Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Kur taip skubi, vaikeli? – paklausė Margareta, vaduodama akinius, ir paliko ramybėje telefoną.

– Vėluoju…

– Tu visada vėluoji, – tarė Margareta. – Aš numatau, kad vėluosi. Bėgai?

Skotas linktelėjo. Klestelėjo ant kėdės ir godžiai maktelėjo alaus.

– Stebuklas…

– Alus?

– Alus.

– Reikėjo paskambinti. Negadink sveikatos bėgdamas.

– Turėjau sutvarkyti vieną reikalą, – paaiškino Skotas.

– O?

– Jis susijęs su darbu. – Skotas vyptelėjo. – Mat esu silpnadvasis ir neryžtingas. Darbo reikalai.

– Aš irgi negaliu apsispręsti, – tarė Margareta, sukiodama rankose taurę. – Todėl ir panorau su tavim susitikti.

Skotas plačiai nusišypsojo motinai.

– Tas darbo reikalas… – prabilo jis. – Aš galiu apsispręsti. Netgi nusprendžiau, bet negaliu padaryti.

Margareta kilstelėjo antakį.

– Moteris?

– Galbūt…

– Gal nori man papasakoti, vaikeli?

– Mieliau išklausyčiau, ką tu man nori pasakyti, – išsisuko Skotas.

Margareta kilstelėjo taurę ir vėl pastatė.

– Vakarieniavau su Berniu Harisonu. Per visus metus, kiek jį pažįstu, o jų bus apie šešiasdešimt, jis nė karto nebuvo pakvietęs manęs vakarienės. Išgerti kvietė, net užkąsti per pietus, bet vakarienės – ne. Vakarienė kas kita, aš net ėmiau spėlioti, ko jam reikia…

– Numanau, – vėl išsišiepė Skotas.

– Ne, vaikeli. Nieko panašaus. Bernis didžiuojasi esąs širdžių ėdikas, bet tokie viliotojai kaip Bernis nemėgsta rizikuoti, taigi žinojau, kad šiuo atžvilgiu man niekas negresia. Ne. Jis norėjo ko kito. Jis pasiūlė man tapti jo verslo dalininke.

Skotas trinktelėjo bokalu į stalą.

– Mama, tai puiku!

– Taip, – atsargiai atsakė Margareta, – taip, puiku. Bet aš atsisakiau.

– Ką?

– Aš atsisakiau, vaikeli.

– Mama, – Skotas ištiesė į priekį kaklą, – kas tau darosi?

Ji siurbtelėjo džino.

– Nežinau, vaikeli. Todėl ir pamaniau, kad reikėtų pasikalbėti su tavim. Nerimauju, kad tu neturi tikslo ir nežinai, ko nori, o tokio amžiaus gavusi pasiūlymą, svarbiausią per visą savo gyvenimą, pajuntu, kad irgi neturiu tikslo ir nežinau, ko noriu. Atmečiau Bernio pasiūlymą, nes, kaip šį rytą paaiškinau vargšei Glendai, kuriai ne dėl jos kaltės kabinau akis, – širdis netraukia. Pamaniau, kaip nuostabu, bet pati nieko nepajutau. Man neatrodė, kad pateisinsiu jo ar savo viltis, todėl atsisakiau. Visada, pasak tėvo, buvau kuoktelėjusi. Nesitikiu, kad pasiūlysi sprendimą, bet turi žinoti. Turi žinoti, kad tavo kvaiša sena motina ką tik pražiopsojo didžiausią progą savo gyvenime ir nieku gyvu nesupranta kodėl.

Skotas paėmė motinai už rankos.

– Dėl tėčio?

– Gali būti. Prie tokių dalykų nepripranti. Gal esu priblokšta ir nuliūdusi. Bet jau praėjo daug savaičių, turėjau susitaikyti su likimu.

– Dar ne viskas sutvarkyta, – tarė Skotas, spustelėjo motinai ranką ir paleido. – Londoniškės įtūžusios, o fortepijono nė kvapo.

– Tu iš tikrųjų tiki, kad fortepijonas ką nors pakeis?

Skotas gūžtelėjo pečiais.

– Pakeis mintis, kad reikalas sutvarkytas.

– Bet gyvenimas liks toks pat. Dabar žinome, ką norėjome žinoti, mums palengvėjo, nors ir nesuprantu, kodėl palengvėjimas manęs neišlaisvino, kodėl jis neleidžia man gyventi ramiai, vis tebeverčia stengtis kažką įrodyti.

– Mama, neabejoju, kad galėtum apsigalvoti…

– Galėčiau. Neabejoju, kad galėčiau. Bet negaliu. Noriu, bet negaliu. Nematau prasmės ką nors keisti, bet mane nelabai džiugina ir gyvenimas po senovei, be jokių permainų. Nesižaviu savimi.

– Aš irgi, – atsiliepė Skotas.

Margareta įsmeigė akis į sūnų.

– Kas ji?

– Bendradarbė. Iš mūsų kontoros. Ji ne taip mane suprato ir dabar neduoda man ramybės. Ji gera mergina, bet aš jai nieko nejaučiu. – Skotas patylėjo. – Nieko, – ryžtingai pakartojo.

– Vadinasi, turi jai tai aiškiai pasakyti.

– Aš sakau. Sakiau šimtą kartų.

– Kurčiausi tie, kurie nenori girdėti…

– Mama, – staiga prabilo Skotas.

– Taip, vaikeli?

– Mama, galiu tau kai ką pasakyti?

Margareta atsitiesė.

– Atlaikysiu, vaikeli. Nusipelniau…

– Ne, ne apie tai, – paneigė Skotas. – Ne dėl Bernio. Aš noriu tavęs kai ko paklausti, kad žinočiau, jog nesu vienintelis toks, jog nesu keistas, kaip tvirtina Dona, nesu nenormalus ar iškrypėlis, taigi ar tau kartais neatrodo, kad kai galvoji apie kitus žmones, sieloje tuščia? Ir sykiu turi nenugalimą nuojautą, kad kažkur yra kažkas, suteiksiantis gyvenimui pilnatvę?

7 Seniausia laisvamanių draugija pasaulyje (įk. 1793 m.).

DEŠIMTAS SKYRIUS

Po vakaro su žalių obuoliu martiniu – dėl kelių priežasčių prisimenamu raukantis, – Sju dažnai galvodavo apie Krisę. Ši visada labai skyrėsi nuo Sju, tiek jos gyvenimas, tiek ji pati buvo neįtikimai tvarkingi, ji darydavo sprendimus ir vadovaudavo savo ir šeimos narių gyvenimui taip, kaip reikėjo jai, o jie nieko nepastebėdavo. Krisė priklausė veislei tų nepakenčiamų moterų, kurios, duodamos interviu savo nepriekaištinguose namuose, į klausimą, kaip neišsikrausto iš proto, rūpindamosi keturiais ar penkiais žmonėmis ir dar dirbdamos, giedrai nusišypso ir atsako, kad tereikia sudaryti sąrašus.

Sju kaip gyva nesudarinėjo sąrašų. Virtuvėje prie sienos buvo prikalta didelė klasės lenta, kurioje šeimos nariai – Sju, jos sugyventinis Kevinas, Sju sesuo Franė, protarpiais čia apsistojanti, ir trys vaikai – turėdavo surašyti maisto produktus ir namų apyvokos daiktus, kurių reikia nupirkti. Bet niekas nerašė. Ant lentos būdavo žaidžiamas pakaruoklis, rašomi nešvankūs eilėraščiai ir piešiamos nuogos kūno dalys, kad Sju klausinėtų, kas dailininkas, ir uždraustų tokius piešinius. Bet Sju nedomino, kuris vaikas rausvai violetine kreida nuterliojo virtinę karikatūriškų pimpalų. Šiuo tarpu Sju domino, kodėl jos draugė Krisė taip ištižo po Ričio mirties ir visiškai nebesugeba nei tvarkytis, nei vadovauti, nors jam gyvam esant puikiai sugebėjo. Sju priblokšta pamatė, kad miegamojo spintose tebekaba Ričio drabužiai, kad vienintelė permaina – ant lovos dviem pagalvėm mažiau. Ji dar labiau suglumo, kad kambaryje, kuriame jis kasdien valandų valandas skambindavo ir kuriam gresia pavojus tapti bedvase ir beprasmiška relikvine, tebestovi fortepijonas.

– Nenustebčiau, – pasakė Kevinui Sju, – jei Krisė ieškotų plaukų jo šukose.

Kevinas, dvylika metų jaunesnis už Sju ir puikaus vietos santechniko parankinis, skaitė vakarinį laikraštį.

– O tu dėl manęs taip nedarytum? – paklausė, nepakeldamas akių.

Sju pažvelgė į jį. Kevinas skutosi galvą dar tada, kai juodu buvo nepažįstami.

– Mirsiu iš juoko. Bet Krisė nejuokinga. Man atrodo, kad ji veikiau palaužta netekties negu sielvarto. Visas jos gyvenimas sukosi apie tą prakeiktą vyriškį, o po jo mirties nebeliko nieko.

– Koks šūdžius, – tarė Kevinas, žiūrėdamas į sporto puslapį.

– Jinai jį mylėjo, – atsiliepė Sju.

Kevinas gūžtelėjo pečiais.

– Kevinai, tu mane girdi? – paklausė Sju. – Krisė tau patinka.

Kevinas sušlamino laikraščiu.

– Gerai išsilaikiusi.

– Ji tau patinka. Kai siūlau su ja susitikti, nesielgi, lyg būčiau paprašiusi gerti arbatą su karaliene, ne taip, kaip su Verna ar Daniele.

Kevinas vyptelėjo. Sju persilenkė per stalą ir išplėšė laikraštį. Kevinas nė nekrustelėjo, tebesėdėjo išskėstomis rankomis, lyg jį tebelaikytų.