Джоанна Троллоп - Kita šeima

Eimė su fleita rankose sėdėjo ant lovos, atsirėmusi į galvūgalį. Ji nieko rimto negriežė, liurlino popmelodijas ir taip įniko, kad negirdėjo Krisės žingsnių ant laiptų, o kai durų rankena pasisuko, krūptelėjo, net fleita trinktelėjo per dantis.

– Oi! – šūktelėjo Eimė ir patrynė burną.

Krisė nekreipė dėmesio. Ji atgręžė Eimės krėslą nuo rašomojo stalo į lovos pusę ir atsisėdo. Mūvėjo gelsvai rudas kelnes, vilkėjo gelsvai rudą nertinį ir buvo pasipuošusi perlų vėriniu. Apsirengusi be galo rūpestingai, bet visiškai nusivariusi.

– Kas čia dedasi? – paklausė Krisė.

Eimė blizgino fleitą į marškinėlių rankovę.

– Nieko.

Krisė įsistebeilijo į stoglangį.

– Tamsina sakė, kad kalbėjai su Skotu dėl fortepijono, kaip pervežti į Niukaslą.

– Galima sakyti, – atsiliepė Eimė.

– Jis tau paskambino.

– Taip, – atsakė Eimė.

– Iš kur jis žino tavo numerį? – paklausė Krisė.

Eimė padėjo šalia fleitą, atsirėmė delnais į antklodę ir pažvelgė motinai į akis.

– Nes aš jam kartą skambinau.

– Kodėl?

Eimė valandėlę mąstė. Jautė, kaip ją užplūsta grėsminga jėga, dar didesnė dėl jaudulio. Kad teks ginti savo požiūrį – dėl numanomo Krisės pykčio ir liūdesio.

– Užsimaniau, ir tiek, – lėtai ištarė.

– O kas paskatino?

– Niukaslas, – atvirai prisipažino Eimė.

– Niukaslas?

– Susiradau per „Google“. – Ji išlipo iš lovos ir ištraukė voką iš po Dafi afišos. – Be to, radau šitą.

Krisė išėmė nuotrauką. Eimė ją stebėjo. Krisė dirstelėjo ir atkišo nuotrauką su voku Eimei.

– Padėk.

– Čia tėtis! – tarė Eimė.

– Žinau, kad tėtis.

– Bet…

– Klausyk, – staiga susijaudino Krisė, – klausyk, aš žinau, kad jis kilęs iš Niukaslo. Žinau, kad jis gimė Nort Tainsaide. Kad jo tėvams trūko pinigų, o motina jį dievino. Visa tai žinau. Bet man skaudu. Kai va šitaip atsitiko, kai va šitaip su mumis pasielgė, o mes tik dabar sužinojome, visas jo gyvenimas Šiaurėje, jo ištikimybė Šiaurei man atrodo kaip išdavystė. Tu, Eime, taip turbūt nesijauti, tavęs jis niekada nebuvo apvylęs, bet man, sužinojus, kad tu kalbėjai su tuo žmogum, kad tu su juo tareisi, ir dar man nieko nepasakiusi, pasidarė dar blogiau, man atrodo, jog nebegaliu tavim pasitikėti, tu palaikai žmones, kurie baisiai ilgai apsunkino man gyvenimą, nes dėl jų negavau to, ko labai norėjau, ką turėjau gauti, turėjau, turėjau.

Eimė atsisėdo ant lovos krašto, suspaudusi nuotrauką tarp delnų.

– Aš su juo nesitariau.

– Tareisi – dėl fortepijono, Tamsina…

– Tamsina atsiliepė, – paaiškino Eimė. – Aš buvau tualete, o ji atsiliepė mano telefonu.

Krisė ėmė sukinėti vėrinį.

– Ar tu girdėjai bent vieną mano žodį?

Eimė linktelėjo.

– Ar tu bent numanai, ką iškenčiau?

Eimė pakėlė akis.

– Aišku.

– Tai kaip tu gali? Kaip gali tartis su tuo žmogum dėl fortepijono man už nugaros?

– Jis ne „tas žmogus“, – atkirto Eimė, – jis tėčio sūnus. Netikras mūsų brolis.

– Ar tau kas nors svarbu?

– Aišku.

– Jau sakei.

– Mama, – tarė Eimė, nebevaržydama grėsmingosios jėgos, ir ši plūstelėjo lauk it karštas skystis, – mama, svarbi ne tik tu, ne tik Tamsina, Dilė ar aš, svarbūs ir kiti žmonės, o jie tavęs niekaip nenuskriaudė, tiktai gyveno, bet čia jau nieko nepadarysi, ir fortepijono jie neprašė ir nesitikėjo, tik mandagiai paklausė, kada tau būtų patogu jį jiems atiduoti. Iš tikrųjų tu pyksti ant tėčio, todėl negiežk pykčio ant jų, tai nesąžininga, negerai ir tau nebūdinga.

– Eime!

Eimė įdėjo nuotrauką į voką.

– Kaip tu drįsti, – sušnypštė Krisė, – kaip tu drįsti šitaip su manim kalbėti?

Eimė nuleido galvą. Jėgas pakirto begalinis noras pravirkti. Ji atgalia ranka prispaudė lūpas. Motinos akivaizdoje neverks.

Krisė atsistojo.

– Pagalvok apie mano žodžius. Pagalvok apie ištikimybę šeimai. Noriu, kad pajustum, kaip mes sukrėstos.

Motina nuėjo prie durų, suėmė rankeną.

– Eime?

– Ką?

– Pagalvosi?

Eimė linktelėjo. Motina pasuko rankeną ir išėjo į laiptų aikštelę, bet durų neuždarė. Eimė valandėlę luktelėjo, paskui atbula griuvo prie lovos ir nusirito prie sienos, pritraukusi kelius ir prispaudusi nuotrauką prie krūtinės. Tik tada tyliai tyliai pravirko.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Bernis Harisonas mėgo gerus restoranus. Jam patiko krakmolytos baltos staltiesės, sunkūs stalo įrankiai, žuvis be kaulų, patiekiama su puse citrinos, tvarkingai įvyniota į musliną. Jam patiko kilimai, tankios užuolaidos ir tinkamai apsirengę padavėjai, kalbantys daugmaž taip: „Pone Harisonai, vyriausiasis virėjas turi perlaviščių ir šiandien mielai jums vieną pasiūlytų.“ Paskambinęs į mėgstamiausią restoraną miesto centre, jis tiksliai apibūdino, kurio staliuko dviem reikia, ir buvo labai pasipiktinęs, kad tas staliukas jau užsakytas.

– Tai pasirūpinkite, kad nebūtų užsakytas, – pasakė Bernis jaunai moteriai – olandei? skandinavei? Iš Rytų Europos? – su kuria kalbėjo.

– Prašom atleisti, pone Harisonai, bet tai neįmanoma.

Bernio žvilgsnis surūstėjo. Paprastai staliuką restorane jam užsakydavo administratorė, bet jis nelabai troško, jog Moira žinotų, kad jis pakvietė Margaretą Rositer vakarienės. Moirą Berniui parinko velionė ponia Harison: graži, bet nepatraukli, vidutinio amžiaus, gabi, turinti šeimą ir savą gyvenimą, todėl nesiekianti apsukti viršininkui galvos; Moira be žodžių, bet iškalbingai piktindavosi Berniu, kai šis po žmonos mirties prieš penkerius metus sumanydavo pasilinksminti su moterimi. Tiesą sakant, iškart po Renės mirties Bernio išrinktosios buvo įtartinos, bet vakarienę su tokia moterimi kaip Margareta Rositer Moira būtų įvertinusi kaip grėsmę. Margareta Rositer – pavydėtinas laimikis net tokiam vyrui kaip Bernis.

– Aš valgydavau „La Réserve“, panele, – išpoškino Bernis, – kai jūsų dar pasaulyje nebuvo. Rytoj aštuntą valandą vakaro noriu šešto staliuko nišoje, butelio „Laurent-Perrier“ šampano kibirėlyje su ledukais ir daugiau jokių nesąmonių. Prašyčiau.

Ir padėjo ragelį. Kvaiša mergiščia. Jis nori ne tik pralinksminti Margaretą Rositer, bet ir parodyti jai, kad yra įtakingas asmuo ir pripažįstamas vietose, kuriose moki Londono kainomis. Priplojo storus žilsvus plaukus. Renei tai nepatikdavo. Viešai taisytis plaukus prasčiokiška, sakydavo ji.

Margareta nenustebo, kai Bernis ją pakvietė vakarienės.

– Labai malonu, Berni, bet ko tu sieki?

– Pabūti su tavim.

– Nemėgstu pataikūnų, Berni.

Jis plačiai nusišypsojo telefonui.

– Pasakysiu visą tiesą. Mudu ką tik sutvarkėme keletą pelningų reikalų, ir, pripažįstu, be tavęs „Šalavijo“ nebūčiau gavęs. Manau, tau pastaruoju metu nelengva, Ričis mirė, nuotaika prasta. Mes puikiai sutariame, ir norėčiau tave pavaišinti vakariene.

– Ačiū, Berni.

– Atsiųsiu tau mašiną.

– Nereikia, – atkirto Margareta. – Tainmute važinėja taksi.

– Jei taip nori.

– Noriu.

Barnis vėl išsišiepė.

– Iki trečiadienio.

Renei Harison Margareta Rositer nepatiko. Renė buvo daug gražesnė už Margaretą, daug daugiau dėmesio skyrė išvaizdai, turėjo geresnį skonį rinkdamasi valgius, draugus ir keliones. Be to, ji buvo gimusi Harogite, inteligentų šeimoje, todėl linkusi užmiršti, kad Margareta su Berniu drauge lankė Karaliaus Edvardo mokyklą Nort Šildse – panelės Grėj klasę, kad Bernio tėvas buvo žvejys, o motina dirbo Velčo saldainių fabrike. Renė nesmagiai jautėsi ir dėl Bernio profesijos: uždarbio pakako namui Gosforte apmokėti, kruizams, golfo klubo narystei, spintoms prabangių drabužių, bet Renė nebūtų jam tokios profesijos išrinkusi, nors kartais ir paspausdavo ranką kokiai garsenybei, tarkim, Širlei Besi4. Išskyrus artimiausius ir patikimiausius draugus, visiems kitiems Renė pristatydavo Bernį kaip impresarijų.