Джоанна Троллоп - Kita šeima

Reikia pripažinti, kad viltinga ir ryžtinga buvo ir Tamsinos Robio parama. Ji pati Robio – slapta įtarė, kad ir Tamsina, – įdomiu nepavadintų. Robis – tvirto sudėjimo ir patikimas, gabus ir sumanus, bet jeigu kalbėdamas susiduria su idėja, o ne faktu, aiškiai sutrinka. Jis dirba transporto bendrovėje, kostiumuotas darbuotojas, apeinantis būstą ir apžiūrintis, kiek ir kokių daiktų supakuoti, įpratęs elgtis ramiai ir kalbėti lygiu, nuobodžiu balsu. Jis neslepia, kad Tamsina jį pakerėjusi. Kai jie gyvens kartu – Krisė nuo šios minties apsiašarojo, nors kelias dienas prieš Ričio mirtį galvojo apie tokią galimybę su pasitenkinimu, beveik palengvėjimu, – Robis tylomis nudirbs visus sunkius namų ruošos darbus, kaip pridera vyrui, gyvenančiam su moterimi. Robis niekada nesikėsins į kai kurias bendro gyvenimo sritis, jam užteks vaidmenų, skirtų tik vyrui. Kartą Krisė šelmiškai įsivaizdavo, kad Tamsiną erzins tokia nuobodi pagarba, bet dabar atmetė tokią galimybę nesvarstydama. Atrodo, Robis taps vyru, kuriuo Tamsina ir ji pati galės pasikliauti ištikus bėdai, tiek didelei, tiek mažai. Nustebusi suvokė, kad Robis – tvirtos žemės plotas tarp pelkių ir lakiojo smėlio, kur ji dabar klaidžioja. Krisė prikando lūpą. Kaip keista, kaip juokinga, kaip puikiai atspindi jos dabartinę būseną ašaros akyse, išspaustos minties apie Robį verslininko kostiumu, su planšete ir abejingu balsu.

Eimė irgi ją pravirkdė. Tik Eimės išspaustos ašaros buvo piktos, karštos ir skaudžios. Eimei pavykdavo netikėtai sugluminti Krisę, sukelti jai nedarantį garbės pavydą, savigailą ir įtarumą. Krisė spėjo, kad Eimė pratinasi prie tėvo mirties, įsivaizduodama jį nemirtingą ir jauną, kaip pati dabar, turintį puikų balsą pianistą iš Nort Tainsaido, kurio bendruomenė gyveno tik iš laivų statyklų ir silkių žvejybos. Įsivaizdavus tėvą paauglį, tėvą jaunuolį, Eimę traukė prie kito jauno vyriškio, Ričio sūnaus, trikdomai panašaus į tėvą – tiesiog neryškios kopijos, turbūt ir jo balsas skamba panašiai kaip Ričio, su kuriuo ji, Krisė, nuėjo susitikti prie tarnybinių durų į Niukaslo karališkąjį teatrą ir kuriam pasakė ne tik mananti, kad jo dainos nuostabios, bet ir neabejojanti, kad tūkstančiai moterų Pietų Anglijoje jai pritartų.

Turbūt, pamanė Krisė, atsimerkė ir įsmeigė akis į tamsias lubas, turbūt tai Eimė ir daro. Turbūt ji viso labo stengiasi susigrąžinti tėvą per tą… vyriškį. Turbūt ji bando prikelti tėvą, slėpdama kūdikio nuotrauką, domėdamasi Niukaslu, be paliovos grieždama visus kūrinius, kuriuos juodu grodavo kartu. Turbūt ji nenutuokia, kaip skaudina motiną, kokia atrodo neištikima ir beširdė. „O gal klystu?.. – Krisė vėl paplūdo ašaromis, ir jos šiltais upeliukais ėmė tekėti iš akių per skruostus į plaukus. – Gal aš taip nebepasitikiu savimi, taip pavyduliauju ir taip trokštu keršto, kad draudžiu jai ieškoti paguodos, nes man skaudu.“

Krisė apsivertė ant šono, nekreipdama dėmesio į drabužius. Ričis, piktai pamanė, turbūt nudžiugtų, ją tokią pamatęs. Įsivaizdavo save prie tarnybinių durų, apsirengusią kaip daili 1983 metų miesto hipė: rausvi zomšiniai aulinukai, marga laisvai krintanti medvilninė suknelė, ilgi garbanoti plaukai, susegti segtuku su laumžirgiu. Jis žiūrėjo į ją taip, lyg ji būtų puikiausias pudingas, netrūktų net sidabrinio šaukšto. „Aš niekada nedainavau piečiau nuo Birmingamo, pupyte“, – tarė jis ir nusijuokė, o ji pažiūrėjo į jo dantis, jo odą, jo tankius plaukus ir pamanė: „Nesvarbu, kad jam per keturiasdešimt, jis žavus.“ Po dviejų savaičių jis pergulėjo su ja viešbutyje – brokato užuolaidos, kutuoti lempų gaubtai, vėliau juodu vonioje gėrė šampaną, ir jis pasakė nepratęs taip elgtis, turįs šeimą, bet dėl jos esą verta padaryti išimtį. Važiuodama traukiniu atgal į Londoną su Ričio dovanotu širdies pavidalo pakabučiu ant kaklo, ji kalbėjo sau, kad rado vyrą ir reikalą, meilužį ir viso gyvenimo darbą. Atsiveš jį į Pietus, ištekės už jo, padarys jį Pietų žvaigžde.

Ant staliuko prie lovos suskambėjo telefonas. Krisė valandėlę luktelėjo, laukdama, kol Eimė ar Dilė išsijudins ir prišoks prie jo, bet jos neišsijudino. Krisė persirito per lovą ir pakėlė ragelį.

– Alio?

– Man nepatinka tavo balso skambesys, – ištarė Sju kitame laido gale. – Ką veiki?

Krisė gurktelėjo.

– Guliu ant lovos ir prisimenu…

– Ir snargliuoji.

– Ir snargliuoju.

– Prisimeni laikus, kai jis buvo žavingas, tu dar žavingesnė, o ateitis žadėjo būti šviesi?

– Taip.

– Aišku, – tarė Sju. – Tučtuojau liaukis.

Krisė nedrąsiai nusijuokė.

– Džiaukis, kad tau ant sprando netupi nukaršęs senis, kurį reikia slaugyti. Vyrai, praradę žavesį, yra bjaurūs kaip reta.

Krisė sukaupė jėgas ir atsisėdo.

– Tu tikra draugė.

– Tai kas vyksta?

– Šiandien visa šeima nekonstruktyviai aptarė ateitį.

– Ir ką?

– Niekam nerūpi, ką aš darysiu ar kas man nutiks, nes visos jau numačiusios, ką veiks toliau.

– Perdedi…

– Tik trupučiuką.

– Tada atvažiuok čia, – pasiūlė Sju, – aptarsime tavo ateitį ir išgersim žalių obuolių martinio.

– Ko?

– Aš irgi nenutuokiu, – prisipažino Sju, – bet ką tik mačiau per televizorių. Kokteilį maišė ta nepadoriai prašmatni Naidžela6. Ropškis iš lovos ir sėsk į mašiną.

– Ačiū, – karštai padėkojo Krisė.

– Bent jau palyginsi mūsų vaikus, – pridūrė Sju, – ir padėkosi Dievui už savuosius.

Krisė padėjo ragelį ir iškėlė kojas iš lovos. Šmėkštelėjo judesys prie durų: be garso vos pastebimai pasisuko rankena. Paskui ji sustingo, ir per laiptų aikštelę nuaidėjo lengvi greiti žingsniai.

– Eime? – pašaukė Krisė.

Niekas neatsakė. Krisė priėjo prie durų ir atidarė. Nieko, bet laiptų aikštelėje dar buvo justi vėjelis. Ištempė ausis. Nė garso. Nei fleitos, nei pokalbio telefonu. Ji vėl uždarė duris, labai atsargiai, ir išjungė šviesą. Paskui nuėjo į vonią ir ten išjungė visas lemputes. Ramiai apžiūrėjo save veidrodyje. Gal Sju ir teisi. Gal dvidešimt trejų metų Krisė, 1983-iaisiais laukianti prie tarnybinių Niukaslo karališkojo teatro durų, niekur nedingo, tiesiog ją užtemdė metai, vaikai, Ričis.

Ji pasilenkė arčiau prie veidrodžio ir įdėmiai save apžiūrėjo.

– Aukščiau nosį, drauguže, – pasakytų Sju.

4 Shirley Bassey (g. 1937) – britų dainininkė.

5 Didžiosios šukutės ( Pecten maximus ).

6 Nigella Lawson (g. 1960) garsėja straipsniais, knygomis ir televizijos laidomis apie maisto ruošimą.

DEVINTAS SKYRIUS

Eimė turėjo būti mokykloje. Jos mokykla, pavadinta amerikiečio pedagogo Viljamo Elerio Čaningo vardu ir įkurta 1885 metais, pro pirštus žiūrėjo į šeštos klasės moksleivius, pažeidinėjančius ir šiaip negriežtas taisykles, bet Eimė vis tiek turėjo sėdėti ispanų literatūros pamokoje, o ne Haigeito arbatinėje ant tos pačios kalvos kaip ir mokykla, tik aukščiau, po stiklinių puodelių ir lėkštučių pavidalo sietynu, kirsdama naminį morkų pyragą su kapučinu. Ant stalo, be pyrago ir kavos, gulėjo Lorkos „Poetas Niujorke“, išleistas po jo mirties: Ispanijos pilietiniame kare frankistai nužudė jį trisdešimt aštuonerių metų. Jaunas, neseniai baigęs universitetą Eimės ispanų literatūros mokytojas pasakė jai, kad lyginti Lorką su Kitsu, kuris irgi mirė nesulaukęs keturiasdešimties, nėra prasmės.

– Negi nori rašyti literatūriniais štampais? – paklausė jis.

Eimė įsižeidė. Jos nuomone, iš visos šeimos banalumas jai svetimiausias. Tėvui patiko ši jos savybė, jis skatino Eimę tikėti savo išskirtinumu, nepriklausoma mąstysena; kai tik jos dantys ir žandikaulis sustiprėjo, tėvas paskatino ją pūsti fleitą, o ne skambinti pianinu ar gitara, ir skatino griežti fleita tai, ką ji nori. Todėl ji domėjosi Lorkos eilėraščiais, o ne pjesėmis, ir nepakęs, kad kažkoks pasipūtęs Kembridžo absolventas jai aiškintų, neva jos mintys apie Lorką banalios, nes kažkas taip galvojo anksčiau.