Джоанна Троллоп - Kita šeima

Skotas sumirksėjo. Nematė tos nuotraukos dvidešimt penkerius metus; nenorėjo matyti. Apgailestavo prisiminęs ją dabar. Įsmeigė akis į tolį. Bažnyčios priekyje, dešinėje, virš parapijiečių galvų išvydo pulkelį pirmame klaupte. Keturias juodai apsirengusias moteris, tris su skrybėlaitėmis. Dvi šviesiaplaukės, viena rusvaplaukė, viena, be skrybėlaitės, tamsiaplaukė. Vadinasi, čia jos. Keturios moterys, kurios taip užpildė paskutinį tėvo gyvenimo trečdalį, lyg visada būtų buvusios su juo, o jo su motina apskritai nebūtų buvę. Tiesą sakant, sunku suprasti, ant ko labiausiai siusti.

Skotas pasilenkė prie Margaretos. Ji dėbsojo į pamaldų aprašą.

– Na, kaip? – paklausė jis.

– Čia jam niekas nepatiktų, – nuožmiai sušnibždėjo Margareta. – Niekas.

Eimė pamatė jį vos įžengusi į bažnyčią. Nesidairė, tik pakėlė galvą; dešimt dienų po tėčio mirties žmonės be paliovos ją, jas visas, guosdavo, ir jai pasirodė, kad dar lašas užuojautos – ir ji subloguotų, todėl nusprendė nutaisyti miną, lyg paguodos nepakęstų, ir atbaidyti pažįstamus. Šonine nava paskui motiną ir skrybėlėtas seseris ji žingsniavo beveik išdidžiai, ir nors ryžtingai žvelgė į tolį, akies kampučiu pastebėjo Skotą dėl tos paprastos priežasties, kad jis, aukštesnis ir smulkesnis, vis tiek buvo labai panašus į tėtį: tokia pat nosis, toks pat žandikaulis, tokie patys plaukai. Labiausiai ji sutriko pajutusi, jog nė kiek neįtūžo, kad jis panašus į tėtį. Keista, net pasijuto ramiau. Tiesą sakant, jai buvo nelengva toliau žingsniuoti šonine nava, užuot sustojus ir ilgai, godžiai į jį spoksojus.

Juk Eimė žinojo, kad jis bus. Išklausė atsakiklio pranešimą ir perdavė motinai. Ar Krisė pasakė kitoms, Eimė nežino ir neklausė. Ji, jauniausioji, nuo vaikystės buvo uždara, nes greitai suprato, kad nebyliai stebėdama sužinos daugiau, negu be paliovos zyzdama kaip seserys: Tamsina nurodinėdama, o Dilė bliaudama, kad irgi nori dalyvauti.

– Jis pasakė, – pranešė motinai Eimė, – kad juodu ateis į pamaldas, o po laidotuvių iškart išvažiuos.

– Aišku, – atsiliepė Krisė. Ji sėdėjo prie kompiuterio, žiūrinėdama kažkokią sąskaitą. – Aš jų nepasodinsiu. Krikštasuolės tegu nesitiki.

– Gerai, – sutiko Eimė.

– Negaliu jiems uždrausti, bet jų nekviečiau…

– Tau nieko nereikės daryti, – tarė Eimė. – Jie taip nori. Tau nė piršto nereikės pakrutinti.

Krisė atrodė be galo pavargusi. Po tėčio mirties pasidarė nebepanaši į save, lyg jos sieloje būtų užgesęs žiburys. Bet šiandien… šiandien ji atrodė stebuklingai. Tamė su Dile irgi. Eimė vos pastebimai krestelėjo galvą, kad plaukai lygiai pasklistų ant nugaros. Ji nesižvalgė už Skoto Rositerio, bet vieną sekundės dalelę, kartais atskleidžiančią daugiau nei ilgiausias spoksojimas, prieš akis šmėkštelėjo anoji. Atrodė kaip senė.

Eimė giliai įkvėpė ir nužvelgė klauptą. Tėtis būtų sužavėtas, matydamas jas tokias glotnias, dailias ir prašmatnias. Ji paėmė pamaldų aprašą beveik šypsodamasi. Nėra ko lyginti, pergalingai pamanė. Kur ten.

Po pamaldų žvyruota aikštelė prie bažnyčios buvo pilna žmonių, stovinčių saulėtame šaltyje ir iš nesmagumo gyvai plepančių. Skotas norėjo skubiai išsivesti Margaretą iš minios į Pietinę Giraitę, Haigeito kalvą ir saugią metro stoties nežinomybę. Nusprendė nupirkti jai džino su toniku Karaliaus Kryžkelėje, paskui traukinyje, o kai juodu grįš namo, vestis vakarienės ir išsiųsti į Tainmutą taksi. Bet ji stovėjo išplėtusi akis, užsikabinusi ant rankos rankinuką kaip karalienė, sukryžiavusi ant pilvo pirštinėtas rankas. Skotas paėmė jai už alkūnės.

– Eime, mama, prie greitkelio…

– Neliesk manęs, – atšovė Margareta ir ištraukė alkūnę. – Aš negaliu išeiti, kol jis nepalaidotas.

Skotas pažvelgė ten, kur žiūrėjo motina. Laidojimo biuro patarnautojai, be garso žengdami juodais ortopediniais batais, stūmė Ričio karstą į žvilgaus juodo katafalko vidų. Baltus žvaigždiškus žiedus ant karsto, neįprastai gležnus ir mergiškus, taršė vėjas, o tos keturios moterys viena greta stovėjo ir žiūrėjo.

– Nieko nepamatysi…

– Ne tai svarbu, – atšovė Margareta ir ėmė brautis į priekį per minią.

– Mama… – pasivijo ją Skotas. – Mama. Jis važiuoja… į krematoriumą…

– Žinau, – atsiliepė Margareta. Ji jau buvo grėsmingai arti tų keturių juodų nugarų. – Žinau. Bet negaliu išeiti, kol jis neišvežtas.

Skotas nesmagus suvokė, kad žmonės spokso į juodu, kai kurie jau pastebėjo, koks jis panašus į Ričį. Vėl suėmė Margaretai už rankos, stipriau.

– Mama…

– Tai neteisinga, – tarė ji. – Tai nepagarbu. Aš atėjau atsisveikinti.

– Margareta, – ištarė kažkas.

Juodu atsigręžė. Netoliese stovėjo kūningas vyras tamsiu kostiumu, su prašmatniu juodo atlaso kaklaraiščiu. Jis pasilenkė arčiau.

– Margareta, – pakartojo. – Džimas Rezerfordas. – Jis pabučiavo ją į skruostą.

– Dieve mano, – tarė Margareta, – Džimas Rezerfordas…

Jis uždėjo jai ant pečių dideles liaunas rankas.

– Spėliojau, ar atvažiuosite. Ketinau skambinti.

– Aišku, atvažiavau.

– Dabar, kai tave matau, – atsiliepė Džimas Rezerfordas, – aišku, kad spėlioti nereikėjo. – Jis dirstelėjo į Skotą. – Tavo sūnus?

Skotas linktelėjo. Laidojimo biuro atstovai įstūmė karstą, sutvarkė gėles ir uždarė katafalko duris.

– Tu manęs neprisiminsi, – tarė Džimas Rezerfordas. – Kai mačiau tave paskutinį kartą, buvai dar vaikiūkštis. Aš, tu ir tavo tėvas bėgome Tainmuto uosto pylimu. Vėjas pūtė toks, kad galvą galėjo nunešti. Tu irgi muzikantas?

Skotas papurtė galvą.

– Advokatas…

Džimas Rezerfordas nusišypsojo.

– Vadinasi, nuovokus kaip motina. – Jis vėl pažvelgė į Margaretą. – Tvirtai laikaisi? Gerai sekasi?

– Taip, – atsakė Margareta. – Kodėl turėtų nesisekti?

Džimas Rezerfordas pasilenkė ir vėl pabučiavo ją į skruostą.

– Malonu tave sutikti, Margareta, labai malonu, – pasakė, o kai atsitiesė, katafalkas su Ričio karstu pajudėjo, ir pagarbi tyla staiga apgaubė minią kaip antklodė.

Paskui Džimas Rezerfordas pasitraukė, o Skotas stipriau įsikibo į motiną; keturių juodų nugarų greta priekyje iširo, atsisuko, ir Krisė atsidūrė akis į akį su Margareta. Šią netikėtą, nenumatytą tikros dramos akimirką jas skyrė vos du metrai.

Niekas neištarė nė žodžio. Šešetas stovėjo vienas prieš kitą, supamas suglumusių žioplių. Praslinko kelios begalinės sekundės, paskui Krisė, lyg būtų atsidūrusi tarp automatinių sukamųjų durų, lėtai ir ramiai nusigręžė ir ryžtingai nužingsniavo į gatvę. Pritvinkusi įtampos valandėlė prabėgo, dukterys irgi nusigręžė, ne taip grakščiai, ir nuėjo motinai įkandin, skubėdamos pasivyti ją, paliesti, prisidėti.

Margareta tebestovėjo, Skotas tebespaudė jai ranką. Žmonės žiūrėjo į juos, dirsčiojo, aplinkui vogčia sklandė įspūdžių it pokalbio iš laiptų apačios nuotrupos. Skotas atsikrenkštė. Džino su toniku reikės ne tik Margaretai.

– Mama…

Ji tebežiūrėjo į vietą, kur ką tik stovėjo Krisė.

– Ką gi, – tarė Margareta, – niekada nebūna taip, kaip tikiesi. Tiesa?

Prieš išeidama į bažnyčią, Krisė nupirko rūkytos lašišos, ankstyvųjų braškių iš Ispanijos ir įdėjo į šaldytuvą du butelius šampano. Ji suprato: išėjusi su dukterimis iš krematoriumo per šermenis negalės nei valgyti, nei gerti, o jei grįžusios namo nesutelks dėmesio į būtiniausius dalykus, tokius kaip valgis ir gėrimas, vakaras bus baisus – gal net baisesnis už tą, kai mirė Ričis. Pamaldos buvo pusė bėdos, bet krematoriume – nepakenčiama, ir Dilė sukliko, kai beširdis šiuolaikinis mechanizmas paprastai ir tyliai nuleido karstą ant cokolio į gelmę, kur nė vienos jų vaizduotė nesiryžo tėvo lydėti. Krisė neprisimena, kaip tą vakarą, kai Ričis mirė, parvažiavo iš ligoninės, o dabar nesuvokia, kaip su dukromis išėjo iš krematoriumo, įsėdo į žvilgų išsinuomotą leksusą ir grįžo taikstytis su glėbesčiavimais, šypsenomis, šampanu trenkiančiais pasiūlymais padėti, ką jau kalbėti apie žurnalistus ir fotografus, klausinėjančius, kaip ji jaučiasi, norinčius nufotografuoti apsiašarojusias merginas, prašančius jas apsikabinusias pozuoti drauge, teatrališkai vaizduoti sielvartą ir netektį.