Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Labai atsiprašau…

Jis padėjo jai atsistoti prilaikydamas už alkūnės.

– Jums negera?

– Ne, – atsakė Krisė. – Ne. Viskas gerai. Aš… aš… tiesiog dingtelėjo. Ėjau pro šalį ir pamaniau…

Markas nusivedė ją prie durų.

– Labanakt, Tereza, – atsisveikino su sekretore, pasilenkė į priekį ir atidarė duris, kad Krisė praeitų pirma.

– Netrukus turiu būti namie, – pasakė jis Krisei, – nes šiandien šabas. Tačiau turime laiko išgerti kavos. Man atrodo, kava jums nepakenktų.

– Prašom man atleisti, labai prašom…

– Nereikia atsiprašinėti.

– Bet jūs advokatas, ne gydytojas ir ne psichoterapeutas…

– Užsuksim čia, – tarė Markas Levertonas ir suėmė Krisei už alkūnės. – Dažnai čia užkandu sumuštinių per pietus. Savininkai – miela italų šeima…

Kavinėje buvo šilta ir šviesu. Markas pasodino Krisę ant plastikinės kėdės prie sienos ir pasakė turįs paskambinti žmonai ir pasakyti, kad pusvalandį vėluos.

– Oi, prašom… – prabilo Krisė. Jai suskaudo po krūtine, įsivaizdavus ponią Leverton su vaikais, o gal ir su broliais, seserimis, tėvais, sėdančius atlikti žydiško raminamo šabo ritualo prie žvakių. – Prašom nevėluoti dėl manęs!

Markas kažką trumpai pasakė telefonu, paskui maloniai mostelėjo Krisei, nuėjo prie įstiklinto bufeto, kuriame buvo sudėti laiviniai sumuštiniai su įvairias įdarais, ir užsakė du puodelius kavos.

– Kapučino? – paklausė Krisės.

– Prašyčiau amerikietiškos…

– Vieną tokią, kitą tokią, – užsakė Markas Levertonas, paskui grįžo prie Krisės staliuko, nusivilko lietpaltį ir užmetė ant laisvos kėdės.

– Prašom atleisti, – dar kartą atsiprašė Krisė. – Aš taip nesielgiu. Nežinau, kas man užėjo, neduodu jums ramybės…

– Jūs man nesutrukdėte.

– Be to, – netvirtai ištarė Krisė, – negalėčiau sumokėti net už dešimt minučių jūsų laiko…

– Mes ne žmogėdros, – nusišypsojo Markas. – Mes neimame pinigų vien už tai, kad pakėlėme ragelį. Nebūtumėte manęs ieškojusi, jei dabar jums nereikėtų pagalbos, tiesa?

Jiems atnešė kavą. Markas įsistebeilijo į savo kapučiną.

– Europiečiai ją geria tik rytą. O aš dievinu. Mano silpnybė. Nuo tada, kai atsisakiau šokolado. – Jis plačiai nusišypsojo Krisei. – Šokoladą ryte rydavau. Po plytelę per dieną. Ir galvoj turiu didžiąją plytelę.

Krisė šyptelėjo.

– O, kad šokoladas būtų vaistas…

Jis įkišo šaukštą į putų dribsnį ant kavos.

– Norėtumėt pati pasakyti, kas yra, ponia Rositer, ar man spėti?

– Aš nesu ponia Rositer, pone Levertonai.

– Aš Markas. O jūs, mano nuomone ir praktiniais sumetimais, ponia Rositer. Gerai?

Krisė linktelėjo.

– Spėju, kad pastarųjų poros mėnesių sielvartas pamažu virto nerimu dėl ateities.

Krisė vėl linktelėjo.

– Iš pirmo karto atspėjot, – pasakė ji kavos puodeliui. Paskui pakėlė akis. – Negaliu patikėti, kad buvau tokia kvaila. Negaliu patikėti, kad buvome tokios priklausomos nuo jo vieno uždarbio. Negaliu patikėti, kad nepastebėjau, jog uždarbis mažėja, nes, nors gerbėjų jis tebeturėjo daug, diduma jų buvo pagyvenusios moterys, gerų koncertų užsakymų vis retėjo, be to, neįmanoma užkirsti kelio plagiatams ar tiems, kas neteisėtai parsisiųsdina kompaktinių plokštelių iš tinklo. Negaliu patikėti, kad viską buvau pastačiusi ant vienos kortos, o ta korta… – ji nutilo ir įkvėpė. – Nėra prasmės pasakoti.

– Tai tiesa, – atsiliepė jis.

Krisė gurkštelėjo kavos.

– O dabar negaliu gauti darbo, – tarė paprastai.

– A.

– Buvau septyniose vietose. Tik švaistau laiką. Atrodo, agentais nori būti visi, jaunimo, kuriam galima mokėti nedaug ir kurį galima apmokyti, kaip nori, begalinė daugybė. Niekam nereikia tokių kaip aš, dvidešimt metų dirbusios vieno žmogaus vadybininke. Telefonu esi pakviečiama ateiti pasikalbėti, bet vienas žvilgsnis – ir matai, kokios mintys sukasi darbdavio galvoje: „O, ji per sena, sustabarėjusi, neprisitaikys prie klientų.“ Mes dvidešimt minučių sakome vienas kitam malonius – arba užslėptus nemalonius – žodžius, paskui aš atsistoju ir išgirstu palengvėjimo atodūsį net durų neuždariusi.

Markas Levertonas padėjo plaštakas ant staliuko abipus kavos puodelio.

– Du dalykai. – Jis vėl išsišiepė. – Nė už vieną neimsiu pinigų.

Krisė bandė šyptelėti.

– Pirma, – tarė jis, – parduokite namą. Iš tikrųjų parduokite, o ne galvokite, kad reikėtų parduoti. Pateikite rinkai ir parduokite už tiek, kiek gausite.

Ji vos pastebimai krūptelėjo.

– Antra, – toliau kalbėjo Markas, – keiskite mąstyseną. Išmeskite iš galvos vadybą.

– Bet aš…

– Mano tėvas sako, – tarė Markas, imdamas lietpaltį, – „darbo visada yra, svarbu, kad būtų noras dirbti.“ – Jis pamerkė. – Negi manote, kad aš pats pasirinkau tokį darbą?

– Jei pasakysite motinai, – pagrasė Sju susirinkusioms Rositerio dukterims, – visos trys gailėsitės, kad gimėt.

Tamsina stovėjo. Ji stovėjo per visą pokalbį, kad parodytų nesutinkanti ir kad Sju suprastų: jos kišimasis, net visų, ypač Krisės, labui, iš esmės netinkamas. Dilė užsispyrusia mina sėdėjo prie virtuvės stalo, o Eimė spoksojo pro langą į tamsėjančio dangaus lopą tarp jų namo ir gretimo tokia išraiška, kad Sju buvo aišku – ji galvoja visai apie kitus dalykus.

– Girdėjot?

Tamsina tyčia neatsakė.

Eimė atsisuko.

– O kam mums sakyti?

– Nes jūs įpratusios dėl menko nieko lėkti pas mamytę, – negailestingai atkirto Sju.

– Ne, – nesutiko Eimė. – Mes lėkdavom pas tėtį.

Dilė ranka užsidengė akis.

– Neprieštarauju, kad fortepijonas pagaliau dingtų man iš akių… – oriai prabilo Tamsina.

– Nuostabu.

– Bet man baisiai nepatinka, kad jis vežamas tiems… iš Niukaslo. Bjauru.

– Man irgi, – pritarė Dilė.

Eimė išsižiojo.

– Ša, – garsiai vėl ją užčiaupė Sju ir sunėrė rankas. – Pasirinkimo nėra. Pačios žinot.

– Dvidešimt du tūkstančiai, – ištarė Dilė.

– Užsičiaupk, Dile. Ir neprimink apie autoriaus honorarus…

– Tačiau yra viena gera naujiena, – įsikišo Sju. – Fortepijonui dingus, jokių reikalų su Niukaslu nebeturėsite. Galėsite išmesti iš galvos. Nebendrauti su jais. Užmiršti, kad jie yra.

– Ačiū Dievui…

– Mes priverstos jų nekęsti, – pridūrė Dilė.

Stojo pikta tyla, paskui Eimė išpoškino:

– Nieko panašaus.

Tamsina dėbtelėjo į ją.

– Tu apie ištikimybę nutuoki kaip kiaulė apie debesis…

– O tu… – prabilo Eimė, bet lauko duryse trakštelėjo raktas, jos atsidarė ir netrukus užsitrenkė.

Visos nustėro. Prieškambaryje sukaukšėjo Krisės kulniukai, ir ji atidarė virtuvės duris. Atrodė siaubingai – pavargusi ir nusivariusi. Pamačiusi ketvertą, išpūtė akis.

– Kas yra? Ką veikiate?

Sju mostelėjo ranka.

– Rengiame sąmokslą, mažute.

– Sąmokslą? – Krisė priėjo prie stalo ir padėjo ant jo rankinę. – Kokį sąmokslą?

– Mes laužėme galvą, ką daryti su drabužiais antrame aukšte, – iš lėto prašneko Sju, paeiliui perbesdama akimis merginas. – Kaip tau padėti. Kaip rasti tinkamus namus spintai siaubingų smokingų. – Ji patylėjo. – Juk taip, mergaitės? – pridūrė.

Eimė gulėjo ant lovos laikydama rankoje telefoną su delfino talismanu. Niekas per visą vakarą jai nepaskambino. Vakar irgi. Draugės neskambino, nes ji, Eimė, negalėjo kartu kraustytis iš galvos dėl artėjančių egzaminų. Ji norėjo, ji bandė, dievaži, dėl jų jaudinosi, bet egzaminai nekėlė tokio nerimo kaip kiti dalykai, egzaminai jai neatrodė, negalėjo atrodyti (kaip atrodė visoms draugėms ir kone visiems mokytojams) svarbiausias pasaulyje dalykas dabar ir visada. Jie grėsmingai, neišvengiamai artėjo, ir nors ji būgštavo, egzaminai vis dėlto buvo nesulyginami su kitomis bėdomis, bent jau todėl, sakydavo sau Eimė, kai mintys nustodavo blaškytis, kad egzaminai po keturių savaičių baigsis, o tėvas išėjo amžinai.