Джоанна Троллоп - Kita šeima

Paskui vos vos kilstelėjo smakrą ir paklausė:

– Tai ar jis prie tavęs lindo?

Margareta, užsidėjusi akinius ir spoksodama į monitorių, tik purkštelėjo.

– Ne.

Valandėlę Glenda svarstė, gal Margareta nusivylusi, kad ponas Harisonas prie jos nekibo. Paskui prisiminė, kad jiedvi pažįstamos nuo pradinės mokyklos, kad Margareta niekada nesipuošdavo prieš susitikimą su juo, ir nutarė, kad nusivylimas niekuo dėtas.

Ji vėl gurkštelėjo vandens ir tarė: „O“, po kelių sekundžių: „Turbūt gerai…“ Dar vėliau pasiteisino: „Aš nesmalsauju…“

Margareta nieko neatsakė. Ji toliau sparčiai rinko tekstą – Glenda žinojo, kad rašo laišką jaunam komikui, kurio pasirodymai, Margaretos nuomone, tinkamesni Pietums, o ne Šiaurės rytams, – sučiaupusi lūpas taip, kad Glenda nusprendė, jog viršininkė sukandusi dantis. Glenda puikiai nusimanė apie sučiauptus dantis. Kęsdama Bario kovos su luošumu būdus, pati juos taip dažnai sukąsdavo, kad odontologas netgi patarė jai daryti žandikaulio atpalaidavimo pratimus, antraip sutrinsianti dantis, be to, nuolat skaudėsią galvą. Ji prasižiojo išlaisvindama žandikaulį ir pasistengė pamiršti, kad Baris pradėjo dieną tokios pat bjaurios nuotaikos kaip dabar Margareta, juodu abu nė nesuvokia, kad iš tikrųjų kenčia ji.

Margareta baigė rašyti, nusiėmė akinius, vėl užsidėjo ir perskaitė laišką.

– Nesvarbu, kokiais žodžiais atsisakysiu, – pareiškė ji monitoriui. – Ne ir yra ne, tiesa? Jo neapmulkinsiu.

Glenda vėl išgėrė vandens. Ji neprabils tol, kol Margareta jos neužkalbins, ir neužkalbins maloniai, kaip Margareta pati išmokė ją atsakinėti telefonu net bjauriausiam skambintojui. Sunku susikaupti, kai už pustrečio metro be ūpo sėdi tokia asmenybė kaip Margareta, bet Glenda pasistengs. Ji turi apskaičiuoti komisinius – klientai, kuriems Margareta atstovauja daugiau kaip dešimt metų, moka pustrečio procento mažiau už tuos, kurie jos paslaugomis naudojasi tik penkerius metus, ir penkiais procentais mažiau už tuos, su kuriais ji ką tik pradėjo dirbti, – ir ji nuosekliai skaičiuos gurkšnodama vandenį, kol Margareta bus pasirengusi elgtis kultūringai.

– Vargšas vaikinas, – tarė Margareta. – Išsiunčiau atsisakymą! – Ji pakėlė akis. – Kavos?

Paprastai klausdavo: „Kavos, brangioji?“

– Man prašom arbatos, – kaip visada atsakė Glenda. Paprastai ji pridurdavo: „Einu užplikysiu“, bet šį kartą nieko nepridūrė, sėdėjo kaip sėdėjusi spoksodama į monitorių.

Margareta, regis, nieko nepastebėjo. Ji nuėjo į mažą kambarėlį prie tualeto, čia buvo lentyna, kištukinis lizdas ir virdulys. Glenda girdėjo, kaip prie tualeto kriauklės ji pripildė virdulį vandens, paskui įjungė, grįžo į kambarį ir tarė:

– Vidurdienį ateis Rouzi Doz, pietų pakviečiau Gregą Barberį, o vakare išklausysiu tas džiazo dainininkes.

Glenda linktelėjo. Ji žino. Pati įrašė susitikimus į darbo kalendorių.

Margareta atsisėdo ant Glendos stalo krašto. Glenda nepakėlė į ją akių.

– Žinai, – tarė Margareta nebe taip irzliai, – kadaise penkis šešis vakarus per savaitę praleisdavau klube ar renginyje. Nuolat reikėdavo palaikyti savo klientą arba stebėti galimą. Stengdavausi šeštadienį ir sekmadienį nedirbti vildamasi, kad Skotas parvyks namo, bet visus kitus vakarus kur nors eidavau. Tiesa, iki galo neišbūdavau. Susidarydavau įspūdį, per pertrauką pasikalbėdavau su atlikėju, pagirdavau, bet niekada nelikdavau klausytis antros dalies, nes viską, ką reikėdavo pamatyti, jau būdavau pamačiusi. Eidavau namo, kai ką pasižymėdavau. Užrašų užrašai. Dabar taip nebedarau. Jokių pastabų – apie nieką. Ir retai einu į pasirodymus, tiesa?

Glenda kilstelėjo ir tarė:

– Einu išjungti virdulio.

– Aš su tavim kalbu, – prikišo Margareta.

Vis dėlto Glenda atsistojo.

– Maniau, balsu mąstai, – tarė ji ir nuėjo į mažąjį kambariuką.

– Galbūt, – atsakė Margareta. Ji nepakilo nuo Glendos stalo. – Ko gero. Tikriausiai mąsčiau, kaip viskas nepastebimai pasikeitė, kaip pati nepastebimai pasikeičiau.

Glenda užplikė Margaretai puodelį kavos per vienkartinį filtrą, o sau – stiprios arbatos, nuspaudė maišelį su arbatžolėmis prie puodelio sienelės, kad visas sodrus rudumas ištekėtų. Paskui atnešė abu puodelius – didesni būtų patogiau, bet Margareta talpių puodelių nemėgsta, – ant savo stalo ir padavė Margaretai kavą.

– Ačiū, brangioji, – atsainiai padėkojo Margareta.

Glenda atsisėdo. Šiandien ji geria kokį šeštą puodelį arbatos, iki nakties išgers dar šešis. Nieko nėra skaniau už pirmą gurkšnį iš pirmo puodelio tikros arbatinuke užplikytos arbatos – ne iš maišelio – šeštą valandą ryto, kol Baris tebemiega. Patenkinta gurkštelėjo ir pastatė puodelį ant lėkštutės.

– Tai kas atsitiko vakar vakare? – įžūliai paklausė.

Margareta įsistebeilijo pro langą.

– Bernis Harisonas pasiūlė man tapti dalininke.

Iš balso neatrodė, kad labai džiaugiasi. Glenda įsidrąsinusi ilgai žiūrėjo jai į veidą. Bernis Harisonas aptarnauja triskart daugiau žmonių nei Margareta, be to, palaiko ryšius su Kanada, Amerika ir Australija. Bernio Harisono biuras netoli Eldono aikštės, jam dirba penki žmonės, kai kurie net turi verslo išlaidų sąskaitą, nors ir griežtai tikrinamą. Jis važinėja jaguaru, gyvena rūmuose Gosforte ir turi kašmyro paltą – Glenda jį kelis kartus paslaugiai pakabino, Berniui Harisonui atėjus pas Margaretą. Negi Margareta Rositer pražiopsos progą tapti Bernio Harisono dalininke, ir dar sulaukusi tokio amžiaus? Paskui jai dingtelėjo šiurpi mintis.

– Ar aš tebeturėčiau darbą? – paklausė Glenda.

Margareta atsisuko nuo lango.

– Aš atsisakiau.

– O Viešpatie, – tarė Glenda.

Margareta nuslydo nuo stalo ir stovėjo žiūrėdama į ją.

– Širdis netraukia.

– Ką turi omeny?

– Kai jis pateikė pasiūlymą, maniau, kad susijaudinsiu, apsidžiaugsiu, turėsiu visokių sumanymų. Maniau, pasijusiu taip, kaip visada jausdavausi prieš naują išbandymą. Bet nepasijutau, – paaiškino Margareta. – Tik pamaniau: „Per vėlu, kvaily, aš per sena, pernelyg pavargusi, nebeturiu energijos.“ Paskui pusę nakties negalėjau užmigti grauždamasi, kad pražiopsojau tokią progą, – pasakė, eidama prie lango, – ir tūždama ant savęs dėl prarasto patrauklumo.

Glenda atsilošė krėsle.

– Tu ne tokia jau sena.

– Žinau, – atsakė Margareta. – Elgiuosi, lyg būčiau penkiolika metų vyresnė. O bjauriausia, kad energijos man pakanka. Turiu jos per akis, bet nenoriu švaistyti tam, ką jau šimtą metų darau.

Glenda gėrė arbatą. Pokalbis ją kaip reikiant sutrikdė.

– Tai kam tu nori ją švaistyti? – neramiai paklausė.

Margareta atsisuko.

– Nežinau, – atsakė. – Tiesiog nežinau. Aš suglumusi. Čia ir visa bėda. Maištinga ir suglumusi. Netinkama būsena, sulaukus šešiasdešimt šešerių. Nieko baisaus, jei tau trisdešimt, bet šešiasdešimt šešeri! – Ji įsistebeilijo į Glendą. – Ar aš šį rytą šiurkščiai su tavim kalbėjau?

Skotas susitarė susitikti su Margareta bare netoli nuo Klaveringo pastato. Tai buvo veikiau viešbutis negu smuklė, orus, medienos plokštėmis apmuštomis sienomis, todėl Skotas čia lankydavosi retai. Kai jis pavėlavęs įlėkė į vidų po dar vieno skaudaus ir nemalonaus susitikimo su Dona, Margareta sėdėjo pasistačiusi priešais džino su toniku ir stumdė mobilųjį, o Skoto kitapus stalo laukė bokalas alaus. Jis pasilenkė pabučiuoti motinos. Buvo uždusęs ir suprakaitavęs, o jo kaklaraištis nukaro ir įsipainiojo tarp jos akinių.