Carmen Rodrigues: 34 tavo dalys

– Atsiknisk, Tomi, – atkertu. Galvoju apie Elę, prisimenu, kaip jai patiko nuvalkioti Tomio juokeliai.

Elė puikiai pamėgdžiodavo Foresto Gampo balsą: Gyvenimas lyg dėžutė šokoladinių saldainių. Niekada nežinai, kokį išsitrauksi.

O Tomis atsakydavo televizijos pranešėjo balsu: Mama, aš taip jaudinuosi. Urane kilo tarpgalaktinis gaisras.

Paskui Elė imdavo paikioti, apsimesdavo norinti šlapintis ir melodramatiškai, tarsi Šekspyro personažas prabildavo: Siusioti ar nesiusioti, štai klausimas koksai.

Tada Tomis uždainuodavo: O, sakyk, ar gali siusioti ankstyvosios aušros šviesoje? Tai, ką mes apčiurškėm per paskutines vakarykštes sutemas… 1

Paskui jie imdavo kvatotis. Tomis dėl to, jog manė krečiąs puikius pokštus, Elė todėl, kad iš jo šaipėsi, ir kartais aš pasijusdavau nereikalinga stebėtoja.

– Negi tau jos netrūksta? – įstengiu paklausti tvirtu balsu, nors krečia vidinis drebulys.

– Ko? – Tomis papurto galvą, tarsi nesuprasdamas, apie ką kalbu. Jis prisimerkia ir įsmeigia akis į mano kojų pirštus.

Nebelankau mokyklos, nekeliu kojos iš namų, o Tomis ateina kiekvieną sekmadienį, bet nė karto neužsiminė apie Elę.

– Elės. Negi tau jos netrūksta?

– Liaukis, Sara… – Tomis nuleidžia koją ant išblizgintų medinių grindų. Paskui ima tampyti išsipešusį marškinėlių siūlą.

– Nesistengiu tavęs nuliūdinti. – Mano širdis prisiminus tą naktį ima plakti greičiau: raudonos tabletės pabiro ant grindų, o Elė ragino: Prisivyk mane, Sara. Prisivyk. Giliai įkvepiu. – Tiesiog noriu žinoti, ar jos pasiilgsti.

Tomis staigiai mane apkabina ir prispaudžia prie krūtinės. Girdžiu mušant jo širdį. Jis mane bučiuoja, švelniai glosto nugarą ir taria:

– Juk žinai, kaip labai jos ilgiuosi. – Tada pakartoja: – Juk žinai.

Aš tikrai žinau. Man nesmagu, kad priverčiau jį prisipažinti, leidau Elei įsiterpti tarp mūsų. Graužiama kaltės, apsiveju Tomiui kaklą rankomis. Švelniai jį pabučiuoju. Meldžiu, kad Tomio rankos praskirtų man odą ir išlaisvintų širdyje susikaupusią gėlą.

Po valandos mudu tysome ant mano lovos – kojos susipynusios, paklodės sujauktos, mano galva ilsisi Tomiui ant krūtinės. Tomis liečia neryškius randus man ant pilvo – jie atsirado prieš kelerius metus.

Pirmą kartą užklupau Elę besipjaustančią vidurinės sandėliuke prie dailės klasės. Ji spaudė raižymo peiliuką prie baltos švelnios vidinės šlaunies odos.

– Didelio čia daikto, – pareiškė išvydusi mano nuostabą.

Perlipau dėžes su reikmenimis ir žiūrėjau, kaip kraujas srūva jos koja.

– Kodėl taip darai?

Tada mums buvo po keturiolika – sulig kiekvienu mėnesiu darėmės vis pavojingesnės sau ir viena kitai.

Elė lyžtelėjo smilių ir galiuku nubraukė kraują nuo kojos.

– Nežinau. Tu man pasakyk. – Ji atkišo krauju aplipusį peiliuką. – Atėjo laikas, – pridūrė, kai aš neramiai žvilgtelėjau į duris.

Aš nenorėjau, kad tas laikas būtų atėjęs. Bet sykiu troškau, kad būtų atėjęs. Elė mokėjo mane priversti daryti tai, kas, žvelgiant jos akimis, rodėsi visai protinga, nors iš tiesų buvo labai blogai. Tarsi pradangindavo mane ten, kur nereikėjo elgtis gerai ir niekam paklusti. Ten, kur galėjome daryti klaidas žinodamos, kad pačios už jas atsakysime.

Paėmiau peiliuką, staiga susvaigo galva, ėmė tavaruoti akyse. Lėtai pasikėliau marškinėlius ir jausdama skvarbų Elės žvilgsnį nusitaikiau žemiau kelnaičių juosmens.

– Taip tapsime kraujo seserimis, – pasakė draugė.

Ji žiūrėjo, kaip įsipjaunu. Tyliai nusijuokė, kai aiktelėjau. Kraujas, nuvarvėjęs mano oda, susigėrė į medvilninius apatinius. Palengva vėl išryškėjo sandėlio apybrėžos, bet aš kvėpavau trūkčiojamai. Elė su šypsena tarė:

– Dabar mudvi seserys amžinai.

Tai buvo didžiausias kada nors jos ištartas melas.

Tomis panardina smakrą į išsidraikiusius mano plaukus, sugrįžtu į dabartį.

– Tavo namai tokie tylūs, – sako jis.

Taip, tai tiesa, mano namai labai tylūs, nes tėtis išvykęs, o mama išsivežė seseris į popietinį kino seansą. Taip ji daro sekmadieniais, kai ateina Tomis. Mama palieka mus vienus, tikriausiai vildamasi, jog Tomis jai nesant atliks kokį stebuklingą triuką, ir aš vėl tapsiu ankstesne savimi. Tokia, kokia aš jai irgi nelabai patikau, bet vis tiek geresne negu dabar.

Tomis mane apkabina ir nervingai kosteli.

– Noriu tau šį tą papasakoti apie Elę.

– Gerai… – dirsteliu į neramų jo veidą. Šiek tiek luktelėjusi klausiu: – Tai pasakosi ar ne?

– Taip, tik leisk susikaupti.

– Negi taip sunku? Klok.

– Na, gerai, – atsidūsta Tomis. – Prisimeni, kaip mudu susikivirčijome kelios dienos prieš… – jis patyli. – Prieš… Elės mirtį?

– Žinoma. – Mudu nuolat pykdavomės ir taikydavomės – vis abejojom, ar patinkam vienas kitam, ar nekenčiam vienas kito. Tačiau tą vakarą susiriejom kaip šuo su kate. Buvau įsitikinusi, kad mudviejų draugystė baigta, kaip tik tada netekome Elės.

– Na, po to barnio Elė parašė man žinutę ir paklausė, ar galėtume susitikti. Ji rimtai susikibo su patėviu.

– Dėl ko?

– Ji tau nepasakojo? – Tomis prikando lūpą.

– Ne.

Jis atsisėdo, sukryžiavo kojas ir kaip moteris pasitaisė plaukus. Taip jis dažnai darydavo pasidulkinęs.

– Keista. Iš tiesų Elė nepasakė nieko. Ji atėjo maždaug dešimtą. Buvo gerai įkaušusi, bet troško galutinai apsikvaišinti. – Purtydamas galvą Tomis atsiduso. – Ji jau buvo nuvažiavusi nuo bėgių. Kai pagaliau prakalbo, nelabai ką supratau.

– Rėžk, kiek supratai. – Prašiau daug. Kai Elė peržengdavo ribą, atsidurdavo kitame matavime, suvokti jos minčių ir jausmų buvo beveik neįmanoma.

– Gerai… Nenoriu skleisti paskalų, bet ar kada pastebėjai, jog Elė neįprastai elgiasi su patėviu? – paklausė Tomis.

– Pavyzdžiui, kaip? – ramiai pasiteiravau, nors man susuko pilvą.

– Na, supranti… Hmm… lyg ir koketavo.

– Taip, – nutęsiau.

Mačiau tai, bet įtikinau save, kad Elė taip elgiasi išgėrusi. Taip, tokia jau buvo ta Elė, nuolat tikrindavo, kiek toli dar gali nužengti.

– Turbūt jis galiausiai įsiuto ant jos, apkaltino bandant sugriauti jo santuoką ir pridūrė, kad visiems būtų geriau, jei Elė išvažiuotų gyventi pas tėvą.

– Palauk… Ką? – atsisėdau ir prisidengiau apklotu krūtinę.

– Žinau. – Tomis atsirėmė į lovos galą ir ištiesė ilgas kojas. Paskui pažiūrėjo pro langą, tarsi kažką galvodamas. Pasekiau jo žvilgsnį. Kai vėl dirstelėjau, Tomis graužė nykštį, buvo suleidęs į jį dantis.

– Liaukis! – ištraukiau pirštą jam iš burnos. Oda buvo apdraskyta. Tomis pažiūrėjo į mane sudrėkusiomis akimis. – Nagi, – prisislinkau arčiau ir paėmiau jo ranką. – Kas nutiko paskui?

– Tai tu nežinai? – Tomio akys klaidžiojo po kambarį, lyg norėdamos įsidėmėti kiekvieną smulkmeną: sujauktas paklodes, suglamžytus marškinėlius kampe, atsegtas, bet nenumautas mudviejų kelnes.

Aš dvejojau, svarsčiau… Galiausiai išspaudžiau:

– Nežinau ko?

– Spėliojau, bet nebuvau tikras… Aš maniau… Maniau, gal ji tau papasakojo, tačiau tu nusprendei pamiršti… dėl to, kas nutiko vėliau.

– Nenutuokiu, apie ką kalbi. – Taip ir buvo, bet įtariau nieko gero neišgirsianti.

– Šit kaip. – Tomis mėgino prispausti mano rankas sau prie nuogos krūtinės, bet aš nepasidaviau ir pasidėjau jas ant kelių. – Nagi, eikš arčiau.