Фрэнк Маккорт: Tamsta mokytojas

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Drazdauskienė

Turinys

Padėka

Pratarmė

I dalis. Ilga kelionė į pedagogiką

1

2

3

4

5

6

7

8

II dalis. Asilas tarp dagių

9

10

11

III dalis. Kaip aš grįžau į gyvenimą 205 klasėje

12

13

14

15

16

17

18

Išnašos

Skiriama naujoms McCourtų genties kartoms:

Siobhan (Malachio dukteriai) ir jos vaikams Fionai ir Markui Malachiui iš Balio (Malachio sūnui)

Ninai (Malachio podukrai)

Mary Elizabethai (Michaelo dukteriai) ir jos dukteriai Sofijai Angelai (Michaelo dukteriai)

Conorui (Malachio sūnui) ir jo dukteriai Gillian Cormacui (Malachio sūnui) ir jo dukteriai Adriannai Maggie (Franko dukteriai) ir jos vaikams Chiarai, Frankie ir Jackui Allison (Alphie dukteriai)

Mikey (Michaelo sūnui)

Katie (Michaelo dukteriai)

Dainuokite savo dainas, šokite savo šokius, pasakokite savo istorijas.

Padėka

Dėkoju Amerikos akademijai Romoje už tris mokslo, prabangos ir linksmybių mėnesius.

Dėkoju Pamei Carter iš Londono „Savoy“ viešbučio už tris mėnesius lepinimo apartamentuose prie upės.

Dėkoju savo agentei Molly Friedrich už žvalius žodžius niūriomis dienomis.

Trimitai ir būgnai, šlovinkite mano redaktorę Naną Graham. Aš tik dėliojau žodžius ir apstulbęs stebėjau, kaip ji užuominomis bei patarimais sukūrė iš jų knygą.

Myliu tave, Ellena, stebuklingoji žmona, nes tu linksma ir žvali, visad pasirengusi nuotykiams ir visad geros širdies.

Pratarmė

Jei ką nors išmanyčiau apie Zigmundą Froidą ir psichoanalizę, dėl visų mane ištikusių nelaimių galėčiau apkaltinti savo varganą airišką vaikystę. Toji vargana vaikystė atėmė iš manęs savigarbą, sukėlė sunkius savigailos priepuolius, užšaldė emocijas, paskatino mane zirzti, visiems pavydėti ir negerbti autoritetų, sulėtino vystymąsi, sužlugdė santykius su priešinga lytimi, sutrukdė iškilti visuomenėje ir pavertė beveik netinkamu gyventi tarp žmonių. Kad aš išvis tapau mokytoju ir taip ilgai juo išdirbau, yra grynas stebuklas; iki šiol didžiuojuosi tiek metų išsilaikęs Niujorko mokyklose. Žmonės, kurie išgyveno vargingą vaikystę ir tapo mokytojais, turėtų būti apdovanojami medaliais, ir apdovanojamųjų sąraše aš būčiau pirmas, be to, pretenduočiau į visus papildomus apdovanojimus už negandas, patirtas vėliau.

Galėčiau daug ką apkaltinti. Varginga vaikystė nenukrinta iš dangaus. Ji turi priežastis. Ją veikia tamsos jėgos. Net ir vardydamas kaltuosius, darau tai skatinamas atlaidumo dvasios. Todėl atleidžiu: popiežiui Pijui XII; visiems anglams kartu paėmus ir asmeniškai karaliui Jurgiui VI; kardinolui Makroriui, valdžiusiam Airiją, kai buvau vaikas; Limeriko vyskupui, kuris, regis, viską laikė nuodėme; Emonui de Valerai, buvusiam ministrui pirmininkui ir Airijos prezidentui. De Valera buvo ispanų kilmės gėlų fanatikas (ispanų svogūnas airiškame troškinyje), kuris visos Airijos mokytojams liepė priversti mus mokytis gimtąją kalbą ir slopinti mažiausią smalsumo apraišką. Tuo sukėlė mums didžiausių kančių. Jo nė kiek nedomino juodi bei mėlyni rumbai, kuriais mokytojų rimbai ženklino įvairias mūsų jaunų kūnų dalis. Dar atleidžiu kunigui, pavariusiam mane nuo klausyklos, kai prisipažinau nusidėjęs kūniškomis nuodėmėmis pats su savimi ir dar vagiliavęs pensus iš motinos piniginės. Jis pasakė, kad neįsivaizduoja deramos atgailos, ypač kalbant apie kūno reikalus. Ir nors jis buvo absoliučiai teisus, vis dėlto atsisakęs suteikti atleidimą sukėlė mano sielai tokį pavojų, kad jei prie pat bažnyčios būčiau pakliuvęs po sunkvežimiu, jis būtų kaltas dėl amžino manęs laukiančio prakeikimo. Atleidžiu daugybei mušeikų mokytojų už tai, kad kėlė mane iš vietos už plaukų ir reguliariai pėrė pagaliu, diržu ar lazda, kai suklupdavau atsakinėdamas katekizmą arba nesugebėdavau mintyse padalyti 937 iš 739. Tėvai ir kiti suaugę žmonės įtikinėjo, jog visa tai man tik į gera. Atleidžiu jiems už šią baisią veidmainystę ir svarstau, kur jie galėtų būti šiandien. Rojuje? Pragare? Skaistykloje (jei ji dar egzistuoja)?

Pajėgiu atleisti net sau pačiam, nors kartais, prisiminęs įvairius gyvenimo laikotarpius, nesusilaikau nevaitojęs. Koks asilas. Koks drovumas. Kokia kvailybė. Koks neryžtingumas ir amžinos dvejonės.

O paskui ir vėl pagalvoju. Visą vaikystę bei paauglystę atkakliai tyrinėjau savo sąžinę ir nuolat jutau, jog gyvenu nuodėmingą gyvenimą. Taip buvome auklėjami, mulkinami ir dresuojami, taip stengtasi pažaboti mūsų — bent jau tų, kurie labiau linkę į nuodėmes, — puikybę.

Dabar, manyčiau, atėjo laikas pasidžiaugti bent viena savo dorybe — atkaklumu. Ši dorybė ne tokia ryški kaip ambicingumas, talentas, intelektas ar žavesys, tačiau būtent ji man padėjo ištverti ne vieną dieną bei naktį.

F. Skotas Ficdžeraldas yra pasakęs, kad amerikiečių gyvenimuose nebūna antro veiksmo. Jis paprasčiausiai per trumpai gyveno. Mano gyvenimas visai kitoks.

Trisdešimt metų dėsčiau Niujorko miesto mokyklose ir ničniekas, išskyrus mano moksleivius, nekreipė į mane nė mažiausio dėmesio. Už mokyklos sienų tapdavau nematomas. Paskui parašiau knygą apie savo vaikystę ir tapau visiems įdomus. Knygoje ketinau Makortų šeimos vaikams bei anūkams papasakoti jų šeimos istoriją. Tikėjausi, kad bus parduoti keli šimtai jos egzempliorių; gal mane pakvies į kokią diskusiją skaitytojų klube. Tačiau knyga tuoj pat pateko į perkamiausiųjų sąrašus, buvo išversta į trisdešimt kalbų, o aš apsvaigau. Knyga ir buvo mano gyvenimo antrasis veiksmas.

Knygų pasaulyje esu vėlyvas atvykėlis, naujokas, prašalaitis. Pirmoji mano knyga, „Andželos pelenai“, pasirodė 1996 m., kai man buvo šešiasdešimt šešeri; antroji, „Tataigis“, — 1999 m., kai sulaukiau šešiasdešimt devynerių. Stebuklas, kad būdamas tokio amžiaus dar įstengiau nulaikyti plunksną. Nauji mano draugai (kurių įgijau, patekęs į skaitomiausių autorių sąrašus) knygas išleido vos peržengę dvidešimtį. Piemenys.

Tai ko aš taip ilgai laukiau?

Ogi dėsčiau, todėl ir laukiau. Ir ne kolegijoje ar universitete, kur turi į valias laiko rašyti bei kitiems užsiėmimams, bet keturiose Niujorko miesto vidurinėse mokyklose. (Esu skaitęs romanų apie universitetų dėstytojų gyvenimą; jie taip užsiėmę svetimavimu ir akademinėmis intrigomis, kad žmogus tik stebiesi, kaip dar randa laiko kartais truputį padėstyti.) Žmogus, kuris penkias dienas per savaitę veda po penkias pamokas vidurinėje mokykloje, parėjęs namo neturi nė mažiausio noro sėstis ir kurti nemirtingų kūrinių. Po penkių pamokų galva kiaurai išūžta klasės garsų.

Nesitikėjau, kad „Andželos pelenais“ kas nors susidomės, bet kai knyga atsidūrė perkamiausiųjų sąrašuose, aš tapau žiniasklaidos numylėtiniu. Mane šimtus kartų fotografavo. Tapau nusenusią garsenybe, kalbančia airiška tarme. Mane kalbino dešimtims laikraščių bei žurnalų. Buvau susitikimuose su gubernatoriais, merais, aktoriais. Kalbėjausi su pirmuoju prezidentu Bušu ir jo sūnumi, Teksaso gubernatoriumi. Su prezidentu Klintonu ir Hilare Rodem Klinton. Su Gregoriu Peku. Buvau priėmime pas popiežių ir bučiavau jo žiedą. Iš manęs ėmė interviu Sara, Jorko hercogienė. Ji pasakė, kad esu pirmas jos sutiktas Pulicerio premijos laimėtojas. Aš atsakiau, jog ji — pirma mano sutikta hercogienė. Ji atsakė: oooo! ir paklausė operatoriaus: ar nufilmavai šitą? Ar nufilmavai? Buvau nominuotas Grammy literatūros premijai ir per plauką nesusitikau su Eltonu Džonu. Žmonės ėmė kitaip į mane žiūrėti. Jie sakydavo: a, tai jūs parašėte tą knygą; štai ten, malonėkite, pone Makortai; arba: gal dar ko nors norėtumėte, tik pasakykite ko? Kavinėje sutikta moteris prisimerkė ir tarė: mačiau jus per televizorių. Tikriausiai esate garsus. Kas jūs toks? Gal galiu gauti autografą? Manęs pradėjo klausytis. Teiravosi, ką manau apie Airiją, konjunktyvitą, gėrimą, dantis, švietimą, religiją, paauglių nerimą, Viljamą Batlerį Jeitsą, apskritai apie literatūrą. Kokias knygas skaitėte šią vasarą? Kokias knygas perskaitėte šiemet? Katalikybę, rašymą, badą. Aš kalbėjau susirinkusiems dantistams, advokatams, oftalmologams ir, be abejo, mokytojams. Apkeliavau visą pasaulį kaip airis, kaip mokytojas, kaip įvairiausių sunkenybių ir vargų ekspertas, kaip viltį teikiantis pavyzdys pagyvenusiems žmonėms, norintiems papasakoti savo gyvenimo istorijas.