Carmen Rodrigues: 34 tavo dalys

– Tomi, ką aš turiu žinoti? – griežtai paklausiau.

Jis vėl ėmė graužti nykštį. Šįsyk oda įplyšo ir ėmė kraujuoti.

– Neišsidirbinėk, Tomi. – Nuo naktinio staliuko čiupau dėžutę popierinių nosinaičių ir padaviau jam. Jis apsivyniojo nykštį, bet kraujas vis tiek sunkėsi.

– Tą vakarą, – tarė Tomis, – mudu nusilakėme…

– Šitai jau sakei…

– Sara, neskubink manęs, gerai? Tiesiog… – Tomis ėmė žingsniuoti po kambarį ir kibo į kitą nykštį.

Žiūrėjau į jį stengdamasi susivokti, ir tada man toptelėjo. Aš žinau. Jaudulio kamuolys, susisukęs viduriuose, ėmė drebėti ir šokčioti. Tomis spoksojo į mane sklidinomis ašarų akimis.

– Tu su ja pergulėjai, – lėtai pasakiau. – Tiesa? – mano balsas pasidarė spigus. – Juk taip, tik nesigink?

Tomis linktelėjo.

– Maniau, jog po mūsų kivirčo… Jaučiausi taip prastai, negana to, pasakei, kad tarp mudviejų viskas baigta…

– Tikrai? Esu tai sakiusi daugybę kartų…

– Sara, liaukis! Tąsyk kalbėjai visai kitaip. Pasakei nebenorinti akyse manęs matyti! Tik jau neneik šito, – maldavo Tomis. Jis atsisėdo ant lovos ir suėmė mane už pečių.

Atstūmiau jį. Visai nenorėjau, kad jis mane liestų.

– Tarp mūsų viskas baigta .

– Sara, tu niekada netroškai, kad būčiau tavo vaikinas… – Apvyniota nosinaite ranka Tomis paglostė man žastą, bet aš atsitraukiau. Tada jis suspaudė man plaštaką ir tarė:

– Palauk, tiesiog išklausyk…

– Paleisk mane. – Suleidau nagus Tomiui į riešą taip giliai, jog buvau tikra, kad pradrėskiau odą.

– Viešpatie! – Jis pašoko žiūrėdamas į nagų žymes. – Nesidraskyk. Daugiau mudu su Ele nebesusitikinėjome. Maniau… Sara, negi pati viską man iškloji! Visi turime paslapčių.

Atsirėmiau į lovos atkaltę ir atsitvėriau nuo Tomio pagalve.

– Aš niekada neturėjau paslapčių nuo tavęs ir Elės.

Abudu žinojome, kad meluoju. Abudu žinojome, kad slėpiau santykius su Džeiku. Tačiau Tomis niekada neklausinėjo, nesmalsavo ir dabar. Jis apėjo lovą, kilstelėjo man smakrą ir privertė pažvelgti į akis.

– Sara, prašau nebūk tokia. Negriauk mūsų draugystės. Tu ir aš – likome tik mudu. – Tomis atlaikė mano žvilgsnį. – Juk tu nemyli manęs, tiesa? Nė iš tolo. – Jis luktelėjo. Nesulaukęs atsakymo, spustelėjo man smakrą.

– Tomi, man skauda, – bandžiau atsitraukti, bet negalėjau, nes jis įpyko, o kai Tomis supykdavo, būdavo prastai. – Tomi, – švelniai tariau, – tau metas eiti. Netrukus grįš mama.

Tačiau Tomis, regis, nekreipė dėmesio į mano žodžius. Jis pareikalavo:

– Sara, tiesiog prisipažink. Pasakyk tai.

– Ką? Nenutuokiu, ką nori iš manęs išgirsti!

– Kad tau nerūpi… – Tomiui užkando žadą, tylą trikdė tik gilus jo kvėpavimas. – Kad tu niekada…

– Tomi, būk geras! – Paskui pravirkau. Mano ašaros jį sukrėtė. Galiausiai vaikinas mane paleido ir aš kaip galėdama greičiau pasitraukiau nuo jo. – Nežinau, ko iš manęs nori. – Mano balsas užlūžo. Įsistebeilijau į lubas. Mintimis persikėliau kitur. Mačiau kitokį Tomį. Vaikiną, su kuriuo draugavau nuo šeštos klasės. Jį antrą pabučiavau savo gyvenime, atlikau bandymą Elės rūsyje, tada man buvo trylika. Kai man buvo keturiolika, Tomis mane išgelbėjo – taip apsikvaišinau, kad žaislinio sesers automobiliuko sireną palaikiau tikra ir pamaniau, jog policija atvažiuoja mūsų susemti. Būdama penkiolikos pirmą kartą užmigau greta Tomio, nes buvome tokie girti, kad nepajėgėme atsikelti nuo Elės kambario grindų. Mintyse mačiau aną Tomį, ne dabartinį. Staiga išgirdau jo verksmą ir mane apėmė liūdesys. Pasidarė siaubingai liūdna dėl mūsų abiejų.

Nenumaniau, kaip padėti, bet žinojau esanti jam reikalinga. Todėl apkabinau. Nors buvau liepusi Tomiui išeiti, dabar paprašiau likti. Raminau, kad viskas bus gerai. Jo pečiai nusviro, vaikinas raudojo pasikūkčiodamas.

Po valandėlės išgirdau įsukant į prievažą mamos automobilį. Tomis sustingo. Paskui atsistojo, pakėlė nuo grindų marškinėlius ir nudrožė prie lango. Tada graudžiai atsiprašė:

– Man labai gaila. Tikrai.

Tariau:

– Žinau. – Tada puoliau tvarkyti kambario. Liepiau sau užmiršti šią popietę, užmiršti, kas tarp mudviejų nutiko.

1 Tomis iškraipo JAV himną. Šios eilutės skamba taip: O, sakyk, ar gali matyti ankstyvosios aušros šviesoje? / Tai, ką mes pagerbėm per paskutines vakarykštes sutemas (vert. past.) .

5.

Susiimkime už rankų ir apsimetinėkime kartu.

Džeikas

PRIEŠ TAI. LAPKRITIS

Elė tarė:

– Man čia sunku.

Telefonu man buvo nelengva ją suprasti. Sesers kvėpavimas trūkčiojo, balsas drebėjo.

Aš paklausiau:

– Kas tave slegia? – Buvo vėlu, labai vėlu. Kitą dieną turėjau eiti į paskaitas, bet dar nemiegojau. Niekad neidavau gulti anksčiau negu trečią ar ketvirtą ryto. – Palūkėk, – paprašiau ir persilenkiau per Eimber – merginą, su kuria prieš kelias dienas susipažinau bare netoli koledžo, – pritildyti muzikos. – Dabar pasakok.

Elė tarė:

– Džeikai, aš stengiuosi kovoti, bet man nekaip sekasi.

Manęs nenustebino panika sesers balse. Kai išvykau iš Ohajo, ji skambindavo man nuolat, tiesiog pedantiškai. Kartais Elė būdavo susijaudinusi, tarsi bijotų būti namie be manęs. Sykiais mudviejų pokalbius kurstydavo pašėlusi jos energija. Bet būdavo ir tokių vakarų, kai mudu nedaug šnekėdavome, pokalbis tai užsimegzdavo, tai nutrūkdavo, tarsi važiuojant per duobes. Tačiau net ir tokiais vakarais Elė nenoriai padėdavo ragelį.

Įprastai ji klausdavo: Ką šiandien veikei? Vis dar nekenti to dėstytojo? Ar tas žąsinas, gyvenantis tavo aukšte, vis dar be saiko turškiasi dušinėje? Bet kai aš mėgindavau pasidomėti jos gyvenimu, Elė nutildavo.

Galiausiai ji tarė:

– Džeikai, noriu atvažiuoti gyventi pas tave.

Šia tema mudu jau buvome kalbėję. Elė puoselėjo tokią mintį ištisus mėnesius, bet aš nesutikau. Niujorke įgijau savitvardos, pasitikėjimo ir pasijutau saugus. Iš anksto žinojau savo dienotvarkę ir ji man tiko: keldavausi aštuntą, devintą kibdavau į mokslus, dešimtą išgerdavau kavos, tuoj po paskaitų žygiuodavau į biblioteką atlikti namų užduočių. Kai pasijusdavau vienišas, užsukdavau į barą – ten niekas netikrindavo, ar mano tapatybės kortelė nepadirbta – ir susipažindavau su merginomis, kurių vardus greit pamiršdavau. Pirmąkart gyvenau kaip visiškas savanaudis ir man tai patiko. Tiesa, slėgė atsakomybė, kad palikau mamą ir seserį. Užplūsdavo viltingos emocijos. Mėgavausi laisve.

– Liko tik savaitė iki Padėkos dienos atostogų. Gal tada ir pasikalbėsim?

Elė neatlyžo:

– Džeikai, man tikrai reikia atvažiuoti dabar.

Pasisukau ant šono ir įsispoksojau į nespalvotą Džimo Morisono plakatą – išvažiavimo išvakarėse jį man davė Sara. Galvojau apie įrašą kitoje jo pusėje, užuominą į mano mėgstamiausią Doors dainą: Aš nežinau, kas yra kitoje viso to pusėje, bet tikiuosi, jog vieną dieną mane ten nusivesi.

– Ele, nusiramink, – pasakiau žinodamas, kad aš jau atsidūriau kitoje pusėje, kad negaliu įsileisti į savo vienatvę nei jos, nei mamos, nei Saros.

Eimber man kumštelėjo.

– Kas ta Elė?

– Mano sesuo. Ji mano sesuo.

Mergina apsivertė ant pilvo ir iki pusės prisidengė apklotu. Aš smiliumi perbraukiau jai šonkaulius. Ji savininkiškai į mane pašnairavo.

– Nežinojau, jog turi seserį.