Джоанна Троллоп: Kita šeima

Pažįstami siūlė važiuoti pas jas, girdi, vėlyva popietė ir vakaras praeis smagiau, lengviau, jei jų ketvertukui padės užsimiršti kiti žmonės: galbūt, užsiminė Krisės draugė Sju, jiems pavyks priminti joms Ričio požiūrį, kad gyvenimas skirtas gyviesiems ir reikia gyventi toliau.

– Gal rytoj, – atsakė Krisė. Veržlus šypsulingas Sju troškimas išplėšti jas iš tamsos ir paskatinti žmonėtis ją beveik įžeidė. – Praėjo tik dešimt dienų. Mes atsipeikėsime, bet pamažu. O šįvakar negalėčiau…

– Gerai, pupos, – tarė Sju ir apkabino Krisę taip, kaip glėbesčiuojamasi muilo operose. – Daryk, kaip išmanai. Bet jei manęs prireiks, tik pasakyk. Rytą paskambinsiu.

– Kodėl neleidai jai ateiti? – paklausė Dilė. Ji netikėtai nudžiugo, išvydusi šermenyse buvusį savo meilužį – Ričis laikė jį talentingu gitaristu, – pametusį ją dėl smulkutės nevalyvos narkomanės žemu prarūkytu it pirmųjų Amerikos bliuzo žvaigždžių balsu. Tačiau Kregas atslinko į Ričio laidotuves, o kai Dilė šniurkščiodama jam pasakė: „Tėtis labai tave vertino, šunsnuki“, atsiliepė: „Atėjau ne tik dėl jo.“ Šie žodžiai pataisė Dilei nuotaiką, prieš valandėlę nebūtų galėjusi tuo net patikėti, ir netrukus pajuto bundant norą bendrauti.

– Kodėl neleidai Sju ateiti? – pakartojo Dilė. – Galėjome pasikviesti ją, Franę, Keviną ir vaikus. Juk galėjom? Būtų buvę linksma. – Ji nutilo. – Jei supranti, ką noriu pasakyti.

Krisė nusispyrė batelius. Visos nusiavė. Plaukai tebebuvo sušukuoti kaip per laidotuves, dažai nenuplauti, tiesa, Eimė apsimovė džinsus. Bet aukštakulniai bateliai mėtėsi ant svetainės kilimo, o Krisė su taure šampano užsimerkusi gulėjo ant sofos.

– Šiandien nebeturiu jėgų, – tarė ji. – Net Sju nebegaliu pakęsti.

– Tačiau žmonėms pasirodyti reikės, – neatlyžo Dilė. – Laikas pratintis… – Ji vėl nutilo. Kregas paprašė jos telefono numerio. Jo numerio iš savo telefono ji taip ir neištrynė. Tai buvo pažadas, atlygis su sutramdytą norą jį supykdyti. – Tiesa, jau pasirodėm, – nuoširdžiai ištarė.

– Pasirodėm, – sutiko Krisė, pakreipė galvą ant sofos pagalvėlių ir apžvelgė dukteris. – Jūs visos buvot nuostabios. Tėtis būtų jumis didžiavęsis.

– Taip ir Robis sakė, – tarė Tamsina. Per šermenis Robis stovėjo už jos, norėjo lydėti ją į krematoriumą, norėjo šįvakar būti čia, atkimšti butelius ir pripildyti taures. Bet ji atsisakė. Paskui pranešė motinai ir seserims, kad atsisakė, pridūrė, jog Robis įsižeidė, o tai rodo, kaip jis jai atsidavęs, ir ji norėtų, kad net tokia proga visos žinotų, koks reikalas.

– Mielas vaikinas, – vangiai pasakė Krisė. – Ir Kregas. Kregas irgi mielas vaikinas.

– Tėčiui Kregas patiko, – tarė Dilė.

Tamsina akimirką patylėjo, paskui aiškiai ištarė:

– Tėčiui patiko Robis.

– Jam visi patiko, – atsiliepė Krisė, ir per skruostus jai vėl pradėjo riedėti ašaros. – Jam visi patiko. Ir visi jį mylėjo.

Stojo tyla, pritvinkusi nuovargio ir įtampos.

O paskui Eimė paklausė:

– Ar jūs jį matėt?

– Ką?

– Juk žinot, – tarė Eimė. – Jį. Skotą.

Krisė nusisuko į sofos atkaltę.

– Beveik ne. Vengiau žiūrėti.

– Jis labai panašus į tėtį, – tarė Eimė.

– Eime! – subarė Tamsina.

– Panašus, – nenusileido Eimė. – Juk matei.

– Aš mačiau ją, – pagiežingai atšovė Dilė.

– Ša, – tarė Krisė.

Eimė pasilenkė iš krėslo apžiūrėti kažko ant basos pėdos.

– Ji sena, – pasakė.

– Turbūt tėčio metų, – įsiterpė Tamsina.

– Tiek ir atrodo.

– Ji spoksojo į mus…

– Jis irgi…

– Nereikėjo jiems atvažiuoti…

– Jos paltas klaikus…

– Ką ji norėjo įrodyti?

– Tėtis nebūtų norėjęs, kad ji atvažiuotų…

– Jis nedailus…

– Tėtis niekada nekalbėdavo apie ją…

– Nei apie jį…

– Jėzau, – staiga ištarė Eimė.

– Kas yra?

Eimė atsitiesė.

– Jis tėčio sūnus, – tarė ji. – Kaip mes jaustumės, jei tėtis niekada nebūtų kalbėjęs apie mus?

– Kieno tu pusėje? – pasipiktino Dilė.

– Aš tik pamaniau, – atsakė Eimė, – staiga pamaniau…

Tamsina atsistojo nuo kėdės ir čiupo šampano butelį.

– Jis turi motiną, – pareiškė ji. Ir eidama ratu pripildė taures. – Jis turi motiną, – tvirtai pakartojo. – Mes irgi turime.

Krisė blausiai jai šyptelėjo.

– O dabar, – tarė Tamsina, – paskambinsiu Robiui.

Likusi viena miegamajame Tainmute, Margareta pasijuto tokia pavargusi, kad ėmė spėlioti, ar neserga. Žinoma, diena buvo ilga, teko įtempti visas jėgas, ir nors po pietų išgėrė dvi dvigubas džino ir dvi taures raudonojo vyno, jautėsi dar labiau nuvargusi, nes pastangos suprasti, ką matė ir darė, surikiuoti mintyse raiškius, bet sujauktus vaizdus, įspūdžius, ir noras galop patikėti, kad vėl grįžo į saugų, įprastą gyvenimą, sąmonę tik žadino, o ne slopino.

Bent jau Dosonas elgėsi įprastai. Iš prigimties jis nebuvo meilus ir nepaisydavo šeimininkės nuotaikų, bet nuojauta paskatino katiną tupėti prieškambaryje ir jos laukti, o išgirdęs po vidurnakčio spynoje trakštelint raktą, jis atpėdino prie durų jos pasitikti ir gremėzdiškai pasiglaustyti apie kojas, kol ji vilkosi paltą. Margareta pasilenkė, pakėlė Dosoną ant rankų, įsikniaubė į gurgiantį, nuo murkimo virpantį šoną, paskui vėl paleido katiną ant grindų, ir jis iškalbingai atsitūpė prie tuščio dubenėlio.

– Teks palaukti, kol išauš nauja diena, – pasakė jam Margareta. – Kaip ir man.

Miegamasis buvo šaltas ir nejaukus. Ji atliko įprastus veiksmus: uždarė, įjungė, sumažino… prileido į vonią vandens, įpylė rožių aliejaus – tiesą sakant, kvapas pernelyg saldus, – jo per praėjusias Kalėdas padovanojo Glenda. Ji niekaip negalėjo paveikti kaleidoskopo galvoje, galėjo tik laukti, kol jis liausis padrikai sūkuriavęs ir išsidėstys daugmaž tvarkingai, bet tai ne priežastis atsisakyti senų įpročių, ne dėl jėgų ar ryžto stokos, tiesiog todėl, kad jie jai tinka, jie padeda gyventi.

Vonia, veido priežiūros tepalai, ilgiausias dantų brūžinimas įvairiausiais šepetukais, kaip reikalavo nuožmi jauna burnos higienistė, energingas plaukų šukavimas, dailiai išlyginti medvilniniai naktiniai marškiniai vąšeliu apnertais kraštais… šios procedūros tapo savaime reikšmingos, ir būdavo dienų, kai Margareta laukdavo jų beveik nuo tos ryto akimirkos, kai pabusdavo. Šiąnakt atrodė, kad jos beprasmės, tiesiog jas reikia atlikti. Jos priklausė įprastam gyvenimui, kurį ji susilipdė iš šukių ir tobulino mėgindama dar šį bei tą išpešti.

Vienu apatiniu sijonu, ji atsisėdo prieš tualetinio staliuko veidrodį. Išsisegė Skoto perlų auskarus, nusiėmė Ričio perlų vėrinį ir padėjo papuošalus į porcelianinę lėkštę, kurioje jie gulėdavo beveik visus vakarus, kiek ji prisimena. Paskui nusimovė nuo dešinės rankos mažą žiedelį su granatu, jis buvo Ričio motinos, trapios meilios moters, didelės paguodos Margaretai po nelaimingos vaikystės, ir padėjo į lėkštę prie perlų.

Pažvelgė į kairę ranką. Tebemūvėjo vestuvinį žiedą. Kai juodu su Ričiu tuokėsi, madingi buvo platūs ir lygūs, lyg būtų išpjauti iš metalinio vamzdžio, bet jiems abiem tokie nepatiko. Juodu nuvažiavo į Niukaslą, susirado mažą senamadišką juvelyrinę parduotuvę ir nusipirko plonus auksinius D formos žiedus. Savąjį ant bevardžio piršto Margareta mūvėjo keturiasdešimt penkerius metus.