Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Nekalbėk taip…

– Jis žinotų, ką daryti.

– Ne, – tyliai atsiliepė Eimė, – nežinotų. – Ji atitraukė ranką ir vėl paėmė duoną. – Jis mokėtų mus pralinksminti, bet ką daryti, nežinotų. Jis kliaudavosi mama, o dabar ir ji nežino, ką daryti. Tu bent žinai, ką darysi, nors tau ir baisu.

– Taip, – pripažino Dilė.

Ji vėl paėmė bananą, riekę duonos ir nuo grindų užsliuogė ant Eimės lovos. Įsitaisė tarp pagalvių. Eimė žiūrėjo, kaip sesuo rūpestingai lupa bananą ir vynioja aplink jį duonos riekę.

– Sumuštinis su bananu, – tarė Dilė.

– Aš apsigalvojau, – pareiškė Eimė.

Dilė atsikando.

– Dėl ko?

– Nelaikysiu šitų sumautų egzaminų.

– Eime!

– Nelaikysiu. Tai beprasmiška. Muzika, ispanų kalba, anglų literatūra. Kokia iš jų nauda? Žaidimas. Nebegaliu žaisti. Mesiu mokyklą, susirasiu darbą ir nebesijausiu bejėgė.

Dilė padėjo savo sumuštinį.

– Eime, negalima. Mama pasiustų.

– Jau pasiuto.

– Ne, iš tikrųjų pasiustų. Tai ją pribaigtų. Tu protingiausia. Tėtis visada taip sakydavo. O kaip universitetas? Visada norėjai studijuoti universitete. Tėtis džiūgavo, kad nori, kur ten, mirė iš laimės. Jis be paliovos kartodavo, kad bent viena duktė paveldėjo motinos protą.

– Protą aš panaudosiu kitaip, – nenusileido Eimė. – Susirasiu darbą, kurio mane apmokys. Eisiu dirbti į „Marks & Spencer“.

– Tau tik aštuoniolika.

– Daugybės žmonių mokslai baigiasi sulaukus šešiolikos. Nenoriu studijuoti universitete.

– Tu nežinai, ko nori, – griežtai pareiškė Dilė.

– Žinau! – pasipiktino Eimė. – Žinau! Nusibodo amžinai plaukti pasroviui, nieko nespręsti, verkti ir liūdėti. Nenoriu, kad laikytumėt mane vaiku, noriu pati tvarkytis gyvenimą ir pati spręsti. Kam laikyti A lygio egzaminus? Šie egzaminai žmonėms, kurie turi pinigų, o aš jų neturiu.

– Perdedi, – tarė Dilė.

– Gera tau kalbėti…

– Mums netrūksta pinigų, mes neskurstame…

– Tuoj skursime, – pažadėjo Eimė.

Dilė įsmeigė akis į lubas.

– Mama ruošiasi parduoti namą.

– Žinau.

– Tada turėsim pinigų.

– Reikės pirkti kokį nors būstą, – atkirto Eimė. – Ji iki šiol nerado darbo. Nemanau, kad tokios būklės jį rastų.

Dilė apsivertė ant šono ir pažvelgė į seserį.

– Kaip tu jai praneši?

– Nežinau. Dar negalvojau. Nieko jai nesakyk.

– Nesakysiu…

– Tamei irgi neprasitark…

– Eime, pagalvok, – neatlyžo Dilė. – Aukštos klasės fleitininkė. A lygio muzikos teorija. Ispanų kalba. Velniop viską, verčiau šluostyti stalus kavinėje?

Eimė nutaisė įžūlią miną. Paėmė Dilės sumuštinį su bananu ir atsikando.

– Nieko baisaus, – kramtydama nerūpestingai atšovė.

Apačioje kažkas slopiai dunkstelėjo, du kartus. Dilė atsisėdo tiesiai kaip šūvis.

– Kas čia?

Eimė padėjo bananą.

– Mama…

Jos skubiai pašoko ir nulėkė prie durų.

– O Dieve…

– Aš pirma, – pareiškė Eimė. – Eik iš paskos. Kartu su manim.

Laiptų aikštelėje buvo tylu.

– Mama? – pašaukė Eimė.

Dar vienas dunkstelėjimas, tylesnis. Paskui kažkas subarškėjo.

– Mama?

– Aš čia, – atsiliepė Krisė.

Jos ėmė lipti žemyn.

– Kur?..

– Čia, – pakartojo Krisė pavargusiu balsu.

Jos atsidūrė antro aukšto laiptų aikštelėje. Krisės miegamojo durys buvo atlapos, užkištos krūva drabužių dar ant pakabų, švarkų, kelnių. Ričio drabužių.

Merginos išvertė akis.

– Mama, ką darai?

Krisė tebevilkėjo drabužiais, kuriais buvo išėjusi su Sju, nebuvo nusiėmusi auksinių vėrinių, nebuvo nusiavusi aukštakulnių aulinių. Tik plaukus susirišusi į arklio uodegą, o aplink akis tamsavo ratilai.

– Kaip manot, ką aš darau?

– Bet…

– Iškraustau tėčio daiktus. Metu iš miegamojo spintų tėčio drabužius.

– Bet gal ne dabar, mama, ne šįvakar…

– Kodėl ne šįvakar?

– Nes jau vėlu, nes tu pavargusi, nes mes tau padėtume…

Krisė mostelėjo ranka į griūvančias drabužių šūsnis.

– Aš jau viską padariau. Nematot? Padariau. Padėkit nunešti žemyn, jei norit, bet aš jau viską padariau.

Dukterys tylėjo. Stovėjo, Dilė užlindusi už Eimės, ir žiūrėjo į drabužių ir pakabų jukinį.

– Oi, mama… – Eimės balsas nutrūko.

Krisė staiga atsisuko ir dėbtelėjo į ją.

– Kas dar? – paklausė. – Kas? Juk jūs šito norėjot, a? Juk norėjot, kad šitai padaryčiau?

8 Stephen Sondheim (g. 1930) – JAV kompozitorius. Išgarsėjo dainomis muzikiniam teatrui.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Greta Margaretos Rositer agentūros Priekinėje gatvėje telefonspynės buvo mažas ekranėlis, jame pasirodė plataus apžvalgos kampo objektyvo iškreiptas vidaus telefonu kalbančio žmogaus veidas. Margareta pasirūpino įmontuoti ekraną, reikėjo nuraminti Glendą, mat ši pirmosiomis darbo agentūroje dienomis būgštavo netyčia galinti įleisti nepažįstamą žmogų, kuriam čia nėra ko veikti. Net atsiradus ekranui, Glenda, būdama kontoroje viena, paprastai pati eidavo prie laukujų durų įleisti lankytojų, nes neprižiūrimi jie, ko gero, užmirštų uždaryti duris. Be to, Glendai atrodė, kad atsainiai iškviesti žmogų elektroniniu skambučiu iš pirmo aukšto nemandagu, juolab kad pažino veidą ekrane, nors lūpos buvo karikatūriškai padidintos – Bernis Harisonas.

– Luktelėkit, pone Harisonai, – tarė Glenda ir nulėkė laiptais prie laukujų durų grauždamasi, kad pusę septynių ryto nepakluso tuštybei ir neapsivilko naujo megztinio.

Bernis Harisonas šypsojosi. Rodos, nė kiek nenustebo išvydęs Glendą.

– Galiu lažintis, kad nesitikėjai mane pamatyti?

Glenda plačiau pravėrė duris. Bernis Harisonas mūvėjo pilkas flanelines kelnes, vilkėjo minkšto tvido švarką ir buvo pasirišęs kaklaraištį. Kai ji rytą ėjo iš namų, Baris kaip paprastai tūžmingai reiškė savarankiškumą reikalaudamas jį apvilkti nederančių spalvų treningais ir multino liemene.

– Nesitikėjau, pone Harisonai, – sutiko jį Glenda.

– Galiu įeiti?

Glenda prisiplojo prie siauro koridorėlio sienos jį praleisdama.

– Ponios Rositer nėra…

Bernis ryžtingai ėmė lipti laiptais.

– Glenda, aš žinau, kad ponios Rositer nėra. Žinau, kad ponia Rositer šį rytą susitinka su klientu mieste. Atėjau pasimatyti su tavim.

Ji tylėdama uždarė duris ir nusekė paskui Bernį Harisoną į kabinetą, kuriame jis jau dairėsi, Glendos nuomone, nederamai vertinančia mina. Ji sunėrė rankas ant krūtinės.

– Gal jums ko nors pasiūlyti, pone Harisonai? Arbatos? Kavos?

– Ačiū, nieko. – Jis jai plačiai nusišypsojo. – Manai, man nederėtų čia būti, tiesa, Glenda?

Ji kilstelėjo smakrą.

– Aš nepratusi nieko daryti poniai Rositer už nugaros, – griežtai atsakė ji.

Jis nusijuokė. Glenda nesijuokė. Jis perėjo per kambarį ir atsisėdo į krėslą prie lango. Jame sėdėdavo Margareta, skaitydama dokumentus prieš susitikimą, nes čia buvo šviesu.

– O tu nesėsi?

– Ne, ačiū, pone Harisonai.

– Ilgai neužsibūsiu, – pažadėjo Bernis. – Matau, vis tiek neleistum. – Jis palinko į priekį. – Manau, tu žinai daugmaž viską, kas vyksta šioje kontoroje.

Glenda tebetylėjo. Ji stovėjo ten, kur sustojo, per kelias pėdas nuo durų, sunėrusi rankas ant krūtinės.

– Vadinasi, žinai, kad aš neseniai pateikiau poniai Rositer pasiūlymą, – pasakė Bernis Harisonas.