Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kitą dieną Ovenas užvedė su manimi kalbą. Jis sakėsi žinąs, kad laužo taisykles, bet kad tiesiog negalįs nepasikalbėti su žmogum, kuris šiame laive skaito „Nusikaltimą ir bausmę“. Negali sakyti, kad laivo įguloje visai nebūtų knygų mėgėjų, bet jie nėra pažengę toliau Edgaro Voliso ir Zeino Grėjaus, tuo tarpu jis atiduotų bet ką, kad tik galėtų pasišnekėti apie Dostojevskį. Jis klausinėjo, ar esu skaitęs „Demonus“ arba „Brolius Karamazovus“, ir apsiblausė sužinojęs, kad apie juos nesu nė girdėjęs. Tada pasakė, kad vos tik išsilaipinsiu Niujorke, tuojau pat nubėgčiau į knygyną Dostojevskio knygų, o tuomet jau niekados nebesijausiu vienišas. Sakė, kad nesvarbu kurią Dostojevskio knygą skaitytum, joje visuomet bus už ko užsikabinti, o jau už tai nieko geriau ir būti negali. Štai ką man sakė Ovenas, nors aš neturėjau nė menkiausio supratimo, apie ką jis kalba.

Tada ant denio pasirodė kunigas ir Ovenas pasišalino. Tai bendrauji su tuo žmogum, tarė man kunigas. Mačiau mačiau. Tai žinok, aš pasakysiu, kad šita draugystė tavęs prie gero neprives. Juk pats supranti, apie ką kalbu? Girdėjau jo istoriją. Galva seniai pražilusi, o jis tokiuose metuose denius šveičia kaip koks junga. Kaip čia dabar išeina, kad su senais pasileidėliais jungomis kalbėtis tai jau gali, o kai sakau, kad pasikalbėtum su turtingaisiais Kentukio protestantais, staiga nebegali rasti nė minutės.

Mes tik kalbėjomės apie Dostojevskį.

Dostojevskį, sakai. Tau tai tikrai labai pravers, kai atsidursi Niujorke. Abejoju, kad Niujorke būtų prikabinėta skelbimų, kurie siūlo darbą ir reikalauja žinių apie Dostojevskį. Nors nesiliaudamas kartoju, kad pasikalbėtum su turtingaisiais kentukiečiais, tu sėdi čia valandų valandas tarškėdamas su jūreiviais. Nuo senų jūreivių laikykis atokiau. Pats žinai, kokie jie. Kalbėkis su žmonėmis, su kuriais bendraudamas gautum kokios naudos. Skaityk šventųjų gyvenimus.

Hudzono pakrantėje iš Naujojo Džersio pusės vienas prie kito sustatyti šimtai laivų. Ovenas, tas jūreivis, man pasakė, kad tai Laisvės laivai, kurie plukdė atsargas į Europą per karą ir po jo, o dabar liūdna pagalvoti, kad netrukus jie bus išvilkti į krantą ir išardyti. Bet toks jau, sakė jis, šitas pasaulis, kur laivas gyvena ne ilgiau, nei trunka kekšės dejonė.

2

Kunigas klausia, ar mane kas nors pasitiks, o kai atsakau, kad niekas, pasiūlo kartu važiuoti į Niujorką traukiniu. Jis mane prižiūrėsiąs. Kai laivas prisišvartuoja, mes įsėdam į taksi ir važiuojam iki didelės Vienybės stoties Olbanyje, ten laukdami traukinio geriam kavą iš didelių storų puodelių ir iš storų lėkščių valgom pyragą. Aš pirmą kartą gyvenime valgau citrininį morengų pyragą ir pagalvoju, kad jei Amerikoje žmonės taip maitinasi visą laiką, tai tikrai čia nebadausiu, būsiu storas ir laimingas, kaip sakoma Limerike. Skaitysiu Dostojevskį, kai jausiuosi vienišas, ir valgysiu pyragą, kai būsiu alkanas.

Traukiniai čia visai ne tokie kaip Airijoje, kur vagone, be tavęs, dar sėdi penki žmonės. Ilguose šito traukinio vagonuose telpa dešimtys keleivių, žmonių prisigrūdę tiek, kad daliai tenka stovėti. Vos tik įlipame, žmonės iškart užleidžia vietas kunigui. Jis padėkoja ir parodo man sėstis šalia, o aš jaučiu, kad tie, kurie pasiūlė savo vietą, nėra labai patenkinti, kai atsisėdu, juk nesunku suprasti, kad esu visiškas niekas.

Kitame vagono gale kažkas dainuoja, juokiasi ir prašo bažnyčios raktų. Kunigas sako, kad ten sėdi studentai, važiuojantys namo savaitgaliui, ir kad bažnyčios raktas reiškia atkimštuką alui. Jis sako, kad jie turbūt visai neblogi vaikai, tik neturėtų tiek gerti, ir kad jis tikisi, jog kai būsiu Niujorke, taip elgtis nepradėsiu. Jis sako, jog turėčiau melsti Mergelę Mariją, kad priimtų mane į savo globą ir užtartų prieš savo Sūnų bei padėtų išlikti tyram ir blaiviam ir apsaugotų nuo visokio blogio. Dar sako, kad melsis už mane visą kelią iki Los Andželo, o gruodžio aštuntąją, per Nekaltojo Prasidėjimo šventę, atlaikysiąs už mane mišias. Norėčiau jo paklausti, kodėl pasirinko būtent šitą šventę, bet nutyliu, kad tik jis vėl nepristotų su savo turčiais protestantais iš Kentukio.

Kol jis man visa tai šneka, svajoju apie tai, ką reikštų būti studentu kur nors Amerikoje, tokiame koledže, kaip rodo filmuose, kur balta bažnyčios smailė visuomet be kryžiaus, kad matytųsi, jog ji protestantų, ir kur vaikinai bei merginos vaikštinėja po koledžo miestelį nešini geromis knygomis ir vieni kitiems šypsosi sniego baltumo dantimis.

Kai atvykstame į Didžiąją centrinę stotį, nežinau, kur eiti. Mama sakė, kad pamėginčiau susirasti Deną Makadorį, mūsų seną pažįstamą. Kunigas man parodo, kaip naudotis telefonu, bet Denas neatsiliepia. Na ką gi, sako kunigas, negaliu taip palikti tavęs vieno Didžiojoje centrinėje stotyje. Ir liepia taksistui važiuoti į New Yorker viešbutį.

Daiktus nusinešame į kambarį, kuriame stovi viena lova. Krepšius palik čia, sako kunigas. Eisim ko nors užkąsti į kavinukę apačioje. Ar mėgsti mėsainius?

Nežinau. Dar nesu jų ragavęs.

Jis pavarto akis ir paprašo padavėjos man atnešti mėsainį su bulvytėmis ir kad mėsa būtų gerai iškepta, nes aš esąs airis, o airiai visada viską perverda ir perkepa. O jau ką airiai padaro su daržovėmis, tai gėda ir žmogui pasakyti. Jis sako, kad jei valgydamas airių restorane atspėtum, kokią daržovę atnešė, būtum vertas apdovanojimo. Padavėja juokiasi ir sakosi žinanti, apie ką kalbama. Ji pati esanti pusiau airė iš motinos pusės, o jos motina virti visiškai nemoka. Ji turėjusi vyrą italą, va jis tai tikrai mokėjo gaminti, bet ji netekusi jo dar per karą.

Da. Ji taip ir pasakė. Ji, aišku, turi omeny „dar“, bet kaip ir visi amerikiečiai tiesiog nemėgsta tarti r žodžio gale. Vietoj „dabar“ jie sako „daba“, ir lieka tik stebėtis, kodėl negali tarti žodžių taip, kaip juos sukūrė Dievas.

Citrininis morengų pyragas man patinka, bet nepatinka, kaip amerikiečiai praleidžia r žodžio gale.

Mums valgant mėsainius kunigas sako, kad turėsiu pasilikti pas jį nakvoti, o rytoj žiūrėsim. Nėra labai jauku nusirengti, kai priešais tave stovi kunigas, svarstau, ar tik nereiktų pulti ant kelių ir apsimesti, kad kalbu vakarines maldas. Jis man pasiūlo, jei noriu, nusimaudyti po dušu, ir aš pirmąkart gyvenime prausiuosi duše, kur netrūksta nei karšto vandens, nei muilo — gabalėlis kieto kūnui ir buteliukas skysto galvai.

Nusiprausęs nusišluostau storu rankšluosčiu, kuris buvo pakabintas ant vonios krašto, ir apsimovęs apatinius grįžtu į kambarį. Kunigas sėdi ant lovos storą pilvą apsijuosęs rankšluosčiu ir su kažkuo kalbasi telefonu. Jis padeda ragelį ir įsmeigia į mane akis. Dievulėliau, iš kur ir traukei šituos bobiškus apatinius?

Iš Roche‘s parduotuvės Limerike.

Jeigu juos iškištum pro viešbučio Jangą, visi praeiviai iškristų iš padų. Patarčiau su tokiais apatiniais nesirodyti amerikiečiams, nes jie pamanys, kad tu ką tik išsilaipinai Eliso saloje. Nusipirk trumpikes. Juk žinai, kas tai yra?

Kad nežinau.

Vis tiek nusipirk. Toks vaikinas kaip tu turi mūvėti trumpikėmis. Dabar tu Amerikoje. Na gerai, šok į lovą. Mane glumina tai, kad visai neatrodo, jog jis ruoštųsi melstis, nors iš kunigo to pirmiausia tikėtumeis. Jis nueina į vonią, bet, vos ten įžengęs, iškiša galvą ir klausia, ar aš šluosčiausi.

Šluosčiausi.

Betgi tavo rankšluostis nė nepaliestas, tai su kuo tu šluosteisi?

Su rankšluosčiu, kuris ant vonios krašto.

Ką? Tai visai ne rankšluostis. Tengi vonios kilimėlis. Tai daiktas, ant kurio atsistoji, kai išlipi iš vonios.