Carmen Rodrigues: 34 tavo dalys

– Jeigu kyla abejonių, kaip įvertinsiu jūsų darbą, siūlau pasilikti po pamokos drauge su Lola.

Pasigirdo dar vienas kolektyvinis atodūsis. Kai kurie mokiniai iš priekinių suolų atsigręžė ir piktai pažiūrėjo į Lolą.

Tada ši pravirko. Aš neatsigręžiau, bet įsivaizdavau, kad jos veidas atrodo taip pat kaip tą popietę, kai šnipinėjome Tomį.

Apėmė keistas jausmas. Dirstelėjau į Klarą. Ji susikaupusi rašė esė. Paskui grįžtelėjau į Lolą. Ši buvo užsikniaubusi ant suolo, parietusi kojas, tarsi trokštų išnykti.

Paėmiau tuščią popieriaus lapą ir ėmiau rašyti – ne apie atsikraustymą į Ohają, bet apie pirmą bučinį su Ele. Rašiau greitai, nesustodama – atsikračiau pirmosios iš daugelio savo paslapčių.

Pasibaigus pamokai patraukiau prie dvivėrių mokyklos durų. Tikėjausi, kad būsiu sustabdyta apsaugininkų ar nuaidės signalas, bet nieko nenutiko. Mačiau tik cementinius laiptus, vėliavos stiebą ir parudavusią aikštės žolę. Kvėpavau lediniu oru.

Turbūt šiandien snigs. Per kelerius metus jau spėjome įprasti prie keistų pavasarinių sniego audrų. Pasaulis keičiasi. Nebegali nieko numatyti. Net metų laikai susimaišė, vakar pasakė mama. Mes visi sėdėjome ant sofos, trūko tik Saros. Iš mamos žvilgsnio supratau, kaip ji jos ilgisi. Aš irgi jos ilgėjausi.

Saros išvykimo į Maunt Holi Ouką išvakarėse mama pasikvietė mudvi į virtuvę ir tarė:

– Kartais nori ką nors išgelbėti, bet negali. Kai kurie žmonės – kaip Elė – nori išnykti. Jeigu jie patys taip apsisprendžia, jiems nebepadėsi. Tik gali melstis, kad vieną dieną jie rastų savo kelią. – Mama paėmė mūsų rankas ir priglaudė sau prie krūtinės. – Bet niekad nekaltinkit savęs dėl kitų poelgių, dėl jų pasirinkimo. – Mama pažiūrėjo į mane pilnomis ašarų akimis. – Nutiko tiek daug blogo. Pažadėkit, kad neprarasiu nė vienos iš jūsų. Šito neištverčiau.

Tada nusprendžiau, jog atėjo laikas parodyti Sarai Elės dėžutę.

– Kas čia? – paklausė ji, kai padėjau ją tarp mūsų ant lovos.

– Ji priklausė Elei.

– Ar tai susiję su tavimi? – Sara nusuko žvilgsnį, atsikrenkštė, paskui atsigręžė ir rimtai pažvelgė rudomis akimis. – Su tavim ir Ele? Aš žinau… apie jus.

Dėbsojau į seserį šiek tiek apstulbusi.

– Aš radau šitai… – Sara atsistojo ir nuėjo prie savo spintos. Išsitraukė šiek tiek didesnę dėžę ir pastatė šalia manosios. Ji nukėlė dangtelį ir išėmė nemažą pluoštą Elės nuotraukų, dar ištraukė sąsiuvinį. Iš jo išėmė vieną nuotrauką – joje aš ramiai miegojau, padėjusi galvą Elei ant strazdanoto peties. Tikriausiai Elė ją padarė tą vakarą, kai paskutinį kartą susikivirčijome.

Neišmaniau, ką sakyti. Gal šito ir nereikėjo; gal viską atskleidė ašaros, riedančios mano skruostais.

Sara mane prisitraukė ir apkabino. Kai atšlijau, galva parodė į mano dėžutę.

– Kas joje?

– Tikriausiai, – tariau kimiu balsu, – tikriausiai čia viskas apie mus: tave, mane, Džeiką, Tomį, Elės mamą. Surašyta tai, ką Elė mums jautė.

Saros veide atsispindėjo dvejonės. Galiausiai ji pasakė:

– Negaliu… Dar neatėjo laikas.

– Gerai, kai būsi pasirengusi… – Užkėliau dėžutę ant viršutinės savo spintos lentynos ir paprašiau Saros papasakoti apie paskutines Elės valandas.

Sesuo prabilo apie tą vakarą, kai Elė buvo kaip nesava, labai liūdna, bet iš paskutiniųjų apsimetinėjo esanti laiminga.

– Jei būčiau viską žinojusi, būčiau paslėpusi tabletes. Tačiau aš nežinojau, supranti? Aš tiesiog… – Sara nutilo. Ji pravirko, bet kalbėjo toliau ir galiausiai papasakojo, jog tą vakarą Elė mūvėjo ryškiai rožines tinklines kojines.

Tai buvo vienintelė mano dovana Elei. Prisimenu, kaip ji nustebo, kai įteikiau dėžutę, perrištą raudonu kaspinu, kaip tuoj pat jas užsimovė, paskui pasiraitojo žemiau kelių.

Iš viso Saros pasakojimo labiausiai mane sukrėtė tai, kad Elė pasimirė su tokiomis ryškiomis kojinėmis. Pati nesupratau kodėl.

– Tu manai, kad ji tai padarė… – Sara pro langą pažvelgė į Elės namą. Ji nutilo, bet aš žinojau, ko sesuo norėjo paklausti, aš pati savęs šito klausinėjau po Elės mirties. Ar ji buvo sumaniusi tą vakarą nusižudyti? Ar tai tiesiog skubotas prislėgtos ir įskaudintos merginos sprendimas? Ar, kaip kitą rytą sakė mūsų mama, tiesiog nelaimingas atsitikimas?

Aš irgi žiūrėjau pro langą, galvojau, kiek kartų mačiau Elę įeinančią ir išeinančią pro duris. Buvo sunku patikėti, jog daugiau jos nebematysiu. Kad ji niekada neprisipažins, ar tikrai mane mylėjo.

– Tikriausiai niekada nesužinosim, – galiausiai tariau.

Eidama iš mokyklos vėl galvojau apie Elę. Netikėtai atsidūriau ten, kur neketinau – prie Krintančių Krioklių. Atsistojau prieš medį, ant kurio buvo išraižytas jos vardas. Nusimečiau kuprinę, atsiklaupiau prie jo kamieno, paskui pirštais liečiau giliai įrėžtas raides. Priglaudžiau galvą prie kamieno, skruostu jutau šiurkščią žievę. Pasakiau sau, kad Elė mato mane iš viršaus. Patikinau save, jog dabar ji nebevieniša.

Po kokios valandos ėmė snigti, purus snaigių sluoksnis uždengė plikas šakas, aplipo kamieną. Šalo skruostai, bet drėgmė nepersmelkė kūno. Aš tapau kitokia.

Atsistojau, stipriau susisiaučiau striukę ir užsitraukiau gobtuvą. Tada pakėliau nuo žemės kuprinę ir prispaudžiau prie krūtinės. Greitai sumirksėjau ir apsidairiau – mačiau parudavusią, pernykštę žolę. Surūdijusį automobilį. Pasaulis trumpai sudrebėjo. Vakarėjant gatves nuklos baltas gurgždantis sniegas ir viskas vėl bus švaru. Vėl viskas bus įmanoma.

Žengiau į priekį vieną žingsnį, paskui antrą. Greitai būsiu namie.

34.

Mėgstu prisiminti išvykas į Kedrų Kyšulį. Šiltą vasaros vėją, glostantį mums nugaras. Cukruotus obuolius ir naktį švytinčias žalias apyrankes. Tėtį, nešantį pavargusį Džeiką ant pečių, ir mamą, laikančią mano ranką.

Autorės žodis

Brangus skaitytojau,

Pasitaikydavo akimirkų, kai aš, kaip ir Elė, pasijusdavau siaubingai vieniša. Metams bėgant supratau, kad norint išgyventi tas juodžiausias dienas, būtina kreiptis pagalbos. Taigi jeigu tave ar ką nors iš draugų slegia depresija, apima mintys nusižudyti, raginu susirasti patikimą draugą, šeimos narį ar suaugusįjį, kuris tave išklausytų ir pasiūlytų paramą. Jei tokių nėra, ieškok kitų kelių, tokių, kaip nurodytieji kitame puslapyje. Šios linijos veikia kiaurą parą, į skambučius atsiliepia išmanantys žmonės.

Gyvenimas sunkus, bet sykiu beprotiškai nuostabus. Kovok, kad jis būtų kuo gražesnis. Tu šito nusipelnei.

Su meile

Karmen

Kur kreiptis prireikus pagalbos

JAUNIMO PSICHOLOGINĖS PARAMOS CENTRAS

Tai organizacija, teikianti nemokamą psichologinęir socialinę paramą jaunimui. Žinios apie organizaciją, telefono liniją, savižudybių prevenciją.

Adresas: Rasų gatvė 20, Vilnius LT-11351

Tel.: (8-5) 231 3437

www. jppc.lt

VAIKŲ LINIJA

Tel.: 116 111

Kasdien 11–21 val.

www.vaikulinija.lt

JAUNIMO LINIJA

Tel.: 8 800 28 888

Visą parą

www.jaunimolinija.lt