Джоанна Троллоп - Kita šeima

Mokykloje Eimė bandė tai aiškinti draugėms, šios linkčiojo ir meiliai ją glėbesčiavo, bet ji matė, kad širdies gilumoje jos negali įsivaizduoti, ką reiškia tėvo mirtis, nes jų tėvai tebebuvo gyvi ir dažniausiai gyva bėda, nes arba nebegyveno su motina, arba beprotiškai siautėdavo dėl vaikinų, svaigalų ir laisvės. Miręs tėvas joms nebuvo romantiška sąvoka, tokios lakios vaizduotės nė viena jų neturėjo, todėl paskubomis ją apkabindavo, liūdnai pasižiūrėję sušnibždėdavo: „Vargšelė“ ir toliau kankindavosi dėl kartojamo kurso, savo kvailumo, nuobodulio ir slogių kaip grandinės suaugusiųjų lūkesčių. Eimė nesuprato, kaip egzaminai gali tapti pasaulio pabaiga, nes prasti pažymiai reiškia, kad neįstosi į universitetą, o jei neįstosi, tavo tėvas – o Dieve, Eime, atleisk, labai atsiprašau, – ims baubti be reikalo švaistęs pinigus mergos mokslams, o motina… Nieko nuostabaus, mąstė Eimė, kad jos man neskambina. Suprantu, kad egzaminai svarbūs, žinoma, suprantu, bet negaliu suvokti, kodėl jie tokie neapsakomai svarbūs.

Ji atsiduso ir numetė telefoną ant patiesalo prie lovos. Dar vienas sekinantis vakaras iš begalybės sekinančių vakarų. Ji nežinojo, ar Krisė patikėjo Sju, bet jos būriu sugriuvo į Krisės miegamąjį, atidarė spintas, liūdnai pažvelgė į Ričio drabužius, dabar irgi nebegyvus, išskyrus batus, kurie liko skaudžiai gyvi, ir Dilė išbėgo iš kambario, o Tamsina apkabino Krisę, ir Krisė vos girdimai ištarė: „Aš vis dar negaliu. Žinau, kad tavo norai geri, bet negaliu. Žinau, kad pasijusiu geriau, bet negaliu.“

Ir ji nuėjo išsimaudyti po dušu, o Tamsina, Sju, Eimė grįžo į virtuvę, net Sju buvo neįprastai prislėgta, vos nepuolė atsiprašinėti, kad kišasi į svetimus reikalus, paskui sumurmėjo, kad reikia ko nors nupirkti Kevinui vakarienei, o Tamsina išpoškino: „Jis apalps. Kada tu paskutinį kartą taisei jam vakarienę?“ Sju išsinešdino, palikusi visas susinervinusias, ir Eimei atrodė, kad žodžiavimasis reikalo nė kiek nepataisė. Tamsina nuėjo skambinti Robiui, o Eimė ėmė beviltiškai griozti po šaldytuvą ieškodama maisto, kad Krisė nulipusi pamatytų padengtą stalą ir pliupančius puodus ant viryklės, bet nieko žmoniško nerado, todėl paruošė salotų iš sūrio ir avinžirnių užtepo, o Krisė, nulipusi žemyn, alsiai ištarė: „Kaip miela, mergytės, bet aš išgersiu tik puodelį sultinio.“

Ir ji nuėjo į svetainę gerti sultinio prie televizoriaus, o Eimė paklausė Dilės ir Tamsinos, ar jos nori vakarienės, ir jos atsakė nenorinčios, lyg sakytų nenorinčios tokios vakarienės. Taigi Eimė iškrapštė iš salotų avokado skilteles, pasiėmė mandariną, maišelį trapučių, į foliją suvyniotą šokoladinį sausainį, nuėjo į savo kambarį ir apimta nevilties suvokė, kad jos netraukia net fleita.

Ji gulėjo ant lovos, bjauriai prisikimšusi pilvą nesuderinto maisto, praryto pernelyg greitai šalia tylinčio telefono. Spėliojo, ar ši skaudi vienatvė ir sielvartas dėl akivaizdžios tiesos, kad tėvas ją paliko, virto veriamu pojūčiu, kad ji atskirta ir nuo kitų žmonių, atstumta. Dar labiau Eimę slėgė nuojauta, kad prie savo šeimos ji irgi nepritapo. Be abejo, jas visas iš dalies vienijo sielvartingas pyktis, įprastas po staigios mirties, bet kitais atžvilgiais ji nepritarė seserims ir motinai, nelaikė priešais Skoto su Margareta, nekaltino jų, nes juos kaltinti buvo lengviau negu Ričį.

Krūptelėjusi Eimė atsiduso. Visiškai aišku, kad nei ji, nei seserys su motina nepakeis savo įsitikinimų dėl teisingumo ir neteisingumo, o jei ji nesudės ginklų, seserys visai nustos su ja kalbėtis, ir teks su tuo taikstytis, nors ir labai sunku. O jai sunku. Juolab dėl vienišumo. Eimė vėl atsiduso, paskui vargais negalais atsitiesė ir išsirito iš lovos ant kilimėlio prie telefono.

Pažvelgė į kambarį. Skreitinukas įjungtas kaip paprastai. Perėjo per kambarį, atsisėdo prie kompiuterio ir uždėjo rankas ant klaviatūros. Į feisbuką žiūrėti nėra prasmės. Jos feisbuko paskyra negyva kaip telefonas. Gal pasijus smagiau per „Google Earth“ pasižvalgiusi po Niukaslą, gal prasiblaškys prisiminusi, kad Ričio paveldas, net mirusio, jo kilmė tebėra gyva jos kraujyje. Ji ėmė barškinti klavišus. Verta pamėginti.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Ant Margaretos svetainės grindų stovėjo kartoninė dėžė su natomis. Skotas jas atsiuntė taksi. Dosonas ją vangiai ištyrė, pabandė ant jos atsitūpti, bet paskui grįžo į įprastą vietą ant sofos atlošo – minkščiau ir ėmė kaitintis ryto saulėje. Margareta, klūpodama ant kilimo, atidarė dėžę virtuviniu peiliu, atvertė atlankus ir viršuje išvydo pažįstamą – o, kokį pažįstamą – „Vykis svajonę“ voką su neryškia Ričio nuotrauka žydrų geometrinių raštų fone. Dainos pavadinimas buvo išvedžiotas viršuje juodu kursyvu, o Ričio pavardė – apačioje.

Išėmė. Dabar tikrų, spausdintų dainų natų niekas nebeleidžia, bet virtualioji, skaitmeninė tikrovė vienadienė. Nebegali paimti į rankas dainos, nebent ją parašė Sondhaimas8 ar kita garsenybė: tada apsimoka ją išleisti. Bet Ričio dainos jo karjeros pradžioje buvo pardavinėjamos ne tik plokštelėmis, buvo leidžiamos ir jų natos. Kartoninėje dėžėje buvo krūva apiplyšusių popierinių lakštų su natomis, Margaretai daug vertingesnių už autoriaus teises, visos dainos, kurias Ričis sukūrė tą auksinį dešimtmetį, dar nenumanydamas (Margareta niekada nesakydavo „įkalbėtas“: šokti tango reikia poros), kad persikėlęs į Londoną iškart taps superžvaigžde. Tais metais, kai jie gyveno Tainmute, o Skotas puikiai mokėsi mokykloje, buvo parašytos geriausios Ričio dainos, be to, kaip tik tokios, kokių tuo metu reikėjo. Ir apšiuręs apčiuopiamas tų dainų pavidalas gulėjo ant jos svetainės kilimo. Šiuo kilimu Ričis niekada nevaikščiojo, jis kaip gyvas nesilankė Persio Sodų gatvėje, bet dauguma baldų buvo pirkti tada, kai juodu gyveno kartu, o dainos buvo tų laikų esmė.

– Ko gero, jis būtų tau patikęs, – pasakė Dosonui Margareta. – Nors tu jam nelabai. Jis labiau mėgo šunis.

Dosonas nusižiovavo.

– Jo paveldas – dėžė dainų. Puikus paveldas. Daugiau, nei paliksiu aš. Be abejo, daugiau, nei paliksi tu. Nors turbūt man kaskart suspaus širdį, einant pro tavo dubenėlį ant grindų, kai tavęs nebebus.

Dosonas užsimerkė. Margareta irgi užsimerkė ir padainavo pirmas „Vykis svajonę“ eilutes.

– Kai dangus debesuotas, kai arti sutema, kai užgęsta žvakelė vilties…

Dosonas priplojo mažas ausytes. Margareta atsimerkė.

– Man svajonė sparnuota tu esi, mylima, tavo akys kaip žvaigždės nakties. – Ji nutilo. – Tau pernelyg saldu? – paklausė Dosono ir pažvelgė į natas rankoje. – O man ne per saldu. Matau, kaip jis kuria šią dainą, kaire ranka skambindamas melodiją, dainuodamas teksto nuotrupas, skubiai rašydamas. Buvo nuostabu. Laikai buvo nuostabūs. Reikia būti atsargiam ir neleisti, kad gražius prisiminimus užtemdytų ne tokie gražūs vėlesni.

Ji vėl sudėjo natas į dėžę ir sunkiai atsistojo. Verčiau neprisiminti, kokie buvo mėnesiai ir metai Ričiui išėjus. Verčiau neprisiminti, kokios baisios nevilties ji buvo apimta, viskas krito iš rankų, vargšas Skotas užsisklendė, neteko žado iš įniršio ir skausmo ir sprūsdavo jai iš glėbio. Verčiau visada prisiminti tave išgelbėjusius nuo kartėlio ir nesaties dalykus. Ji dirstelėjo į Dosoną.

– Kartais pasilinksminsime. Aš dainuosiu, o tu galėsi man atsukti nugarą, ir abiem bus gerai. Tikiuosi, vargšui Skotui fortepijonas irgi suteiks nors truputį džiaugsmo.

Skotas paprašė, kad Margareta atvažiuotų pažiūrėti fortepijono. Ji nupirko šampano ir gėlių – pati nesuprato kodėl, bet jautė, kad reikia. Žinojo, ant fortepijono gėlių nedės – Ričis griežtai draudė ką nors dėti ant instrumento, – bet kambarys su gėlėmis, pastatytomis ant palangės, atrodys šventiškiau, be to, jos atstos žaliuzes ar užuolaidas, kurių Skotui, matyt, nereikia.