Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Gali ją užsidėti kad ir ant galvos, man vis tiek, – tarė Margareta.

Jis nusišypsojo jai. Margareta išsaugojo kertelę devynmetės savasties iš panelės Grėj klasės Karaliaus Edvardo mokykloje.

– Margareta, – tarė Bernis, – atidžiai paklausyk. Turiu tau puikų pasiūlymą.

Krisei paprašius, visos susėdo virtuvėje prie stalo. Ji atkimšo butelį vyno, bet jį gėrė viena. Dilė su Tamsina buvo pasistačiusios po butelį mineralinio su apsauginiu kupolo pavidalo dangteliu, o Eimė gėrė dietinę kokakolą iš skardinės, nors Krisei tai baisiausiai nepatiko.

– Prašom pasiimti stiklinę, Eime.

– Aš jau beveik išgėriau…

– Prašom pasiimti stiklinę, jei priminiau, – labai lėtai pakartojo Krisė.

Eimė atsistojo ir nušliumpino per virtuvę prie spintelės. Krisė sekė ją akimis, o seserys žiūrėjo į mineralinio butelius. Eimė parslinko su stikline, pastatė ją ant stalo, apvertė skardinę, ir į stiklinę išvarvėjo keli tamsiai rudi lašai.

– Prašom sėstis, – tarė Krisė nelabai tvirtai.

Tamsina dirstelėjo į ją.

– Nesijaudink, mama. – Ji dėbtelėjo į Eimę. – Nebūk tokia įkyruolė.

Eimė atsisėdo ir išgėrė lašus iš stiklinės.

– Tikiuosi, nepraneši mums dar kokių baisybių, – tarė Dilė.

Krisė žvilgtelėjo į šūsnį popierių priešais.

– Noriu pasitarti su šeimos nariais. Padėkite man nuspręsti.

Tamsina nutaisė budrią ir dalykišką miną.

– Dėl pinigų?

– Iš esmės taip, – atsakė Krisė.

– Nori pasakyti, kad jų nėra? – spėjo Dilė.

– Ne, – lėtai paneigė Krisė. – Ne. Šiek tiek yra. Bet ne tiek, kiek būdavo. Ne tiek, kiek mes įpratusios turėti. Mums visoms reikės kitaip vertinti pinigus.

Nė viena nieko nepasakė.

– Mes gyvenome iš tėčio koncertų, – paaiškino Krisė. – Buvau jo vadybininkė, todėl niekam nereikėjo mokėti procentų, bet aš buvau tik jo vieno vadybininkė. Su kitais artistais nedirbau. Tik su tėčiu.

Visos žiūrėjo į ją.

– Be to, prieš… prieš mirtį tėtis nebeuždirbdavo tiek pinigų kaip kadaise, – kalbėjo Krisė, įsmeigusi akis į stalą už popierių. – Jis visada turėdavo darbo, tuo pasirūpindavau, bet jo plokštelių buvo perkama vis mažiau, o dar neišvengiamas piratavimas… ir jo koncertai… Jis nebegaudavo už koncertus didžiausių honorarų, tiesą sakant, per pastaruosius kelerius metus jis uždirbo labai nedaug, todėl raginau jį priimti visus pasiūlymus, viską, ką man pavykdavo rasti, ir, žinoma, dabar man dėl to labai nesmagu, nerimauju, kad per smarkiai spaudžiau jį prie darbo. Ir nors mane labai nuliūdino jo testamentas, negaliu išmesti iš galvos, kad galbūt… – Ji nutilo, aiktelėjo ir užsidengė ranka akis.

Dilė palietė jos ranką, padėtą ant stalo.

– Tu nieko blogo nepadarei, mama. Jis turėjo išlaikyti šeimą.

– Jam patikdavo koncertuoti, – pridūrė Tamsina. – Būdavo laimingas.

– Nebe toks laimingas kaip anksčiau, – atsiliepė Krisė, nepakeldama akių. – Tiesą sakant, jis norėjo skambinti tik savo malonumui, lyg… lyg kalbėtųsi su fortepijonu. Man atrodo, kad jis būtų mieliau kalbėjęsis su fortepijonu negu su žmonėmis, man atrodo, kad tokia kalba jam tiko labiausiai.

Eimė trinktelėjo kokakolos skardine į stiklinę, rodydama, kad išvarvino paskutinius lašus.

– Jis juk užaugo su fortepijonu, – tarė ji. – Tiesa? Jis skambindavo nuo paauglystės. Fortepijonas buvo jo draugas. Turėjo jį visą gyvenimą. Juk taip?

Tamsina sušnairavo į seserį.

– Ačiū, Eime.

Eimė pakėlė akis.

– Tai tiesa.

– Kas tiesa?

– Kad fortepijonas buvo jo gyvenimo dalis nuo vaikystės iki tol, kol jis sutiko mamą, ir nereikia apsimesti, kad jis iki tol negyveno. Gyveno, ir tas gyvenimo tarpsnis jam buvo svarbus.

Dilė pažvelgė į Krisę.

– Mama, pasakyk Eimei, kad užsikištų.

– Nelabai suprantu, kodėl Eimė kalba užgauliai, bet jai tai, matyt, patinka, todėl nekreipsiu į ją dėmesio tol, kol ji pasidarys jautresnė. – Krisė tebežiūrėjo į stalą. – Bet dabar kalbame ne apie tėčio praeitį. Dabar kalbame apie pajamas, kurių nebegauname, nes tėčio nebėra.

Dilė pasilenkė į priekį.

– Parduokim fortepijoną!

Krisė tūžmingu žvilgsniu užkimšo gerklę dukrai ir tarė:

– Nekvailiok. Jis ne mūsų, negalime jo parduoti.

Tamsina specialistės žvilgsniu įvertino virtuvę.

– Be abejo, šiuo metu gyvenamųjų namų rinka neklesti, bet mūsiškį galima parduoti. Didelis namas šeimai tokiame rajone visada…

– O mes kur gyventume? – išplėtė akis Eimė.

– Gal bute…

– Aš nenoriu eiti į kitą mokyklą…

– Kvaile, po vasaros tu apskritai nebeisi į mokyklą. Būsi ją baigusi…

– Tokią išvadą padariau ir aš, – įsiterpė Krisė. – Kad turėsime parduoti namą.

Visos tylėjo.

– Taip, mes turime parduoti namą, o aš turiu susirasti darbą, – toliau kalbėjo Krisė. – Jau kreipiausi į kelias agentūras.

Dukros sužiuro į ją.

– Ką turi omeny?

– Jau kreipiausi į kelias agentūras ir paklausiau, ar jos, atsižvelgdamos į mano ryšius, nesutiktų priimti manęs atstovauti pas juos užsiregistravusiems žmonėms, kuriems jų darbuotojai galbūt neturi laiko.

– Tu turi omeny, kad dirbtum kitų žmonių vadybininke, – suprato Dilė.

– Taip.

– Bet tu negali…

– Privalau, – atsakė Krisė. – Ką kita galėtum pasiūlyti?

Tamsina dailiai gurkštelėjo vandens.

– Neabejoju, kad galėčiau susitarti dėl gerų komisinių…

– Ačiū, mieloji.

– O kadangi netrukus išsikraustau pas Robį, – apdairiai pridūrė Tamsina, – tau pakaks keturių kambarių buto. Juk taip?

Krisė aiktelėjo.

– Mama, aš tave perspėjau, – tarė Tamsina. – Perspėjau iškart po tėčio…

Krisė pakėlė ranką.

– Žinau…

– Viename kambaryje su ja aš negyvensiu, – pareiškė Dilė, dėbtelėdama į Eimę.

– Dile, – tarė Krisė, – aš labai norėčiau, kad kalbėtume apie tai, kuo kiekviena galime prisidėti ir kaip prisitaikyti, o ne ką atsisakome daryti.

Dilė kilstelėjo smakrą.

– Šią vasarą baigsiu koledžą ir susirasiu darbą. Netrukus tau reikės rūpintis tik Eime.

Visos atsisuko į Eimę. Ši įnikusi krapštė odą po nykščio nagu. Dirstelėjo į motiną.

– Jei aš dar čia būsiu, – tarė.

Krisė viena gulėjo miegamajame, užtraukusi užuolaidas ir užsimerkusi. Durys buvo uždarytos, bet jai atrodė, kad girdi Eimės fleitą ir Dilės pokalbį telefonu. Žinojo, kad Tamsina sparčiu žingsniu kaip žmogus, kuris turi tikslą, išėjo į darbą. Ji elgėsi kaip nekilnojamojo turto agentūros akcininkė, o ne kaip kukliausia samdoma darbuotoja, einanti neapibrėžtas pareigas, bet šį nerimo ir nevilties metą Krisė buvo jai dėkingą už parodytą ryžtą.

Dilė paprasčiausiai išsigando, guodėsi Krisė. Tėvas dievino ją dėl šviesių plaukų ir bejėgiškumo, todėl dabar neverta tikėtis, kad ji iškart apsipras su kitokiu gyvenimu, juk anksčiau Dilė dėl Ričio silpnybės dažnai nesuvokdavo nesugebanti taikstytis su tikrove ar kęsti sunkumų. Krisė pastebėjo, kad Dilės kambarys, visada tvarkingas, priešingai nei sujaukti jos jausmai, pastaruoju metu tiesiog tobulai prižiūrimas, lyg Ričio mirties sukeltą sumaištį ir netikrumą būtų galima įveikti smulkmeniškai rikiuojant daiktus: ant švaručių kosmetikos lentynėlių žvilga nublizginti buteliukai ir indeliai, spintose krūvelėmis guli dailiai sulankstyti drabužiai ir poromis stovi batai. Krisė troško atleisti Dilei nenorą padėti planuojant ateitį. Dilė turi įvairių gabumų, bet dideliu protu nepasižymi. Abu tėvai be žodžių sutarė, kad ją reikia labiausiai globoti ir iš jos mažiausiai reikalauti. „Dailutė kvailutė“, – sakydavo Ričis jai ir apie ją, suėmęs už smakro ir bučiuodamas į nosies galiuką. Belieka tikėtis, mąstė Krisė, gulėdama didelės lovos viduryje (vėl keturios pagalvės, ji buvo palikusi dvi, tačiau tiek atrodė ne tik liūdnai, bet ir beviltiškai), kad Kregą Dilės išvaizda ir vaikiškumas sužavėjo nuoširdžiai, kad ji Kregui nenusibos ir jis nepatrauks pas kitas išbandyti savo vangaus grožio poveikio. Kregas Ričio laidotuvėse buvo vienas iš nedaugelio šviesių tos niūrios dienos prisiminimų.