūrų. Namo savininkas, televizijos prodiuseris, pusę laiko praleisdavo Los Andžele ir norėjo nuomininko, kuris nuolat čia gyventų, mokėtų hipotekos paskolą ir pateisintų lėšas, įdėtas į namą, kuriame savininkas gyvena tik pusę metų.

Butą rado Sju. Veikiau jį rado Kevinas, montuodamas naują katilą, kurį jo bendrovėje buvo užsisakęs savininkas. Aukštas akiniuotas vyras ilga žila barzda ir juodais marškinėliais kaip tik buvo namie. Apžiūrinėdami katilą, juodu įsikalbėjo – „Naujosios sistemos leidžia reguliuoti radiatorių termostatus iš čia“, – paaiškino Kevinas, ir savininkas prasitarė, kad viršutiniai aukštai tušti, atskiri, ir jis ieško nuomininko.

– Jūs vietinis, – pasakė jis Kevinui taip, lyg tai būtų visuomeninė padėtis, o ne sutapimas, – gal ką pažįstate.

Kambariai, išskyrus viryklę, šaldytuvą ir du karingai šiuolaikiškus krėslus, aptrauktus oda, buvo tušti. Jie buvo išdažyti baltai ir iškloti kilimais su siaurais pilkais ir juodais dryželiais it brangaus ūkinio krepšio. Krisė, atsidūrusi visiškai svetimoje aplinkoje, nuogąstaudama dairėsi aplinkui.

– Negyvenau bute nuo tada, kai sutikau Ričį…

– Klausyk, – tarė Sju, – jau praėjo daug savaičių, net mėnesių. Ričis mirė ne vakar. Tu tebelauki, kol bus patvirtintas testamentas, ir kol kas negali daryti didelių permainų, bet gali keistis pati.

Ji nesileis supykdoma. Rytą, gerdama virtuvėje arbatą, pasakė Kevinui, kaip paprastai kemšančiam angliavandenius ir cukrų, kad iš draugiškumo palydės Krisę į butą, bet širdies neįdės. Jei Krisė įtūš ir pareikš neįsivaizduojanti, kaip tokioje vietoje gyventi, Sju leis jau tūžti.

– Aš jau ir taip daug dėl jos padariau, pats žinai, kas iš to išėjo. Parodysiu butą, ir viskas.

Kevinas apėjo virtuvės stalą, užsimetęs ant peties brezentinį krepšį, ir atsisveikindamas pabučiavo ją į lūpas. Reikia pripažinti, kad Kevinas moka būti žavus: visada ją pabučiuoja pasisveikindamas ir atsisveikindamas, be to, visada į lūpas.

– Sėkmės, – palinkėjo jis.

– Manai, man nereikėtų kištis?

Kevinas valandėlę svarstė, paskui pasakė: „Draugė yra draugė“ ir vėl ją pabučiavo, o ji nudžiugo, kad jis pritaria. Dabar, žiūrėdama, kaip Krisė bando įsivaizduoti save, sėdinčią kukliai apstatytoje svetainėje ir žiūrinčią į atsiveriantį nuostabų vaizdą, bandė prisiminti tą jausmą: pasielgusi teisingai ir išmintingai.

– Čia visai kitaip, – tarė Krisė.

– Žinoma.

– Nežinau, nuomotis ar…

Sju atsišliejo į sieną ir sunėrė rankas.

– Mes tai aptarėm, – kantriai pasakė.

– Žinau…

– Mes susitarėme parduoti namą, pinigus investuoti, o iš procentų mokėti nuomą kokius metus, kol atsikvošėsi.

– Tamsina sako, kad dabar labai netinkamas laikas parduoti…

Sju pažvelgė į lubas.

– Laikas bus netinkamas dar ilgai. Laukimas nepadės. O namo pasilikti neišgalėsi.

Krisė nieko neatsakė, ir Sju tokiu pačiu tonu, tik lėčiau, pakartojo:

– O namo pasilikti neišgalėsi.

Krisė perėjo per kambarį ir pažvelgė pro langą. Namas stovėjo ant stataus skardžio, ir ji pasijuto kaip bokšte – tokia staigi buvo nuokalnė. Gyventi čia būtų neįmanoma, visiškai neįmanoma, kaip neįmanoma būtų negyventi name, kuriame ji turi mažą kabinetėlį, svetainę, nors šios langas nuolat užsikerta, kad ir kaip reguliuotum virveles ir svarstelius, miegamąjį, ten atmintinai žinai, kaip rytą pro užuolaidas kris šviesa, stovi spintos ir greta yra vonios kambarys. Lyg po Ričio mirties ją užplūsdavęs nerimastingas netikrumas, kartais atslūgdavęs, bet retai, būtų įkūnytas šiame bute ir būsimame gyvenime čia.

– O jeigu išsinuomosiu butą ir suvoksiu, kad negaliu jo pakęsti? – tarė neatsisukdama, tebežiūrėdama į rytus.

Sju įsivaizdavo, kad jos klausosi Kevinas. Dabar jis valgytų sumuštinį su sūriu ir marinuotais agurkais (tik balta duona).

– Tada išsikraustysi, – ramiai atsakė.

– Bet…

– Išsinuomosi pusei metų, o jei negalėsi pakęsti, išsikraustysi.

– Čia gyvensiu tik su Dile ir Eime.

– Tikrai?