Джоанна Троллоп - Kita šeima

Glendos dokumentų dėžutėje buvo Ričio fortepijono pervežimo iš šiaurinio Londono į Niukaslą sąmata. Pinigai nemaži dėl daikto kokybės, svorio ir atstumo. Margareta dirstelėjo į viršutinį lapą, kuriame Glenda pieštuku parašė: „Ši firma specializuojasi pervežti fortepijonus.“ Be abejo, išlaidos didžiulės, bet ji apmokės, ką darysi, tegu Skotas gauna naudos iš abiejų tėvų, juk daugiau kaip dvidešimt metų sūnumi rūpinosi ji viena.

Pastarąją savaitę ji suvokė, kad pradinis džiaugsmas dėl dovanoto fortepijono virto lengviau tramdoma ir įprastesne būsena – ramiu pasitenkinimu ir jaukiu palengvėjimu, nes ji žino, kad Ričis ją prisiminė, tai rodo jo prasmingas palikimas. Jai palengvėjo, kad visai nebūtina pasistatyti fortepijoną namie ir kasdien į jį žiūrėti. Ji patenkinta, kad Skotas nori fortepijono ir skambins juo, jai palengvėjo, nes sūnaus nepersekios prisiminimai apie instrumento pirkimą ir atgabenimą prieš gerus trisdešimt metų, kai Margaretai atrodė, kad jos laukia visapusiškai šviesi ateitis – garsėjantis vyras, mažas sūnelis ir vis geresni vadybininkės įgūdžiai.

Paaiškėjo, kad ją išgelbės du pastarieji. Skotas buvo geras sūnus, nors paveldėjo veikiau jos nekrintančius į akis gabumus negu tėvo talentą. Ji troško, kad jis būtų didesnis garbėtroška, vestų, turėtų šeimą, gerą namą netoli motinos ir jūros, užuot gyvenęs kaip nukvakęs senbernis nejaukiame bute didmiestyje, nors dėl to sūnus nė kiek ne blogesnis – jis meilus ir sąžiningas, gerbia ją ir jos laimėjimus – apie draugių vaikus ji retai galėdavo taip pasakyti.

Be abejo, tie laimėjimai ją ir išgelbėjo. Margaretos Rositer pramogų agentūra nebuvo didelis verslas ir niekada nebus, ji nenori, bet jo pakanka pragyventi jai su Glenda, kukliai atostogauti ir palaikyti ryšį su pasauliu, kuriame ji atlieka ne pagrindinį, bet svarbų vaidmenį, pasauliu dainininkų ir muzikantų, estrados komikų ir poetų, kurie suduria galą su galu pasirodydami krašto, jos pažinoto visą gyvenimą, klubuose, viešbučiuose, baruose ir koncertų salėse. Šiaurės Anglijos rytuose, kartais patenkinta pamanydavo, nėra nė vienos jai nežinomos koncertų salės, nė vieno su smulkiuoju pramogų verslu susijusio jai nepažįstamo žmogaus. Be abejo, beveik visi jie irgi žino, kas tokia Margareta Rositer.

Ji vėl pažvelgė į sąmatą. Turbūt sutiks, tarė sau. Paskui paprašys Skoto paskambinti anai šeimai į Haigeitą, tegu pasirūpina supakuoti fortepijoną ir išsiųsti. Ne, ji nevengia skambinti, tvirtai tarė sau, bet verčiau tegu Skotas paskambina kuriai nors mergaitei, bus santūriau, be dramų. Trumpam užsimerkė. Žiūrėti, kaip steinvėjus, apmuturiuotas antklodėmis ar pūsleliniu plastiku – nežinia, kraunamas į pakavimo dėžę ir išvežamas, yra drama. Krise dėta, pamanė Margareta, ji pati tuo metu dingtų iš namų.

Kartais mėgindavo įsivaizduoti tuos namus. Daug metų kuo stropiausiai vengdavo žiūrėti į Ričio ir Krisės bendras nuotraukas laikraščiuose ir žurnaluose, jis tamsiaplaukis, ji šviesiaplaukė, beveik baltaplaukė, jauna, apsivilkusi tokiais aptemptais drabužiais, lyg jie būtų susiūti ant jos. Bet namas – visai kas kita. Jame gyveno Ričis, ir Margaretą kartais kankindavo noras žinoti, ar jis labai panašus, o gal nepanašus, į pirmąjį jųdviejų namą Tainmute, kuriuo abu taip didžiavosi, iš kurio kiekvieną rytą Skotas išeidavo į Karaliaus mokyklą – kai į ją buvo priimtas, jie dar labiau ėmė didžiuotis. Ji manė, kad Londono namas turi būti didelis, vietos reikia trims vaikams ir fortepijonui, žinojo, kad tas Londono rajonas garsėja kalvomis, taigi sodas tikriausiai šlaite, o pro viršutinių aukštų langus veriasi Sičio, o gal Esekso vaizdas, priešingai nei vaizdas, kurį ji mato dabar ir kurį išsirinko kaip savo laimėjimų įrodymą, – jūros vaizdas.

Margareta atsuko Glendos kėdę į langą ir pataisė žaliuzes – Glenda mėgo dirbti jas beveik nuleidusi, sukūrusi įmantraus beprasmiško slaptumo nuotaiką, – kad matytų gatvę. Joje buvo pakilęs bruzdesys kaip paprastai prieš uždarant parduotuves. Būriavosi besimaivantys paaugliai, jų drabužiai priminė uniformą, vaikai, šunys, žmonės su vežimėliais ir vaikštynėmis, pritaikytais pirkiniams gabenti. Visų jų, mąstė Margareta, padėjusi rankas ant Glendos krėslo ranktūrių, istorijos jiems tokios pat svarbios kaip manoji – man. Jie neišvengia reikšmingų įvykių, kaip antai miršta, ir džiaugiasi kukliais – perka arbatžolių maišelius. Yra moterų, kurių vyrai jas atstūmė ir sudaužė joms širdis, ir vienos atsitiesė, o kitos ne, ir man įdomu, ar toji Krisė Londone atsities, nes testamentas yra paskutinis kilnumo ar keršto veiksmas, likęs mums po mirties; galvą guldau, ji nesitikėjo, kad Ričio testamentas bus toks, ir galvą guldau, jai netoptelėjo, kad jis neužmiršo gyvenęs ir iki susitikimo su ja. O keisčiausia, galvojo Margareta, suspaudusi ranktūrius, jog man neteikia jokio malonumo, – nė truputėlio, nė menkiausio „ar nesakiau“, – kad gavau tai, kas, anos nuomone, turėjo atitekti jai. Aš daug metų bergždžiai ilgėjausi ir pavyduliavau, o dabar, turėdama trokštamą įrodymą, žinoma, džiaugiuosi, bet tos moters man gaila. Iš tikrųjų gaila, ir man atrodo, lyg nuo širdies būtų nusiritęs akmuo, nors nė nežinojau, kad jis ten guli. Koks palengvėjimas liautis jos nekęsti, nors man niekada nepatiko žodis „neapykanta“, aš niekada neprisipažinau, kad jį vartoju. O dabar paaiškėjo – ir nevartosiu. Nebereikės.

Ji atsilošė ir užsimerkė. Prieš akis iškilo keturių moterų greta prie bažnyčios Haigeite, stovinti žvyruotame kvadrate ir žiūrinti į ją su Skotu it kariai, išsirikiavę prieš mūšį. Jos taip stovėjo vos kelias sekundes, bet tų sekundžių Margaretai pakako įžiūrėti, kokia išsipusčiusi Krisė, kokia miestietiškai prašmatni, ir kokios jaunos trys mergaitės, Ričio dukterys, jo antroji šeima. Viena, toji, kuriai užteko drąsos ir jėgų paskambinti Margaretai ir pranešti apie Ričio mirtį, – dar beveik paauglė, plaukai surišti aksominiu kaspinu ir krinta ant nugaros kaip Alisos Stebuklų šalyje. Ilgi plaukai, beveik iki juosmens. Margareta nejučiomis pamanė, kaip malonu šukuoti tokius plaukus, lygiai, ritmingai, jaukiai, motiniškai braukti per šilkines gijas.

Atsimerkė. Ką ji čia svaičioja? Po galais, įsivaizdavo šukuojanti plaukus Ričio dukrai nuo moters, kuri turi priežasčių juo nusivilti, o jos nekęsti, nors tai neteisinga. Svyruodama atsistojo. Nieko nebus. Čiupo plastikinį puodelį su trupučiu vandens, Glendos paliktą ant stalo, ir išgėrė, paskui įmetė į perpildytą šiukšliadėžę prie Glendos stalo – kontorą valančios įtartinos firmos darbuotojai pasirodydavo tik du kartus per savaitę – ir ryžtingai ėmė žingsniuoti po kambarį, tvarkydama popierius, išjungdama monitorius ir atsakiklius. Paskui įėjo į mažutę drabužinę prie durų ir energingai nusiplovė rankas, susišukavo ir nežiūrėdama į veidrodį pasidažė lūpas. Dirstelėjo į jį tik išeidama.

– Tvardykis, – garsiai paliepė savo atspindžiui. – Elkis pagal amžių.

– Tu patraukli moteris, – prieš kelias dienas pasakė Bernis Harisonas, gerdamas su ja degtinę su toniku Niukaslo karališkojo teatro užsakymui atšvęsti. – Tu patraukli moteris, turint omeny, kiek tau metų.

– O tu, – gyvai atšovė ji, – išsiduodi, kiek tau metų, šitaip plepėdamas.

– Aš tave pagyriau, Margareta.

– Labai jau globėjiškai.

Jis pasilenkė ir patapšnojo jai per kelį.

– Ričis suprato, iš kur vėjas pučia. Iki pat galo suprato. Juk taip?

O ji, užuot pritarusi jam, kaip ketino, užuot pasakiusi: „Negali įsivaizduoti, kaip jaučiuosi, po šitiek metų nerimo ir rūpesčių sužinojusi, tikrai sužinojusi“, atrėžė: