Фрэнк Маккорт - Tataigis

Iš anglų kalbos vertė

Aušra Veličkaitė

Turinys

Padėka

Prologas

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

51

52

53

54

55

56

Išnašos

Šią knygą skiriu dukrai Maggie — už šiltą, ieškančią širdį

ir žmonai Ellen — už tai, kad yra šalia.

Padėka

Draugai ir artimieji man šypsojosi ir apipylė mane malonėmis: Nan Graham, Susan Moldow ir Pat Eisemann iš Scribner; Sarah Mosher — anksčiau dirbusi Scribner, Molly Friedrich, Aaronas Priestas, Paulas Cirone’as ir Lucy Childs iš Aarono Priesto literatūros agentūros; velionis Tommy Butleris, Mike’as Reardonas ir Niekas Browne’as — „Liūto galvos“ baro vyriausieji žyniai; Paulas Schiffmanas — poetas ir jūreivis, kuris tarnavo bare, bet suposi jūroje; Sheila McKenna, Dennisas Dugganas, Dennisas Smithas, Mary Breasted Smyth ir Tedas Smythas, Jackas Deacy, Pete’as Hamillas, Billas Flanaganas, Marčia Rock, Peteris Quinnas, Brianas Brownas, Terry Moranas, Isaiah Shefferis, Patas Mulliganas, Brianas Kelly, Mary Tierney, Gene’as Secunda, velionis Paddy Clancy, velionis Kevinas Sullivanas — visi draugai iš „Liūto galvos“ ir Pirmojo penktadienio klubo; ir, žinoma, mano broliai Alphonsus, Michaelas, Malachy bei jų žmonos Lynn, Joan, Diana; Robertas ir Cathy Frey, Ellen tėvai.

Dėkoju ir myliu.

Prologas

Štai ir išėjo tavo sapnas.

Taip sakydavo mama mano vaikystėje, kai gyvenome Airijoje ir kai mūsų susapnuotas sapnas išsipildydavo. Aš vis sapnuodavau, kaip atplaukiu laivu į Niujorko uostą, o priešais mane išnyra dangoraižiai. Kai pasakodavau apie tai broliams, jiems kildavo pavydas, kad naktį praleidau Amerikoje, kol galų gale ir jie pradėjo tvirtinti sapnavę tokį pat sapną. Jie žinojo, kad taip tikrai pavyks atkreipti į save dėmesį, nors ir ginčydavausi sakydamas, kad aš čia vyriausias, kad tai mano sapnas ir kad kiti tegu geriau prie jo nelenda, o jei ne, bus blogai. Tuomet jie atrėždavo, kad šitas sapnas man nepriklauso, kad bet kas gali susapnuoti Ameriką tolimose nakties platybėse ir kad ne mano valioje čia ką nors pakeisti. Pasakiau, kad galiu jiems sukliudyti. Kad visą naktį neleisiu jiems užmigti ir jie iš viso negalės nieko susapnuoti. Maiklas, kuriam tebuvo šešeri, staiga pradėjo juoktis, įsivaizduodamas, kaip vaikščioju nuo vieno brolio prie kito ir mėginu sutrukdyti sapnuoti Niujorko dangoraižius. O Malachis pasakė, kad dėl jo galiu nesivarginti, nes jis gimė Brukline ir galėtų sapnuoti Ameriką ištisą naktį ar netgi dieną, jei tiktai panorėtų. Tada pasiskundžiau mamai. Pasakiau jai, kad baisiai nesąžininga, jog visa šeima kėsinasi į mano sapnus, o mama atsakė: jergutėliau, dėl Dievo meilės, greičiau gerk savo arbatą ir pėdink į mokyklą, ir liaukis erzinti mus visus tais savo sapnais. O mano brolis Alfukas, kuriam tebuvo dveji ir kuris dar tik mokėsi kalbėti, pradėjo trankyti šaukštu į stalą ir kartoti: elzint sapnais, elzint sapnais, kol visi prapliupome juoktis, ir tada aš supratau, kad su juo galėčiau dalytis visais sapnais, tad kodėl jais nepasidalijus su Maiklu ar Malachiu?

1

Kai 1949 metų spalio mėnesį motorlaivis „Airių ąžuolas“ išplaukė iš Korko, tikėjomės, kad už savaitės jau būsime Niujorke. Tačiau po dviejų jūroje praleistų dienų buvo pranešta, kad, užuot plaukę į Niujorką, sukame į Kanadą, į Monrealį. Kapitono pirmajam padėjėjui pasakiau, kad teturiu viso labo keturiasdešimt dolerių, ir pasiteiravau, ar Airijos laivininkystės kompanija nupirks man traukinio bilietą iš Monrealio į Niujorką. Jo atsakymas buvo: ne, kompanija už tai neatsako. Krovininiai laivai — nelyginant tolimojo plaukiojimo kekšės, dėl pinigų jie pasiruošę viskam, porino jis. Galėtum sakyti, krovininis laivas — kaip tas paklydęs šunėkas, neiškenčia nepabėgėjęs paskui kiekvieną sutiktąjį.

Nepraėjus nė porai dienų Airijos laivininkystė persigalvojo ir nutarė mus pradžiuginti: duota komanda plaukti į Niujorką, tačiau dar po kelių parų kapitonui jau buvo liepta sukti į Olbanį.

Kapitono pirmasis padėjėjas man papasakojo, kad Olbanis — tai toks miestas Hudzono aukštupyje, Niujorko valstijos sostinė. Ir dar pasakė, kad Olbanis žavesiu niekuo neatsilieka nuo Limeriko, cha cha cha, tai labai puikus kampelis numirti, bet tikrai ne vieta, kur norėtųsi kurti šeimą ir auginti vaikus. Pats jis buvo iš Dublino ir žinojo, kad aš iš Limeriko, ir kai jis taip šaipėsi iš Limeriko, aš nesumodavau, ką jam atsakyti. Labai norėjau atsikirsti taip, kad tam padėjėjui atviptų žandikaulis, bet užtekdavo man žvilgtelėti į veidrodį — į savo spuogais nuėjusį veidą, raudonas akis ir išgedusius dantis, kad prisiminčiau, jog nesu vertas nė menkiausio pusbačio, o ką jau kalbėti apie kapitono pirmąjį padėjėją, kuris nešioja uniformą ir netrukus turės nuosavą laivą. Ir tuomet pagalvodavau: o kodėl man iš viso turėtų rūpėti, ką kas ims ir pasakys apie Limeriką? Juk ten patyriau vien vargą.

Ir tada atsitikdavo keistas dalykas. Būdavo, sėdžiu šezlonge ant denio, mėgaujuosi švelnia spalio saule, aplink plyti įstabus mėlynas Atlanto vandenynas, ir vaizduotėje bandau pamatyti, kaip atrodys Niujorkas. Mėgindavau įsivaizduoti Penktąjį aveniu, Centrinį parką arba Grinvič Vilidžą, kur visi žmonės panašūs į kino žvaigždes — puikiai įdegę kūnai, švytintys balti dantys. Bet Limerikas sugrąžindavo mane į praeitį. Užuot vaikščiojęs po Penktąjį aveniu puikuodamasis niujorkietišku įdegiu ir baltais dantimis, grįždavau į Limeriko skersgatvius, kur prie namų šnekučiuojasi į skaras susisupusios moterys, kur žaidžia, krykščia ir mamų šaukiasi vaikai, o jų veidai išterlioti uogiene ir duona. Matydavau žmones, sekmadienio rytą susirinkusius į mišias, kaip per visą bažnyčią nuvilnija šnabždesys, kai klauptuose iš silpnumo nuo alkio susmunka kokia moteris ir ją išnešti į lauką ateina vyrai iš bažnyčios galo, kaip jie visiems sako: traukitės, pasitraukit, jėzusmarija, ar nematot, kad jai reikia oro, ir aš norėdavau būti toks kaip tie vyrai, nes tai suteikdavo teisę pasilikti lauke, kol baigsis mišios ir galėsi žygiuoti į aludę, juk būtent dėl to ir stovėjai kartu su kitais bažnyčios gale. Negeriantys vyrai visuomet klūpėdavo prie pat altoriaus, kad visi matytų, kokie jie dori ir jog jie visai nesijaudintų, jei aludės nebūtų atidarytos iki pat pasaulio pabaigos. Jie už visus geriausiai mokėjo mišių eigą ir žegnodavosi, stodavosi bei klaupdavosi taip dūsaudami, lyg Mūsų Viešpaties skausmą būtų jautę stipriau nei kiti susirinkusieji. Patys baisiausi buvo tie, kurie į burną nebeėmė nė lašo — jie nuolatos pamokslaudavo apie pragarišką gėrimo nuodėmę ir su panieka žvelgė į tuos, kurie neišsivadavo iš jos gniaužtų, tarytum patys jau būtų pakeliui į dangų. Jie elgėsi taip, tarsi pats Dievas būtų atsukęs nugarą bent vienam alaus mėgėjui, nors visi žinojo, jog retai išgirsi net kunigą iš sakyklos smerkiant bokalą ar vyrus, kurie išgeria. Tuo tarpu tie, kuriuos kamavo troškulys, stovėdavo gale, pasiruošę šauti pro duris, vos tik kunigas ištars: ite, missa est, eikite, mišios baigtos. Jie stovėdavo gale prie pat durų, nes jiems džiūvo burnos ir jie nesijautė verti stovėti priekyje su blaivininkais. Aš irgi likdavau netoli durų, kad galėčiau girdėti, kaip vyrai šnibždasi, jog lėtai eina mišios. Į bažnyčią jie ėjo todėl, kad būtų mirtina nuodėmė, jeigu neitum, nors kažin ar ne dar didesnė nuodėmė juokauti, kad jei kunigas nepasiskubins, tai tuoj numirsi iš troškulio. Kai į sakyklą užkopdavo tėvas Vaitas, jie bruzdėdavo ir dūsaudavo, nes jo pamokslai buvo ilgiausi pasaulyje, juos sakydamas tėvas Vaitas užversdavo akis į dangų ir paskelbdavo, kad visi būsime pasmerkti, jei nepasitaisysime ir savęs nepaaukosime Mergelei Marijai. Vyrai turėdavo slėpti juoką prisidengdami burnas delnais, kai mano dėdė Pa Kitingas suburbėdavo: aš iškart save paaukočiau Mergelei Marijai, jei ji man paduotų gerą pintą putojančio juodojo porterio. Norėjau būti tenai su dėde Pa Kitingu, jau suaugęs, ilgomis kelnėmis, stovėti kartu su vyrais prie bažnyčios durų, ir mane kankintų troškulys, ir aš slėpčiau juoką delnu prisidengęs burną.