Джоанна Троллоп - Kita šeima

– Negali būti, – tarė Skotas ir laisvąja ranka standžiau apsivyniojo rankšluostį apie juosmenį. Kažkodėl jam atrodė, kad nelabai padoru kalbėti su Eime prisidengus tik rankšluosčiu.

– Ar… ar gerai? – paklausė Eimė.

– Kas gerai?

– Kad tau paskambinau.

– Žinoma, gerai, – atsakė Skotas. – Tiesiog šiek tiek nustebau.

– Aš irgi. Stebiuosi, kad ryžausi. Ryžausi paskambinti tau.

– Kur tu?

– Savo kambaryje. Namie. Kalbu telefonu savo kambaryje.

Skotas nusinešė telefoną prie lango, kad matytų vaizdą pro jį.

– Žiūriu į tiltą per Tainą, – tarė jis.

– O koks jis?

– Nežinai?

– Jei žinočiau, – tvirčiau ištarė Eimė, – negi klausčiau?

– Turbūt neklaustum, – pripažino Skotas. – Didelis ir gremėzdiškas geležinis statinys per Tainą. Per jį eina kelias. Pro langą matau automobilius.

– O, – tarė Eimė.

Stojo tyla. Po valandėlės, spėliodamas, iš tikrųjų girdi įseserės kvėpavimą ar jam tik taip atrodo, Skotas paklausė:

– Nori ką nors pasakyti?

– Nežinau, – dvejojo Eimė.

Skotas nusprendė čiupti jautį už ragų. Atsitiesė ir dėbtelėjo į vaizdą pro langą.

– Dėl fortepijono?

– Ne, – atsakė Eimė.

– Jau šis tas, – atsiliepė Skotas.

– Taip.

– Norėjai pažiūrėti, ar išdrįsi?

– Ką?..

– Norėjai pažiūrėti, ar išdrįsi man paskambinti? – paklausė Skotas.

Vėl stojo tyla, paskui Eimė atsakė:

– Galbūt.

– Manei, atsisakysiu su tavim kalbėti?

– Ne.

– Galėjau. Mudu su mama nebuvome labai šiltai sutikti.

– Taip, – pripažino Eimė. – O ko tikėjaisi?

– Tiek to, – atsiliepė Skotas. – Nesvarbu. – Jis bandė ją įsivaizduoti. Aukštoka, liekna, ilgi tamsūs plaukai krinta ant nugaros. Bet veido neprisiminė. Teprisiminė, kad kai akis į akį susidūrė su ketvertu prie bažnyčios, ji vienintelė žiūrėjo į jį be pykčio.

– Turiu ruoštis egzaminui, – tarė Eimė. – Turiu be paliovos kartoti, ką išėjome.

– A lygio?

– Verčiau neprimink.

Jis atsuko langui nugarą ir apžiūrėjo švarias grindis, kur stovės fortepijonas.

– Tu groji kokiu nors instrumentu? – paklausė.

– Fleita, – atsakė Eimė.

Jis stebeilijo į lubas.

– Gražu, – tarė.

– O tu?

– Fortepijonu, – atsakė jis. – Nekaip.

– Tai tu…

– Taip, – atsakė Skotas ir vėl nudūrė akis į grindis. – Taip, skambinsiu čia.

– Aš gal jau baigsiu… – tarė ji.

– Kas nors įėjo?

– Ne, tik pamaniau…

– Kodėl paskambinai, Eime? – paklausė Skotas. – Kodėl man paskambinai?

– Galvojau apie tėtį, – atsakė Eimė. – Savo tėtį.

– Mūsų tėtį. Todėl?

– Tu jo pasiilgsti?

– Nežinau, – atsakė Skotas. – Nuo keturiolikos metų jo beveik nemačiau.

– Aha, – labai tyliai ištarė Eimė.

– Tai tu dėl to paskambinai? Nes jis buvo ir mano tėvas, o tu žinojai, kad su manim nesimatydavo?

– Tu dėl to pyksti?

Stojo tyla.

– Atleisk, – atsiprašė Eimė. – Neturiu teisės klausti.

– Taip, – atsakė Skotas.

– Aš irgi pykstu, – tyliai ištarė Eimė. – Dėl kitų dalykų.

– Niekada garsiai to neprisipažinau, – kalbėjo Skotas. – Daugiau kaip dvidešimt metų. Ta mintis šuto mano galvoje, ir tiek.

– Taip, – sušnibždėjo Eimė.

– O dabar manęs klausi…

– Nežinau, kodėl paskambinau, – aiškiau prašneko Eimė. – Pamaniau, kad reikia. Ši mintis įstrigo mano galvoje ir nedavė ramybės, tai ir paskambinau.

– Ar ji vis tiek neduos tau ramybės?

– Galėtum ir tu man paskambinti, – pasiūlė Eimė. – Nebūtinai aš. Galėtum ir tu.

– Nemanau…

– Einu, – tarė Eimė. – Baigiam pokalbį.

– Viso labo, – atsiliepė Skotas ir palaukė. Eimė tylėjo. Paskui jis išgirdo, kaip išsijungia jos telefonas. – Iki, – pabrėžtinai pasakė Skotas į eterį. – Iki. Ačiū už skambutį.

Jis metė telefoną ant sofos, sukišo pirštus į dar šlapius plaukus ir pašiaušė. Kas čia per istorija?

Eimė nuslydo ant grindų ir susirietė, suėmusi rankomis kelius, spausdama juos į akiduobes. Kurį laiką kiūtojo, kvėpuodama ir laukdama, kol kaukolės kaulai įsirėš į kelio girnelę ir ji pajus ne šiaip nepatogumą, o skausmą, paskui lėtai atsitiesė, atsistojo ir stiebėsi, kol rankos pirštų galiukais pasiekė nuožulnias lubas virš lovos. Ten lipnia juostele buvo priklijavusi didelę persigandusios Dafi3 ryškiai išdažytomis akimis, vilkinčios raudonu juodais raštais megztiniu ir stovinčios prie plytinės sienos, nuotrauką. Eimė irgi dažnai taip jausdavosi.

Ji pakėlė nuo kilimo telefoną ir įsikišo į džinsų kišenę, palikusi karoti ištrauktą prie jo pritaisytą amuletą – mėlyną delfiną su blizgučiais, kad galėtų atsiliepti iškart, kai tik jis ims vibruoti. Jos mobilusis visada vibruodavo. Seserys pasirinko garsius skambėjimo signalus, bet Eimei labiau patiko beveik slaptas vibravimas, kaip labiau patiko ramūs ir lėti namų reikalai; ji viską pastebėdavo, bet beveik nieko nereikalaudavo. Tik dėl labai svarbių dalykų Eimė imdavo reikalauti ir tapdavo tokia, kokia sau nepatiko: šniukšte, besirausiančia po stalčius, skaitančia svetimas elektroninio pašto žinutes ir slapčia besiklausančia. Būdama tokios būsenos ji atidarė velionio tėvo pianino kėdutę – per aštuoniolika gyvenimo metų jai nė karto netoptelėjo tai padaryti – ir rado joje visokių keistų daiktų iš vietos ir laiko, niekaip nesusijusių su tuo tėčiu, kuris buvo Eimės gyvenimo dalis, nesusijusių su jai įprastais dalykais.

Kėdutėje buvo daugybė aptrintų dainų natų iš miuziklų „Plaukiojantis teatras“, „Vyrukai ir pupytės“ ir „Karuselė“. Buvo aštunto dešimtmečio futbolo programų iš Šv. Jokūbo Parko stadiono. Buvo atvirukas su Šv. Andriejaus bažnyčios šventoriumi ir užrašu ne Ričio ranka atvirkščioje pusėje: „Čia palaidota penkiolika raganų!“ ir data, 1963 metų liepos 27 diena. Buvo Tainmuto didžiojo viešbučio brošiūra ir mažas medinis herbas: raudoname fone sukryžiuoti aukso raktai, žemiau paauksuotas šalmas ir laivas, aukščiau devizas „Moribus Civilis“, o kitoje skydo pusėje – nešvari balta etiketė su užrašu, šį kartą tėvo ranka: „Skotas, 1983.“ Ir dar buvo nuotrauka. Ji buvo įdėta į voką, bet atrodė, lyg vokas ir nuotrauka būtų dažnai čiupinėjami. Nuotrauka vaizdavo jauną motiną su kūdikiu, nebemažu kūdikiu, beveik metinuku. Jaunoji mama buvo trumpai apsikirpusi ir pasiraičiusi plaukų galiukus, vilkėjo aiškiai namie siūtą suknelę ir dėvėjo į aureolę panašią skrybėlaitę. Kūdikis mūvėjo rankomis megztus šortukus ir puskojines, vilkėjo džersio marškinėlius plačia atlenkiama apykakle ir avėjo gražius, bet nepatogius batukus.

Pianino kėdutę Eimė atidarė likusi namie viena. Krisė išėjo į susitikimą su banko valdytoju, Tamsina – į darbą nekilnojamojo turto agentūros registratūroje Aukštojoje gatvėje, Dilė – į koledžą. Eimė turėjo sėdėti viršuje ir kalti. Lengvatų dėl Ričio mirties metas staiga baigėsi. Krisė įkyriai reikalavo, kad Eimė peržiūrėtų medžiagą, kurios nekartojo pastarąsias kelias savaites, ji privalanti viską pakartoti, kol prasidės trimestras. Eimei ruoštis egzaminams buvo be galo sunku, kai kuriomis dienomis tiesiog neįmanoma. Muzika – gerai. Net muzikos teorija nekliudė. Bet kai ėmėsi anglų ir ispanų kalbų, nebegalėdavo sutelkti dėmesio: šis išsisklaidydavo it gyvsidabrio burbuliukai, striuoksintys stiklo lakštu. Eimė prisivertė valandą sėdėti pasidėjusi „Hamleto“ citatas, paskui nulipo žemyn užsiplikyti, ak, kavos, paskui pasiskrudino riekelę duonos ir puodelyje užsiplikė sriubos miltelių, o tada, tenkindama liūdną užgaidą, nuklydo į Ričio pratybų kambarį su fortepijonu, palietė klavišus, lėtai, be garso juos spaudė, paskui atsidūrė ant grindų ir atidarė nutrintą minkštą pianino kėdutės sėdynę.