– Kregas reikalus keičia, – paaiškino Eimė.
Krisė žvilgtelėjo į dukterį.
– O tu?
– Atsiprašau, – atšovė Eimė.
– Sugaiši tik pusvalandį…
Eimė įsirėmė delnais į stalą ir atsistojo.
– Atsiprašau, – pakartojo ji, – bet apie testamentą galvoti nenoriu. Nenoriu galvoti apie pinigus. Tai… šlykštu.
– Šlykštu? – pakartojo Tamsina.
Eimė nuėmė nuo radiatoriaus banano žievę ir numetė ant stalo.
– Nesvarbu… – atsakė ji.
– Svarbu, – atšovė Krisė. – Ką turi omeny sakydama, kad išklausyti, kas parašyta testamente, yra šlykštu?
– Bent jau neteisinga, – ruzginosi Eimė.
– Neteisinga? – pakartojo Tamsina tuo pačiu tonu.
– Taip, – atkirto Eimė, – nes esame ne tik mes. Juk taip?
Krisė susiėmė rankomis galvą.
– Kas dar?
– Šiame testamente minimi tik mes, – paaiškino Eimė. – Taip norėjo tėtis. Bet… juk jis gyveno ir iki mūsų… o kaip anie?
Tamsina atlošė galvą ir įsistebeilijo į lubas.
– Negaliu patikėti.
– Eime, – prabilo Krisė, – tu turi omeny, kad… kad reikėjo įtraukti… ir tuos iš Niukaslo?
Eimė linktelėjo.
– Maždaug, – atsakė ji. – Gal ne įtraukti, bet… paminėti? – Stojo trumpa tyla. – Be to, ji gyvena ne Niukasle, o Tainmute, – ryžtingai pridūrė Eimė.
– Eime, – vėl prabilo Krisė, žiūrėdama į dukterį. – Eime, nesvarbu, kur ji gyvena, svarbu, kad ji su mumis neturi nieko bendra. Tai seniai sutvarkyta. Namas, pinigai, viskas. Ryšiai su ja nutraukti, ji negali nieko tikėtis ir ginčyti priimtų sprendimų. Susitarimas buvo sąžiningas. Girdi? Sąžiningas.
Eimė išpešė ilgą sruogą ir ėmė apžiūrinėti plaukų galiukus.
– Aha.
– Supratai mane?
– Aha.
– Tiki manim?
– Aha, – atsiliepė Eimė.
– Puiku.
Krisė energingai atsikėlė ir perėjo virtuvę, rinkdama reikmenis kavai virti.
– Tačiau dabar abejoju, Eime, ar norėčiau, kad eitum su manim, – pasakė, atsukusi dukterims nugarą. – Sakai, kad manim tiki, bet dėl to, ką neseniai kalbėjai, dėl numanomo kaltinimo, kurį neseniai metei, verčiau neik su manim pas poną Levertoną. Turbūt jūs visos mąstote, kiek iškentėjote per pastarąsias dvi savaites, bet gal jums išeitų į naudą pamąstyti apie mane, ne vien ką iškenčiau, bet ir kaip turėsiu gyventi toliau be tėčio. – Jos balsas suvirpėjo. Ji nutilo ir netvirta ranka subėrė kavą į kavavirę. – Jei negalite iš širdies manęs palaikyti, – baigė kalbą Krisė, – geriau eisiu viena.
Stojo tyla. Po valandėlės ją nutraukė Dilė – jai iš rankų iškrito telefonas. Tamsina pasilenkusi jį pakėlė ir metė seseriai.
– Norėčiau eiti su tavim, mama, – pasakė ji Krisės nugarai.
Krisė atsisuko. Dilė spoksojo į mobilųjį, o Eimė – pro langą.
– Ačiū, Tamsina, – oriai padėkojo Krisė. – Ačiū. Eisime tik mudvi.
Markas Levertonas apstatė kabinetą taip, kad prireikus galėtų sėdėti ne tik už stalo, bet ir prie stalo, jeigu nenorėdavo, kad žmonės, su kuriais kalba, jaustų nuotolį. Krisę ir Tamsiną jis pasodino į tiesius krėslus su mediniais porankiais ir minkšta sėdyne – apmušti medžiaga krėslai pokalbiui apie mirtį ar po mirties netiko, – padėjo popierius vienoje stalo pusėje ir šalia pastatė kėdę. Paprastai Markas dirbdavo vienmarškinis, bet prieš šį susitikimą apsivilko švarką, iškišdamas rankogalius tiek, kad matytųsi sidabrinės sąsagos, kurias žmona padovanojo per septintąsias vestuvių metines. „Jos tau primins, kad kasytis nedera“, – pasakė ji.
Krisė beveik nekreipė į jį dėmesio, šiaip advokatas tvarkingas, tamsiaplaukis, kažkur matytas ir mūvi sutuoktuvinį žiedą. Ji irgi mūvėjo sutuoktuvinį žiedą, bet nesmagiai drovėdamasi: neabejojo, kad ponui Levertonui toks jausmas nepažįstamas. Nėra neteisėta sėdėti jo kontoroje, leistis vadinamai ponia Rositer ir mūvėti vestuvinį žiedą, nes ji su Ričiu dėl visko tardavosi ir viską pasirašydavo kartu, ji nieko nedarė slapta, Ričis apie viską žinojo; ji niekam nieko neskolinga ir dėl to, kad ji čia, niekam ne blogiau. Bet sėdėdama tame kabinete, iš pažiūros rami ir pasitikinti savimi, puikiai pasiūtu kostiumėliu su kelnėmis, dailiai pakirptus plaukus susirišusi ant pakaušio, brangią rankinę pasidėjusi ant grindų prie prašmatniais batais apautų kojų, ji nustebusi ir nusiminusi pajuto, kad jos vos neparbloškė netikėta įtūžio banga, įtūžio ant Ričio, kuris atsisakė ją vesti, todėl jai tenka rinktis iš dviejų blogybių: apsimetinėti ar būti pažemintai.
Markas Levertonas nusišypsojo Tamsinai. Ji buvo labai daili, motinos bruožų, lygūs rusvi plaukai prisegti vėžlio kiauto sege, kad nekristų ant veido. Jis nusišypsojo jai ne todėl, kad ji jauna ir daili, veikiau todėl, kad ji netokia įsitempusi kaip motina – ši, rodos, mielai būtų atsidūrusi pasaulio krašte, kad tik nereikėtų sėdėti jo kabinete.
– Labai užjaučiu, – prabilo Markas. – Labai labai užjaučiu dėl pono Rositerio.
Jis žinojo, kad dėdės tokia proga vis dar linkę sakyti: „Ar galėčiau pareikšti nuoširdžiausią užuojautą dėl jūsų netekties“, bet Markui tai skambėjo juokingai, be to, nenuoširdžiai, o Markas buvo nuoširdus dėl labai paprastos priežasties: jis pats turėjo žmoną, vaikų ir tėvus, todėl galėjo suvokti, kartais labai skausmingai, ką jaučia sielvarto prislėgti žmonės, sėdintys prieš jį.
– Ačiū, – padėkojo Krisė ir įsmeigė akis į sterblę. Tamsina paėmė motinai už riešo.
– Ištversi, mama?
Krisė linktelėjo.
– Ilgai jūsų negaišinsiu, – tarė Markas. – Testamentas labai paprastas. – Jis truputį pasilenkė į Krisės pusę ją drąsindamas. – Manau, žinote, ponia Rositer, koks paprastas. Pono Rositerio testamentą jūs matėte.
Krisė vėl linktelėjo.
Markas prisitraukė per stalą tvarkingą dokumentų aplanką ir uždėjo ant jo ranką.
– Tiesą sakant, – toliau kalbėjo jis, – nuo tada, kai prieš trejus metus peržiūrėjome testamentą, kaip jūs tikriausiai prisimenate, atsirado tik dvi nedidelės pataisos.
Krisė staiga pakėlė galvą.
– Pataisos?
Markas jai nusišypsojo. Atėjo akimirka, kurią jis ilgai repetavo, akimirka atskleisti jai tai, dėl ko Ričis praėjusį pavasarį buvo su juo susitikęs ir užsiminė – nors tiesiai nepasakė, – kad lankosi slapta. „Nemėgstu paslapčių, – pasakė Ričis, – bet noriu asmeninio gyvenimo. Mes visi turime tokią teisę, ar ne?“
– Tik du nereikšmingi dalykai, – ištarė Markas kuo atsargiausiai, – galima sakyti, norai. Pono Rositerio norai. Jis panoro kai kam įteikti dvi mažas dovanėles ir prieš metus atėjo man apie jas pasakyti. Palikimo jos iš esmės nekeičia. Be abejo, patvirtinus testamentą, namas ir kitas turtas bus jūsų.
– Ką reiškia patvirtinti testamentą? – tyliai paklausė Tamsina.
– Juridiškai įrodyti, kad testamentas tikrai yra to žmogaus, – nusišypsojo jai Markas.
Tamsina linktelėjo ir pažvelgė į motiną. Krisė pro Marką stebeilijo į paveikslą ant sienos, išrinktą Marko žmonos, juodų linijų ir spalvotų kvadratų kompoziciją, mėgdžiojančią Mondrianą. Tamsina pasisuko krėsle ir suspaudė motinai riešą.
– Mama…
– Kokias dovanėles? – beveik iškošė pro dantis Krisė.
Markas dirstelėjo į Tamsiną. Ši matė tik motiną.
– Prašom neabejoti, ponia Rositer, – tarė jis, – jūs ir jūsų dukterys visais atžvilgiais liekate pagrindinės ir svarbiausios paveldėtojos.
– Kokias dovanėles? – pakartojo Krisė.
Читать дальше