Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Taip, malonu gauti fortepijoną. Bet juk tai negyvas daiktas, taip?

Bernis spoksojo į ją.

– Negyvas?

– Taip, – atsakė ji. Čiupo stikliuką ir maktelėjo gurkšnį, kuris mielai smulkutei anytai būtų pasirodęs prasčiokiškas. – Negyvas. Turbūt jai labai skauda širdį dėl fortepijono, bet ji turi dukteris, tiesa? Ji tebeturi dukteris.

SEPTINTAS SKYRIUS

Skotas sirgo pagiriomis. Pagirios jį itin liūdino, nes neturėjo gundomai beprotiško ketinimo nusilesti, kad nustotų varžytis, tiesiog nuolankiai be tikslo gėrė vaišinamas ir vaišino kitus, kol suvokė, kad svirduliuoja po geležinkelio arka prie Klaveringo pastato ir svarsto, kodėl taip sunku ištraukti iš kišenės raktus.

Kol Skotas keikdamasis apgraibomis jų ieškojo, jį pasivijo Dona. Prieš dvi vasaras su ja buvo užmezgęs romaną. Ji dirbo toje pačioje advokatų kontoroje ir didžiai vertino jo gebėjimą skambinti pianinu. Juodu drauge praleido daug naktų ir savaitgalių modernioje juodoje Skoto lovoje, o paskui Dona užsigeidė susipažinti su Margareta, pradėjo kimšti į šaldytuvą „gyvą“ jogurtą, plastikines dėžutes su uogomis ir nešti iš valyklos Skoto kostiumus. Skotas tučtuojau ėmė jos vengti kontoroje, o iš klubų ir barų išeidavo anksčiau už ją. Dona prirėmė jį prie sienos ir pareikalavo pasiaiškinti, o jis pasakė tiesą: seksas – vienas dalykas, meilė – visai kas kita, jo nuomone, seksas su ja buvo puikus. Keršydama ji iškart susidėjo su Kolinu iš šeimos teisės skyriaus, šis buvo išsiskyręs ir važinėjo BMW, ir jai, regis, netoptelėjo, kad Skotas beveik nepavyduliauja, o netrukus ir visai nebeėmė į galvą, mat įsitaisė Klerę iš buhalterijos, nors romanas su ja truko vos šešias savaites, kol ši pasiskolino iš jo du šimtus svarų ir negrąžino.

Bet neseniai Dona vėl pradėjo jam meilintis. Nesistengė patikti, tiesiog elgėsi draugiškai, maloniai ir linksmai, ir Skotas vėl išvydo ją tokią, kokią matė prieš porą metų, o ji kaipmat pastebėjo tuos nedrąsius ženklus, ėmė laukti ir tykoti, o vakar vakare po išgertuvių su bendradarbiais iš pradžių, regis, lyg ir neblogo sumanymo, ji sekė paskui jį į pakalnę iš miesto centro iki Klaveringo pastato, iš užpakalio įkišo ranką į jo kelnių kišenę ir be jokių sunkumų ištraukė raktus. Paskui Dona įvedė jį į namus, užtempė laiptais į jo butą, paguldė į lovą, o jis nesipriešino – buvo visiškai patenkintas, vėliau trumpai netgi pasitikintis savimi ir energingas, o dar vėliau krito į miegą su Dona už nugaros: šiltas jos kvėpavimas gūsiais glostė jam tarpumentį.

Rytą ji buvo dingusi. Dona išsmuko iš lovos, išlygino pagalvę savo pusėje, apsirengė ir išėjo. Nė ženklo, kad jos būta: nei plaukų kriauklėje, nei drėgnų rankšluosčių. Jo dantų šepetukas sausas. Vienintelis dalykas, įrodantis, kad išvakarėse Dona jam girtam nepasivaideno (priremtas prie sienos, Skotas būtų prisipažinęs, kad neprisimena net paskutinio klubo, kuriame su draugija linksminosi, pavadinimo), – buvo tuščia stiklinė ir stačiakampė folijos pakuotė su „Alka-Seltzer“ tabletėmis virtuvėje ant stalo. Skotas prisileido į stiklinę vandens ir įmetė dvi tabletes, atkišęs ranką su stikline, prisimerkęs, lyg tirpstančių tablečių šnypštimas būtų pernelyg garsus skaudamai galvai.

Išgėrė. Sulaikė kvapą. Prarijęs tabletes, visada kelias sekundes svarstai, ar neišvemsi jų taip pat greitai, kaip prarijai. Nieko neatsitiko. Jis išgėrė dar vieną stiklinę vandens. Paskui pasilenkė ir šonu pakišo galvą po čiaupu. Vanduo aptaškė akis, ausis ir nuvarvėjo per kaklą.

Vonios kambario veidrodyje bjaurėdamasis pažvelgė į save. Jis tamsiaplaukis, taigi rytą smakras beveik visada tamsiai mėlynas. Šiandien oda gelsvai pilka, paakiai pajuodavę, atrodo nesveikas. Taip ir yra. Apsinuodijęs. Kepenys turbūt apimtos nevilties.

– Tu tam per senas, – tarė atspindžiui. – Greitai atrodysi apgailėtinas. Apgailėtinas, apgailėtinas, apgailėtinas, apgailėtinas. – Skotas užsimerkė.

Tokiomis akimirkomis imdavo savęs gailėtis – šis jausmas jį užklupdavo nuo mokyklos laikų, kai istorijos mokytojas, turėjęs savų priežasčių siekti gražesnių berniukų palankumo, Ričiui išvykus pasivėdėjo jį į šalį, apkabino per pečius ir ištarė supratingos užuojautos sklidinu balsu: „Man tavęs labai labai gaila, mano berniuk.“ Skotas palūžo. Istorijos mokytojas puikiai sugebėjo jį paguosti, ir jis suvokė, kad tikri vyrai irgi gali verkti. „Tik ne mamos akivaizdoje, – pasakė istorijos mokytojas. – Jai ir taip sunku. Ateik pas mane, kai pasidarys nepakeliama. Ateik pas mane. Tai bus mūsų paslaptis.“ Žodis „paslaptis“ sukėlė Skotui nerimą. Bet jis prisiminė mokytojo širdingumą ir jautrumą. Nuo tol Skotas visą gyvenimą panorėjęs galėdavo vėl pasijusti kaip tuometinis nelaimingas paauglys, prisimindamas duotą – nors sumetimai buvo migloti – leidimą sielvartauti dėl savo netekties ir vienatvės. Dabar, stovėdamas nuogas vonios kambaryje, šlykštus ir pasišlykštėjęs kiekvienu savo suniokoto kūno atomu, jis laukė savigailos atleidimo. Bet nesulaukė.

– Eik šikt, – tarė Skotas veidrodžiui.

Čiupo skutimosi putų flakoną ir paspaudė purškiklį. Nieko. Papurtė flakoną. Šis subarškėjo. Tuščias. Skotas tūžmingai sviedė flakoną per vonios kambarį, ir šis nutarškėjo į dušo padėklą. Muilinėje rado jau kartą naudotą vienkartinį skustuvą, o kita ranka pabandė išmuilinti smakrą iki putų. Skotui du kartus kreivai perbraukus per kairį žandą, suskambėjo telefonas.

Žinoma, mobiliojo niekaip negalėjo rasti. Vakarykščiai drabužiai – kostiumas, marškiniai, puskojinės, trumpikės – buvo begėdiškai nudrėbti ant grindų. Iš jukinio sklido skambučio garsai. Dona. Jai nepakako subtilios „Alka-Seltzer“ užuominos, ji skambina norėdama įsitikinti, kad jis pabudo ir nepavėluos į darbą. Be abejo, ji trokšta išgirsti ir pagiriamąjį žodį praėjusiai nakčiai, patikinimą, kad jis norėjęs to, kas įvyko, kad ji priminusi jam ką praradęs, kad dabar jie… Telefoną užpakalinėje kelnių kišenėje rado kaip tik tą akimirką, kai jis nustojo skambėti. „Vienas praleistas skambutis“, – iššoko ekrane. Jis paspaudė „Pasirinkti“. „Mama“ – atėjo į pagalbą ekranas.

Skotas grįžo į vonią ir susirado rankšluostį. Apsivyniojo jį apie juosmenį ir su telefonu grįžo į kambarį: maloniau žiūrėti pro langą, negu į suniukusią savo marmūzę. Be dvidešimt aštuonios. Ko prireikė Margaretai be dvidešimt aštuonios, jei ji sveika? Skotas surinko motinos numerį, atsišliejo į palangę ir stovėjo, žiūrėdamas į lietų, pro tilto santvaras krintantį į upę švelniais šlapiais plekais.

– Buvai duše? – paklausė Margareta.

– Galima ir taip sakyti…

– Atleisk, kad skambinu taip anksti, bet dirbsiu ilgai…

– Tu sveika? – paklausė Skotas.

– Aišku, sveika. Kas man galėtų nutikti? Po dešimties minučių išvažiuoju į Daramą.

– O, – tarstelėjo Skotas.

Jei nesusikaups, matys mažiausiai du tiltus. Kažin ar motina kada nors sirgo pagiriomis.

– Norėjau tave nutverti, kol neišėjai į kontorą, – tarė Margareta.

– Tu tikrai sveika? – vėl paklausė Skotas ir užmerkė vieną akį.

– Visiškai, – atsakė Margareta. – Kodėl klausinėji? Aš sveika, Dosonas irgi, ruošiuosi važiuoti į Daramą apžiūrėti naujo klubo. Darame man reikėtų dar kelių koncertų salių. Skotai, mielasis…

– Ką? – jis užmerkė abi akis.

– Skotai, vaikeli, – meiliai prabilo Margareta, ir jis suprato, kad ji kai ko prašys. – Noriu, kad kai ką padarytum.