Джоанна Троллоп - Kita šeima

Glenda vos pastebimai linktelėjo.

– Ir ji atmetė.

Glenda dar labiau užrietė smakrą, kad pro Bernį Harisoną galėtų žiūrėti į žaliuzes, o už jų – į debesuoto dangaus dryžius virš gretimų pastatų.

– Ar nenumanai, kodėl ji atsisakė? – paklausė Bernis.

Glenda įkvėpė. Margareta tikėtųsi, kad ji elgsis apdairiai, nenorėtų, kad ji elgtųsi kvailai ar įžūliai.

– Manau, jai netiko tas pasiūlymas, pone Harisonai. Manau, jai tinka tai, ką turi čia.

– O tau tinka?

– Negalėčiau geriau norėti, – skubiai išpyškino Glenda.

– Tikrai?

Glenda energingai linktelėjo.

– Vadinasi, atsisakytum didesnio atlyginimo, geresnių darbo sąlygų ir įvairesnio darbo su didesne atsakomybe?

– Atsisakyčiau bet ko, – įnirtingai atkirto Glenda, – jei tai nesusiję su darbu poniai Rositer.

Bernis skėstelėjo rankomis ir nutaisė pašaipiai nustebusią miną.

– Kas sakė, kad nebedirbtum poniai Rositer?

– Pone Harisonai, jūs užsiminėte…

– Glenda, visa, ką minėjau, būtų susiję su tolesniu darbu poniai Rositer.

Glenda pajuto, kad kumščiai savaime atsigniaužė ir dabar sukryžiuotos plaštakos spaudžia alkūnes.

– Aš jūsų nesuprantu…

– Ponia Rositer atsisakė, – tarė Bernis, – bet tai nereiškia, kad nuleidau rankas. Nenuleidau. Ir nenuleisiu. Man atrodo išmintinga nusipirkti šią agentūrą. Ponia Rositer taptų mano partnere, o tu tebebūtum jos sekretorė. Aš nepasiduosiu. Nesu iš tų, kurie pasiduoda, juolab kad tai, ko noriu, naudinga visoms sandorio šalims.

– Taigi…

– Taigi atėjau pasakyti, kad dirbsi šį darbą tol, kol norėsi. Kad tavo alga padidės – retenybė šiais niūriais laikais, a? – ir kad dirbsi puikioje įstaigoje Eldono gatvėje su daugybe darbuotojų, todėl turėsi su kuo bendrauti.

Glenda paleido alkūnes.

– Ar negalėtumėt šito pasakyti ponios Rositer akivaizdoje?

Bernis Harisonas atsistojo.

– Šiuo tarpu ne. Kol kas ji manęs neklausytų. Bet manau, kad ilgainiui išgirs, ką jai sakau, – pasistengsiu, kad išgirstų. O kai išklausys… – Jis nutilo ir vėl pasiuntė Glendai spindulingą kaip prožektorius šypseną. – Noriu, kad neužmirštum šio pokalbio.

– Gerai, pone Harisonai.

– Išeisiu pats.

– Ne, – nesutiko Glenda, – palydėsiu. Tada žinosiu, kad lauko durys iš tikrųjų uždarytos.

Bernis pasilenkė ir pamerkė Glendai.

– Ir kad aš išėjau? – paklausė.

Margareta į Tainmutą važiavo metro iš Paminklo stoties. Po susitikimo ėjo į stotį per centrinį pasažą, nes profesiniais ir sentimentaliais sumetimais mėgdavo stabtelėti prie muzikos parduotuvės „J. G. Windows“ pažiūrėti natų ir instrumentų. Instrumentai ją tebejaudindavo nuo tos pirmos dienos, kai juodu su Ričiu įžengė į parduotuvę ir sustojo prie gitaros, kurios jis troško, bet negalėjo įpirkti, ir jis pasakė, kaip įprasta paikiems paaugliams: „Vieną gražią dieną galėsiu nusipirkti tokią gitarą, kokią norėsiu“, o ji pritarė: „Žinoma“, nes kai tau penkiolika, ateities viltys tokios pat tikros kaip dabartis. Paskui buvo laikas, kai Ričis čia turėjo savo skyrių, savo natų dėžę, savo plokštelių, paskui magnetofono juostų, paskui ne vieną kompaktinių plokštelių lentyną. Net dabar kai kurie pardavėjai ją pažįsta, nors jau ne dėl Ričio, o dėl jos klientų. Eidama į šią parduotuvę, Margareta visada krūptelėdavo, prisiminusi pagrindinę priežastį, kodėl dirba tokį darbą, užuot likusi advokato, kurio klientai gyveno dešimties mylių spinduliu nuo jo kontoros, sekretore.

Iš instrumentų skyriaus ji ėjo pro aukštą cilindrinę vitriną. Šimtus kartų eidavo pro šalį, o šį kartą atkreipė dėmesį, nes šalia jos motina ginčijosi su dukterimi. Vitrina buvo pilna fleitų, pastatytų ant organinio stiklo stendų, o viduryje – rausva „Yamaha“ su etikete, fleitos kaina – 469 svarai.

– Tada aš apskritai negrosiu! – rėkė duktė.

Margareta pažiūrėjo į motiną. Neatrodo, kad ši nusileis. Nesidrovėjo ji ir dukters klyksmų.

– Štai nauja „Trevor James“, – tarė motina. – Trys šimtai devyniasdešimt devyni svarai. – Arba „Buffet“ – trys šimtai keturiasdešimt devyni svarai. Nemokėsiu daugiau kaip keturis šimtus.

Duktė atsišliejo į vitriną.

– Noriu rausvos, – pasipiktinusi pareiškė.

– Kodėl? – paklausė Margareta.

Nei motinos, nei dukters jos klausimas nė kiek nesutrikdė. Duktė pasimuistė.

– Man patinka rausva spalva…

– Kiek tau metų?

– Dvylika.

– Kuris lygis?

Duktė tylėjo.

– Atsakyk poniai, Lorena, – tarė motina.

– Ketvirtas, – irzliai atsiliepė toji.

– Aš dirbu muzikos versle tris kartus ilgiau, nei tau yra metų, – tarė Margareta. – Ir pasakysiu, kad „Buffet“ nebrangi ir ketvirtam lygiui pati ta.

– Matai, – tarė motina.

– Fleita – nuostabus instrumentas, – kalbėjo Margareta. – Turėtum didžiuotis, kad ja grieži. Ne visi gali. Tau reikia gero garso, o ne spalvos. Fleita – ne rankinė. – Ji pažvelgė į motiną. – Nenusileisk, mieloji.

Motina vėl žiūrėjo į vitriną su fleitomis.

– Tai mano paskirtis – stengtis nenusileisti, – atsakė ji.

Vėliau, traukiniu važiuodama namo per Baikerį, Volkerį ir Volsendą, Margareta galvojo apie įvykį prie fleitų vitrinos. Skotas būtų pasakęs, kad nors ji ir pagyvenusi, nors ir didžiuojasi esanti šiaurietė ir kalbanti iš širdies, kištis nereikėjo. O prisiminusi Skotą, prisiminė ir fortepijoną, o nuo fortepijono mintys nuklydo į šeimą, kuriai priklausė fortepijonas, ir jų jausmus dabar, į vieną dukterį, tos svetimos Londono šeimos narę, griežiančią fleita ir pasakiusią Skotui – Margaretos nuomone, drąsiai, – kad vieną gražią dieną norėtų išgirsti jį skambinant. Ta mergina, Eimė, turbūt jau septinto ar aštunto lygio, aštunto, jei paveldėjo Ričio gabumus, griežia Bacho sonatas ir Vivaldį, ji nezirztų norinti cukraus vatos spalvos fleitos. Ir vis dėlto malonu, kad Lorena groja, nesvarbu, kad verčiama motinos; ir Margeretos motina užkietėjusia širdimi, vaikystėje nepažinusi atlaidumo, dukras versdavo mokytis svarbiausių įgūdžių, kaip išgyventi, kad vėliau jos nepražūtų. Margareta daug metų nedorojo žuvų, bet sugebėtų tai padaryti miegodama.

Tainmuto metro stotyje Margareta padėjo išlipti iš traukinio merginai, iš paskutiniųjų besistengiančiai iškelti vežimėlį su kūdikiu. Mergina buvo daili, ilgais šviesiais plaukais, nerūpestingai prismeigtais ant viršugalvio, ant jos marškinėlių akį rėžė užrašas: „Tavo vaikinui reikia manęs.“ Kūdikis buvo tvarkingai aprengtas ir spaudė saujoje plastikinį Žmogų-vorą ir pakelį bulvių traškučių.

– Ačiū, – padėkojo mergina ir užsikišusi ranką už marškinėlių apykaklės pasitaisė liemenėlės petnešėlę.

Margareta, prisiminusi nutikimą prie fleitų vitrinos, susivaldė ir nepasakė, kad jai labiau patiktų kūdikis su bananu. Kai buvau šios merginos metų, pamanė ji, eidavau su Ričiu į kino teatrą „Rex“, ir nors apie tai, kas vykdavo paskutinėje eilėje, mamai nepasakočiau, vis dėlto kūdikiui atsirasti tiek nepakako.

– Būk atsargi, – tarė Margareta.

Mergina nusijuokė. Jos dantys irgi buvo nuostabūs, ne tik oda ir plaukai. Vargu ar vyresnė negu aštuoniolikos. Ji mostelėjo ranka į kūdikį.

– Vėloka!

Porterio kavinėje stoties gilumoje Margareta nusipirko puodelį kavos ir nusinešė prie staliuko netoli sienos, po plakatu, reklamuojančiu vakarą merginoms „Graikų dievų“ kabarete, bilietas – 29 svarai, dalyvauja žavus mergvakarių palydovas ir patraukliausi šalies transvestitai. Ji nesipiktino. Nort Šildse, kuriame užaugo, mylios spinduliu buvo devyniasdešimt šešios aludės, o jūroje nuskęsdavo keturis kartus daugiau žvejų, negu vietos šachtose žūdavo angliakasių. „Jūra neturi sąžinės“, – sakydavo žmonės jos vaikystės pasaulyje, kuomet atrodė, kad jūra niekada nepristigs žuvų, o tokių moterų kaip Margaretos motina laukia gyvenimas susikūprinus vėjuotoje prieplaukoje, dorojant, sūdant ir dedant silkes į medines statines, kurias Margareta ir dabar kartais matydavo soduose prisodintas lobelijų. Nort Šildse prie bibliotekos stovėjo žuvų pardavėjos statula, bet Margaretai ji nepatiko. Pernelyg kaimiška ir globėjiška. Neabejojo, kad motina būtų mielai ją sukapojusi kirviu.