Carmen Rodrigues - 34 tavo dalys

Versta iš:

Carmen Rodrigues

34 PIECES OF YOU

Simon Pulse

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090112403

Copyright © 2012 by Carmen Rodrigues

Viršelio fotografija © 2012 by Michael Frost

Viršelio dizainas © Jessica Handleman

© Vertimas į lietuvių kalbą, Aušra Kaziukonienė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė

Redagavo Simona Kaziukonytė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Snowy

kaip įrodymą,

kad maldų išklausoma ir

kad tikėjimas galiausiai

parves tave namo

Padėka

Nuoširdžiausiai dėkoju savo redaktorei Jenai Klonsky už aštrią akį, taiklias pastabas raudonu rašikliu ir puikų humoro jausmą. Džiaugiuosi, kad drauge dirbome prie šio projekto, viliuosi dar daug ką nuveikti sykiu ir ateityje.

Labai ačiū šauniems Simon & Schuster darbuotojams: Marai Anastas, Laurai Antonacci, Bethany Buck, Paului Crichton, Katherine Devendorf, Michelle Fadlalla, Russellui Gordonui, Jessicai Handelman, Lucille Rettino, Dawnui Ryanui, Sarai Saidlower, Michaelui Strotherui, Carolynai Swerdloff, Venessai Williams ir nuostabiam pardavimo skyriui, kuris nutiesė šiam romanui kelią pas skaitytojus.

Labai vertinu savo fantastišką agentą Steveną Chudney už pasitikėjimą šiuo projektu ir manimi.

Ypatingi linkėjimai Random House padaliniui Vokietijoje, suradusiam romanui antrus namus ir prašnekinusiam antra kalba.

Karštai dėkoju savo kolegoms, Šiaurės Karolinos Vilmingtono universiteto Kūrybinio rašymo katedros dėstytojams, profesoriams už pasitikėjimą, įvertinimus bei patarimus. Tariu ačiū kūrinio rankraščio skaitytojams: Wendy Brenner, Clyde Edgertonui ir Robertui Siegelui. Šiame universitete gavau puikų išsilavinimą. Esu laiminga priklausydama svaiginamam kūrybiniam pasauliui.

Ačiū draugams iš D.O.T.B. grupės: Nathanui Johnsonui, Trey Morehouse, Ericui Tranui. Pas jus jausdavausi kaip namie.

Siunčiu visą glėbį meilės, papuoštos plakta grietinėle ir pabarstukais savo draugams / patikėtiniams / antrai šeimai: Amy Risher, Lindsay Key, Kiki Vera Johnson, Alison Harney, Brianui McCannui, Kate Rogers, Peteriui Trachtenbergui. Jūs kantriai klausėtės mano nuogąstavimų, svarstymų ir planų, kaip pataisyti kūrinį. Net ir taip išvarginti, skatinot ir mylėjot. Telaimina jus Dievas.

Dėkoju plunksnos sesėms ir broliams. Ypač Bethany Griffin, ji iškart pareiškė: „Man patinka tavo romanas!“ Šie mieli žodžiai mane įkvėpė. Melissai Walker ir Ninai de Gramont už geranoriškus patarimus. Mattui de la Pena – jis nukrito tarsi iš dangaus ir tvirtai manimi tikėjo.

Ačiū ir prašau atleidimo tų, kuriuos pamiršau paminėti.

Esu dėkinga savo brangiai šeimai. Mamyte, myliu tave labiau už žvaigždes. Ačiū, kad įskiepijai man tokį tikėjimą Dievu. Natalie, dėkui už pasakojimus. Tavo laki vaizduotė pažadino ir manąją. Walteri, esi geriausias brolis, kokį tik galima turėti. Tu nuostabus ir nuolat mane stebini. Ačiū ir Suzette, mano sielos ir kraujo dvynei – linkiu tau ilgo ir laimingo gyvenimo. Mano širdies kertelėje visada yra vietos ir kitiems šeimos nariams.

Labiausiai ačiū tau, Viešpatie, mano vedly į šviesą. Dėkoju už tai, kas esu ir kuo dar tapsiu.

Džesė

LAPKRITIS

Tą šeštadienį pabudau prieš auštant nuo sirenų kauksmo, durų skambučio ir Metės verksmo. Atsisėdau, žvilgtelėjau į tuščią Saros lovą, tada girgždėdamos atsivėrė durys. Tarpduryje stovėjo Megė su taškuota pižama ir minkštomis šlepetėmis, jos siluetą išryškino iš koridoriaus sklindanti šviesa.

– Kas dedasi? – sumurmėjau.

– Nežinau. Niekas nieko man nesako. – Ji uždegė šviesą.

– Dievulėliau, Mege! – Prisidengiau ranka akis. – Išjunk.

– Atsiprašau. – Megė spustelėjo jungiklį ir kambarį vėl užliejo tamsa.

– Vėl sunegalavo senoji ponia Soja?

– Nežinau.

Sugraibiusi nuo lovos galo chalatą įsisupau į jį. Namie buvo labai vėsu, šaltis tik sustiprino mano nuovargį. Ketinau grįžti į lovą, bet Megė vis dar stovėjo tarpdury ir laukiamai į mane spoksojo. Apačioje buvo girdėti garsūs tėvų balsai. Trinktelėjo durys ir vėl užkaukė sirenos. Dirstelėjusi pro langą pamačiau nuvažiuojančią greitąją.

Gatvė buvo apšviesta prieangio lempų. Kalbėjosi keli kaimynai, susibūrę priešais pono Lampniko kiemą. Įdėmiai juos apžvelgiau ieškodama Saros ir jos geriausios draugės Elės, bet nenustebau jų neišvydusi. Aš praėjusį vakarą liūdėjau, bet Sara su drauge, ko gero, linksminosi vakarėlyje ir kur nors nulūžo.

Megė dirstelėjo man per petį.

– Mama liepė tave pakviesti.

Lipdama laiptais paskui Megę svarsčiau, ko buvo atvažiavusi greitoji. Dauguma kaimynų stoviniavo prie pono Lampniko kiemo, todėl nusprendžiau, jog veikiausiai greitoji buvo atvykusi pas senąją ponią Soją.

Įsupta į apklotą Metė sėdėjo svetainėje ant sofos, čiulpė nykštį ir per vaizdadiskį žiūrėjo „Smalsutę Dorą“. Mama stovėjo virtuvėje, iš koridoriaus mačiau jos nugarą. Ji kalbėjosi telefonu. Drąsinamai nusišypsojau Megei ir pasakiau:

– Viskas gerai. Girdi, koks ramus mamos balsas?

Megė palinko į priekį įsitikinti – mamos tonas tikrai buvo ganėtinai ramus tokį ankstyvą rytą.

– Žingsniuok pirmyn. – Stumtelėjau Megę svetainės link, žiūrėjau, kaip sesutė įsitaisė ant sofos ir pakišo pėdas po Metės apklotu.

Mama vis dar stovėjo virtuvėje laikydama ragelį rankoje. Jos laikysena buvo keista ir mano mieguistumas išgaravo.

– Viskas gerai? – paklausiau.

Kai mama atsigręžė, pamačiau užverktą jos veidą.

– Mama?

– Džese. – Ji priėjo, apkabino mane per pečius ir prisitraukė artyn. Paskui sukuždėjo į ausį: – Sarai nutiko nelaimė, ir man reikia važiuoti į ligoninę pas tėtį. Suprask. Bet viskas bus gerai. Tiesiog nenorėjau liūdinti tavo sesučių. Todėl kalbėkimės tyliai.

Mama atsitraukė ir suėmė mano rankas. Tada pažvelgė į akis, nusišypsojo drebančiomis lūpomis, bet skruostais vis tiek ritosi ašaros.

Gerklėje man įstrigo gumulas. Įsivaizdavau, kad Sara, kaip senoji ponia Soja, paslydo duše, susilaužė raktikaulį ar ką nors kita, kaip greitoji išvežė ją su tėčiu į ligoninę. Ir mamą, sėdinčią virtuvėje ir rašančią kalbą apie alkoholio žalą nepilnamečiams. Beveik neabejojau, kad mano sesuo ir Elė prisigėrė.

– Ar jai tikrai nenutiko nieko labai blogo? – paklausiau. Tėvai turi įprotį meluoti nenorėdami gąsdinti atžalų. Aš troškau sužinoti tiesą. – Klausiu rimtai, mama.

Ji linktelėjo, paleido mano rankas ir nusibraukė nuo veido drėgnas plaukų sruogas.

– Mudu su tėčiu viliamės. Kai Tomis rado Sarą, ji dar turėjo sąmonę… – Mama užsidengė ranka burną ir pro virtuvės langą pažiūrėjo į Elės namą.