Carmen Rodrigues: 34 tavo dalys

Knietėjo piktokai atsikirsti, bet pravėrusi lūpas tik paaiškinau:

– Juk sakiau tau. Turime netriukšmauti, kad netrikdytume Saros.

Lola atsakė:

– Tiesiog nesuprantu, kodėl taip elgiatės. – Tada griuvo ant mano lovos ir išmėtė visus minkštus žaislus ant grindų.

Lola siūlė juos visus išmesti, nes penkiolikmetei žaislai nebereikalingi. Mano numylėtinis meškinas Dručkis žiūrėjo į mudvi kaltinamu žvilgsniu.

Anksčiau būčiau aprėkusi draugę, bet dabar tik pakėliau meškiną ir atsisėdau ant kilimo, nugarą atrėmiau į kambario duris. Apačioje pasigirdo girgždesys – mudvi pažadinome Sarą. Kaipmat užplūdo kaltė. Šį bruožą paveldėjau iš savo tėvo. Sara sako, kad gali priversti jį daryti, ką nori, jei tik gebėsi sužadinti jam kaltės jausmą.

Iš apačios sklido keistas brūžavimas, tarsi Sara būtų tampiusi kėdę pirmyn atgal. Nustebau. Kuo ilgiau klausiausi mėgindama atpažinti garsus, tuo geriau įsivaizdavau, kas ten dedasi.

Mintyse mačiau, kaip Sara tempia kėdę iš valgomojo per svetainę ir pastato ją po arkiniu įėjimu, vedančiu į tėčio darbo kambarį. Ji pasilipa ant kėdės ir iškėlusi rankas braukia per lipdinius. Ieško rakto spintelės, kur laikomas alkoholis, bet neranda. Po ligoninės tėtis jį padėjo kitur. Mačiau, kaip jis tai darė.

Dabar Sara tempia kėdę atgal į valgomąjį. Paskui žingsniuoja po svetainę. Ieškodama paslėpto rakto, ji kiloja porcelianines figūrėles, čiupinėja medinius nuotraukų rėmelius, apžiūri netgi plastikinius Metės žaislus. Tada eina į tėčio darbo kambarį ir šniukštinėja ant stalo, daro tai labai atsargiai, kad nesujauktų jo daiktų. Sara nenori įkliūti. Vis dėlto ieško atkakliai, tačiau rakto neranda, nes jo ten nėra.

Dabar ji palinkusi prie tėčio stalo, galbūt į jį atsirėmusi. Saros galvoje sukasi mintys: Kur jis yra? Kur jis yra? Kur jis? Jos organizmas pritaria: Man reikia. Reikia. Reikia. Sara dirsteli į sieninį laikrodį. Ji ima lipti laiptais, po vieną pakopą. Stabteli už kambario durų ir dvejoja, ar belstis. Paskui spusteli rankeną ir stipriai stumia duris, nes aš užrėmusi jas nugara.

Tada pažvelgia į mane pro siaurą plyšelį. Sara apsimeta nepastebinti Lolos. Ir meškino Dručkio. Tiesą sakant, nemato net ir manęs. Tik spokso kupinu panikos žvilgsniu.

– Kur jis? – klausia.

– Kas?

– Žinai, kas. – Ji stipriai pastumia duris ir aš slysteliu per porą colių.

– Nenutuokiu, apie ką kalbi, – sakau.

Lola tyli. Tikriausiai ji bijo Saros. Lengva išgąsdinti žmones, prisiklausiusius gandų, kad nužudei savo geriausią draugę. Jeigu aš nužudyčiau Lolą, man nereikėtų kęsti jos kvailų pliurpalų ir taikstytis su nuolatiniais įsakinėjimais. Ji būtų mirusi. Ir tyli. Nuo šios minties pašiurpstu, bet ji jau mane aplankė.

Sara atkakliai stebeilija toliau ir vėl stumia duris. Neabejoju, kad rytą ant kojos išvysiu didelę mėlynę. Paskui tarsi nesavu balsu sako:

– Neapsimetinėk.

Po Elės mirties tikroji Sara su manim nebesikalba. Vis dėlto aš puikiai girdžiu Saros balsą ir suprantu, ką ji turi galvoj. Tik neversk manęs maldauti, ypač matant Lolai.

Man sunku apsispręsti. Neturėčiau atsakyti į jos klausimą. Neturėčiau suprasti, apie ką ji šneka. Bet abi žinome, jog suprantu. Abi žinome, kad turiu tokią bėdą – viską matau.

– Jis pakištas po kilimu tėčio darbo kambaryje, – mano balsas gailus, nes jaučiuosi išduodanti tėtį ir mamą. Ir pačią save. Blogiausia, išduodanti ir Sarą.

Sesuo uždaro duris, o aš beviltiškai į jas spoksau. Lola nuo lovos išpyškina:

– Šūdas! Kas jai darosi?

– Nieko.

– Nieko? – perklausia Lola, tarsi gyvenime nebūtų girdėjusi kvailesnio atsakymo.

– Taip, nieko, – pakartoju, nes tai tiesa.

Po Elės mirties kadaise svarbūs dalykai nebeteko svarbos. Ir dabar viskas, visut viskas, neteko prasmės.

4.

Ar prisimeni, kaip būdama vienuolikmetė išgelbėjai pelę iš spąstų, kuriuos buvo paspendęs tavo tėtis? Kaip ėjai visą mylią į mišką rasti saugią vietą ir ją paleisti?

Sara

PO TO. SAUSIS

Namie seserys spitrėja į mane tarsi į kokią ateivę, tarsi jos niekad nebūtų regėjusios žmogaus, nenorinčio išeiti iš namų, žmogaus, kurio dienos ritasi kaip lietaus lašai per lango stiklą.

– Sara? – drąsiausia yra putlutė Metė. Jai neseniai išdygo pirmas nuolatinis dantis.

Ji sėdi su manimi kiekvieną dieną ir letargiškai žiūri. Tik mažė nenutuokia, ką reiškia „letargiškai“, keturių skiemenų žodžių darželyje ji dar nesimoko.

Metė vilki mūsų, vyresniųjų seserų, išaugtinius drabužius ir čiauška niekus. Pavyzdžiui: Ar žinai, kad undinės gyvena vandenyne, o ne baseine? Jos kakoja tiesiai į vandenį ir šūdai plūduriuoja aplink, nes ten nėra tualeto.

Šiandien Metė atsinešė knygelę apie Smalsutę Dorą.

– Gal paskaitytume? – klausia ji.

Sesutė dvelkia talko pudra, jos šlaunelės putlios ir ji nepristoja su rimtais klausimais, todėl aš nedvejodama pasisodinu ją ant kelių ir įsikniaubiu į jos švelnius plaukučius.

Metė mėgsta skaityti. Ji tiesiog tam sukurta. Mėgstu klausytis, kaip ji skaito. Jos balsas tada pakyla dviem oktavomis. Žodžiai susilieja – darda tarsi begalinis garsų traukinys, Metei nė nereikia atsikvėpti.

Tačiau šiandien negaliu palaimingai klausytis Metės skaitymo, nes mama rėkia ant tėčio, jų garsūs balsai sklinda iš miegamojo.

– Mes jai nepadedame, – sako mama.

– Serena, – tikina tėtis, – turėk kantrybės. Ji atsigaus, jai reikia laiko…

– Tu tik retkarčiais būni namie. Nė nenutuoki, kaip ji jaučiasi ir kaip mergaitėms baisu matyti ją tokią. Tu nežinai, kaip jaučiuosi aš. Sara nuolat guli lovoje ir žiūri televizorių. Ji visai nesidomi mokslais, neatlieka namų užduočių. Glenai, šiais metais ji nebaigs mokyklos, jeigu…

– Negi šitai ypač svarbu?

Mama nutyla. Įsivaizduoju, kaip ji stengiasi numaldyti kylančią paniką, nes tėtis nemėgsta kivirčų. Tačiau netrukus ji vėl pradeda:

– Paklausyk, Sara…

– Liaukis, aš ką tik grįžau namo. Dar nespėjau nė palįsti po dušu.

Tada prisimenu, koks pavargęs tėvas įėjo pro duris, jo darbiniai batai buvo aplipę purvu. Tačiau mama, rodos, šito nepastebėjo. Ji atšauna:

– Gerai, tai kada? Kada mudu apie tai pasikalbėsim? Prabėgo keli mėnesiai. Turime ko nors imtis… – Jos balsas užlūžta nebaigus sakinio, išgirstu tylų kūkčiojimą.

Metė paliečia mane – taip primena esanti šalia. Prisitraukiu ją arčiau ir pakšteliu į viršugalvį. Sesutė skaito toliau, bet aš nesiklausau.

– Sveika, mergyte. – Tomis supasi kėdėje prie mano kambario lango. Aš labiausiai mėgstu čia sėdėti ir žiūrėti į lauką. – Tau tikrai prastai, jeigu jau tavo mama primygtinai prašė manęs užsukti.

Tomis yra mano draugas, kaimynas, buvęs bendraklasis. Kartu jis yra džiūsna, rūkalius, storžievis ir šiaip netikėlis. Jis pažinojo mane dar prieš tampant sunkia paaugle, reikalinga nuolatinės priežiūros, paaugle, dėl kurios kaltės šviesiaplaukė mano mama pražilo.

– Nagi, mėnulio mergaite, ko žiūri pro langą? Pasikalbėk su manim.

Prieš ateidamas Tomis rūkė, matau iš apsiblaususių akių.

– Apie ką mudviem kalbėtis? – abejingai klausiu. Tai viena tų ilgų dienų, kai nieko nenutinka, todėl ji atrodo dar ilgesnė, kol tiesiog virsta amžinybe.

– Nežinau, moterie. Gal papasakoti tau apie mokyklą? – nusijuokia Tomis. – Oho, kalbu tarsi man labai rūpėtų. Pati žinai… – jis tyčia atsikrenkščia ir murkdamas priduria: …rūpesčiais – tik ne pūsleline – reikia dalytis.