Джоанна Троллоп: Kita šeima

Trumpam stojo tyla. Markas paėmė aplanką ir valandėlę laikė, lyg svarstytų, verta jį atversti ar ne, lyg tai padaręs atrištų rankas blogiui, paskui jį padėjo ir tyliai pasakė:

– Ponas Rositeris panorėjo palikti du daiktus savo pirmai šeimai Niukasle.

Krisė nejučia krūptelėjo. Tamsina pašoko iš krėslo ir atsiklaupė ant kilimo prie motinos.

– Mama, nieko baisaus, nieko baisaus…

Krisė ištraukė riešą iš Tamsinos gniaužtų ir uždėjo ranką jai ant peties.

– Nieko man nėra. – Ji pažvelgė į Marką. – Kokius daiktus?

Markas įsirėmė alkūnėmis į kelius, sunėrė rankas ir pasilenkė į priekį.

– Fortepijoną, – atsakė jis, – ir muzikinį paveldą iki 1985 metų.

– Fortepijoną…

– Jis norėjo, – pasakė Markas nuoširdžiausios užuojautos, kurią tėvas, be abejo, būtų pasmerkęs, balsu, – palikti fortepijoną buvusiai žmonai, o muzikinį paveldą iki 1985 metų – sūnui.

– Steinvėjų… – ištarė Krisė.

– Taip.

– Dieve mano, – tarė Tamsina ir susmuko prie motinos kėdės. – Dieve mano…

– Kiek supratau, – kalbėjo Markas, – ponas Rositeris atvyko į Londoną kaip tik 1985 metais. Tada jo sūnui buvo keturiolika. Manau, dabar steinvėjus kainuoja apie dvidešimt du tūkstančius svarų. Be abejo, ankstyvosios dainos irgi vertingos, jų autoriaus teisės, aš apskaičiavau tik apytikriai… – jis nutilo.

Tamsina pravirko. Lenkėsi į priekį, kol kakta atsirėmė Krisei į šlaunį.

– Tik ne fortepijoną, – sumurmėjo ji. – Tik ne fortepijoną. Tik ne…

Krisė paglostė jai plaukus. Žiūrėjo į dukterį nieko nematančiomis akimis, lyg galvotų apie kitus dalykus. Paskui vėl pažvelgė į Marką.

– Jūs įsitikinęs? – paklausė gana tvirtai.

Jis vėl prisitraukė aplanką, atsivertė ir padavė jai viršutinį lakštą.

– Visiškai įsitikinęs, – atsakė.

Ji įsmeigė akis į popierių, lyg nieko nesuprastų. Spoksojo, kur jis rodė, glostydama Tamsinai galvą.

– Bet tai viskas, – pasakė Markas Levertonas. – Tik tuo testamentas ir skiriasi. Jokios painiavos. Su džiaugsmu pranešu, kad paveldimo turto mokestis netaikomas, nes testamentas sudarytas, o jūs esate pono Rositerio našlė.

Krisė lėtai atplėšė akis nuo popieriaus lapo ir taip pat lėtai nukreipė žvilgsnį Markui į veidą. Nustojo glostyti Tamsiną.

Ir ištarė labai aiškiai, bet dusliai, lyg bustų iš transo:

– Nesu.

Pailgi žali laikrodžio skaičiai prie Eimės lovos rodė dvi valandas keturiasdešimt penkias minutes. Kai ji žiūrėjo pastarąjį kartą, buvo pirma valanda trylika minučių, o dar anksčiau nulis valandų trisdešimt septynios minutės, o tarp žvilgčiojimų ji bandė skaityti, miegoti, kalbėti su draugais, griežti fleita, vos nenulipo žemyn pasiskrudinti duonos ar išsivirti karšto šokolado. Bet niekas nepadėjo. Kambaryje ji užsidarė prieš pat vienuoliktą ir nuo to laiko tik jaudinosi, krapštėsi, nerimavo, vijo šalin mintis apie žinią, kurios nenorėjo pripažinti, su kuria nenorėjo taikytis. Po galais, kas nepamestų galvos per penkiolika minučių sužinojęs, kad tėvas dvi esmines savo gyvenimo ir būties relikvijas paliko ankstesnei šeimai, kad tėvai taip ir neprisiruošė susituokti, kad seserys visą laiką tai žinojo, bet atsainiai ar tyčia nepasirūpino jai pasakyti?

– Oi, Eime, – tarė Tamsina irzliai, lyg būtų priversta nuolaidžiauti apgalvotam jaunesnės sesers vaikiškumui, – tu žinojai. Aišku, žinojai.

– Nežinojau…

– Neįsivaizduoju, kaip galėjai nežinoti, – įsikišo Dilė. – Anokia čia paslaptis. Kur buvo tavo akys, jei nežinojai?

Eimė perbedė seserį.

– Tu pasakyk.

– Jie buvo kartu dvidešimt trejus metus, – pasakė Tamsina. – Dvidešimt penkerius, jei skaičiuosime nuo tų metų, kai susipažino. Anksčiau jis buvo vedęs tik kartą, dvidešimt dvejus metus. Su mama gyveno ilgiau.

– Iš kur žinai? – neatlyžo Eimė.

– Mama sakė.

– Kodėl nepasakė man?

– Turbūt jos neklausei, – atkirto Dilė.

– Paklausk dabar, – patarė Tamsina. – Eik ir paklausk.

Bet Eimė neklausė. Vakaras buvo sujauktas, vakarienės beveik niekas nevalgė, Robis su Kregu pasirodė ir vėl dingo, Krisė tylėdama sėdėjo ant pianino kėdutės prie uždaryto fortepijono – Eimei atrodė, kad pirmą kartą mato jį uždarytą, – niekas neskambino, ir nepasitaikė akimirkos, kai Eimė, nors ir kokie audringi buvo jos jausmai, galėtų užduoti motinai klausimą. Žinoma, ne tiesiai, ne klausimą, kuris neišvengiamai keltų kitus klausimus, ir visus nemalonius. Bet nepaklaususi suko galvą, nuo sunkių minčių užgulė širdį, ji tai šokdavo iš lovos, tai vėl guldavosi, tai sukdavo ratu po miegamąjį, lyg būtų kankinama paslaptingos negalios, neleidžiančios ilsėtis.

Ji vėl pažvelgė į laikrodį. Dvi valandos keturiasdešimt aštuonios minutės. Penktą kartą atsikėlė iš lovos, apsivilko seną tėvo megztinį, pasiimtą iš spintos praėjus kelioms dienoms po jo mirties, ir atidarė duris. Kitoje mažutės laiptų aikštelės pusėje, po nuožulniomis lubomis ir išradingu gulsčiuoju stoglangiu matė uždarytas Dilės kambario duris. Eimė girdėjo, kaip sesuo apie vidurnaktį lipo į viršų, kažką šnibždėdama į telefoną, ir ryžtingai užtrenkė duris, kad visoms būtų aišku: trukdoma nepakęs. Dažnai, ypač jei nesisekdavo koledže, kuriame mokėsi kosmetologės amato, Dilė palikdavo duris praviras, rodydama, kad šiuo tarpu jai net su Eime maloniau būti negu vienai. Bet šįvakar iš tylaus, beveik laimingo balso, kuždančio į telefoną, buvo aišku, kad ji neketina Eimės nei linksminti, nei raminti. Durys uždarytos, už jų viešpatauja tyla – Dilė miega.

Eimė nusėlino į apačią. Tamsinos durys didžiojoje laiptų aikštelėje buvo uždarytos, Krisės irgi. Bendrajame vonios kambaryje kažkuri paliko degti lempą virš kriauklės, ir ši apšvietė stiklinę lentyną, kur puodelyje su Peliuku Mikiu, septynmetės Eimės parvežtu tėčiui dovanų iš kelionės su draugės šeima į Disnėjaus pasaulį žemyne, stovėdavo Ričio dantų šepetukai. Jis laikydavo juos bendrajame vonios kambaryje nuo dukterų vaikystės, kai dantų valymą buvo pavertęs žaidimu. Nei puodelio, nei šepetukų nebebuvo, tik plaukų gumytė, plastikinis šepetys ir buteliukas rausvo balzamo. Mergiška, pamanė Eimė, mergiški daikteliai. Jų pilnas visas namas.

Į pirmą aukštą ji lipo nebe taip atsargiai. Mažame kambarėlyje prie laukujų durų, nedaug didesniame už spintą ir Krisei atstojančiame kabinetą, degė šviesa. Eimė įkišo galvą, ieškodama jungiklio. Buvo įjungta ne tik šviesa, bet ir kompiuteris, o prie jo sėdėjo vis dar apsirengusi Krisė ir rinko tekstą.

– Mama?

Krisė atsisuko. Nenustebo.

– Sveika, mieloji.

Eimė atsišliejo į durų staktą.

– Negaliu užmigti.

– Aš irgi.

– Ką darai?

Krisė vėl nusigręžė į monitorių.

– Skaičiau apie paveldimo turto mokestį.

Eimė atsiplėšė nuo durų staktos.

– Kas tai?

– Mokestis, kurį turi sumokėti valdžiai, gavęs palikimą: pinigų ar turto. Jei esi velionio sutuoktinis ar sutuoktinė, šio mokesčio mokėti nereikia. Jei nesi, valdžia dalį palikimo atiduoda be mokesčio, o dalį apmokestina.

Eimė pasilenkė Krisei virš peties.

– Ką?

– Pagal įstatymą, – paaiškino Krisė, – dvidešimt trejų bendro gyvenimo su tėčiu metų nepakanka, kad būčiau laikoma jo žmona.

Eimė vos neapsiašarojo.

– Kodėl už jo neištekėjai? – vaikiškai paklausė.

– Negaliu dabar apie tai kalbėti, Eime, – atsakė Krisė, žiūrėdama į monitorių. – Atleisk, bet aš pykstu, prikalbėsiu nesąmonių, o paskui graušiuos. Pasikalbėsime apie tai, kai tik galėsiu.