Фрэнк Маккорт - Tataigis

Pirmadienį iš ryto aš turįs pakilti į dvidešimt antrą aukštą ir prisistatyti ponui Keriui ir jis duos man darbo čia pat, Biltmoro viešbutyje, na argi aš ne laimės kūdikis, ir gauk tu man darbą vos tik išlipus iš laivo. Taip kalba ji, o kunigas jai sako: ši šalis nuostabi, o airiai privalo už viską būti dėkingi Demokratų partijai, jūs ką tik uždirbote savo partijai dar vieną balsą, Morina, jei tik šis vaikis, cha cha cha, kada balsuotų.

Kunigas liepia man grįžti į viešbutį, jis ateisiąs vėliau, o tada eisime vakarieniauti. Jis sako, kad aš galįs eiti pėsčiomis, kad gatvės eina iš rytų į vakarus, o aveniu iš šiaurės į pietus, tad pasiklysti tikrai nepasiklysiu. Turėčiau eiti Keturiasdešimt antrąja gatve iki Aštuntojo aveniu, o tada į pietus ir prieisiu New Yorker viešbutį. Ten galėsiu paskaityti laikraštį ar knygą arba nusimaudyti, jeigu tik pažadėsiu, kad nesiliesiu prie vonios kilimėlio, cha cha. Jis sako: jei pasiseks, galime pamatyti patį Džeką Dempsį2. O aš atsakau, kad labiau norėčiau susipažinti su Džo Luisu3, jei tai įmanoma. Tu geriau laikykis prie saviškių, tuomet sako jis.

Vakare Dempsio restorano padavėjas kunigą sutinka su šypsena. Džeko nėra, dvasiškas tieve. Jis išėjo į Gadeną pasižiūrėti į vidutinio svorio įžymybę iš Niudžesio.

Gadenas, Niudžesis. Esu Niujorke tik pirma diena, o žmonės jau kalba kaip gangsteriai iš filmų, kuriuos mačiau Limerike.

Kunigas sako: o štai čia mano jaunasis bičiulis iš Senojo krašto, ir jis labiau norėtų susipažinti su Džo Luisu. Ir pradeda juoktis, padavėjas taip pat nusijuokia ir sako: taigi čia geltonsnapių šnekos, tieve. Da apsitrins. Nepraeis nė šeši mėnesiai ir jis jau skuos kaip pasiutęs, vos tik pamatys juočkį. Ką norėtumėt užsisakyti, tieve? Gal ko nors prieš vakarienę?

Norėčiau dvigubą sauso martinio — tik sauso, be ledukų — su citrinos žievele.

O geltonsnapiui?

Jam prašom... na, ir ko gi tu norėtum?

Prašom alaus.

O tau, vaiki, jau yra aštuoniolika?

Devyniolika.

Neatrodai, ai, bet nieko baisaus, nes esi su tievu. Ar ne taip, tieve?

Taip. Aš jį prižiūrėsiu. Jis Niujorke ničnieko nepažįsta, iki savo išvažiavimo padėsiu jam įsikurti.

Kunigas išgeria dvigubą martinio ir užsisako dar vieną prie didkepsnio. Ir liepia man pagalvoti, ar aš nenorįs eiti į kunigus. Jis surastų man darbą Los Andžele, kur galėčiau sau linksmai leisti dieneles, o turtingos našlės mirdamos paliktų man viską, net ir savo dukteris, cha cha, jau tas martinis — tikri velnio lašai, nesikeikiant. Jis suvalgo beveik visą didkepsnį ir paprašo padavėjo atnešti du obuolių pyrago su ledais, o jam dar ir dvigubą Hennessy konjako užsigerti. Tuomet suvalgo tik ledus, išgeria pusę savo konjako ir užsnūsta ant krūtinės pasidėjęs smakrą, kuris kilnojasi tai aukštyn, tai žemyn.

Padavėjas nebesišypso. Po velnių, jis juk turi susimokėti. Kurgi ta jo suknista piniginė? Užpakalinėj kišenėj, vaiki. Paduok.

Aš negaliu apiplėšti kunigo.

Tu ir neapiplėšinėji. Jis turi apmokėti tą suknistą sąskaitą, o tau reikės pasigauti taksi ir parvežti jį namo.

Du padavėjai padeda kunigui nusigauti iki taksi, o du mūsų viešbučio pasiuntinukai per visą vestibiulį nuvelka jį į liftą ir drėbteli ant lovos. O tada man sako: būtų neblogai koks doleris arbatpinigių — kiekvienam po dolerį, vaiki.

Kai jie išeina, svarstau, ką turėčiau daryti su girtu kunigu. Pabandau jam nuauti batus, mačiau tai darant filmuose, kai kas prisigėręs praranda sąmonę, bet jis sėdasi ir bėga į vonią, ten užtrunka lupdamas ožius, o kai grįžta, ima plėštis nuo savęs drabužius ir mėto juos ant grindų — apykaklę, marškinius, kelnes, apatinius. Tada griūva į lovą ant nugaros ir aš pamatau, kad jis, užsidėjęs ant savęs ranką, patiria susijaudinimą. Ateik čia, pas mane, sako jis, bet aš tiktai traukiuosi atatupstas. Ak, ne, tėve, jis išsirita iš lovos apsiseilėjęs, prasmirdęs alkoholiu ir vėmalais ir stengiasi sugriebti mano ranką, kad užsidėtąją ant savęs, bet aš imu trauktis nuo jo dar greičiau, kol atsiduriu prie durų ir išbėgu į koridorių, o jis stovi tarpduryje, tas mažas storas kunigas, ir šaukiasi manęs: ak, sugrįžk, sūnau, sugrįžk, tai dėl alkoholio. Švenčiausioji Mergele, atsiprašau.

O liftas atidarytas ir aš negaliu pasakyti tiems labai oriai atrodantiems žmonėms, kurie stovi jame ir į mane spokso, kad apsigalvojau, kad jau bėgu atgal pas kunigą, kuris iš pradžių nori, jog elgčiausi mandagiai su turtingais Kentukio protestantais tam, kad galėčiau mėžti jų arklides, o paskui mataruoja priešais mane savo daiktu, o tai jau tikrų tikriausia mirtina nuodėmė. Tai nereiškia, kad aš pats esu šventas, ne, šventas tikrai nesu, bet juk žmogus tikėtumeisi, kad kunigas elgsis pavyzdingai ir nepradės iš savęs daryti spektaklį mano antrąjį vakarą Amerikoje. Taigi žengiu į liftą ir apsimetu, kad negirdžiu besiseilėjančio kunigo, kuris šūkaloja stovėdamas nuogas prie savo kambario durų.

Prie viešbučio paradinio įėjimo stovi vyras, apsitaisęs kaip admirolas, ir sako: gal taksi, pone. Atsakau jam: ne, ačiū, o tuomet jis paklausia: iš kur tu? A, iš Limeriko. Aš pats iš Roskomono, jau ketveri metai čia.

Tenka pasiklausti žmogaus iš Roskomono, kaip nusigauti į Rytų šešiasdešimt aštuntąją gatvę, jis sako, kad eičiau į rytus Trisdešimt ketvirtąja, kuri yra plati ir gerai apšviesta, kol prieisiu Trečiąjį aveniu, ten galėsiu sėsti į metro arba, jei dar turėsiu sveikatos, tiesiog žingsniuoti tiesiai, kol prieisiu savo gatvę. Jis sako: sėkmės, laikykis prie saviškių ir saugokis puertorikiečių, visi jie nešiojasi peilius, tai plačiai žinomas faktas, kraujas jų taigi karštas. Eik, kur šviesu, pačiu šaligatvio pakraščiu, kad tik tie puertorikiečiai iš kokio tamsaus tarpdurio ant tavęs neiššoktų.

Kitą rytą kunigas skambina poniai Ostin ir perduoda, kad ateičiau pasiimti savo lagamino. Įeik, durys neužrakintos, sako jis. Apsivilkęs savo juodą kostiumą, jis sėdi ant paties tolimiausio lovos krašto atsukęs nugarą, o mano lagaminas pastatytas prie pat durų. Pasiimk, sako jis. Aš keliems mėnesiams važiuoju į Virdžiniją, į atgailos namus. O į tave nenoriu nė žiūrėti ir iš viso tavęs nebenoriu matyti, nes tai, kas įvyko, yra siaubinga, ir apskritai nieko nebūtų buvę, jei tu ant pečių nešiotumeisi galvą ir būtum išvažiavęs su tais turtingais protestantais iš Kentukio. Viso gero.

Nėra labai lengva žinoti, ką pasakyti kunigui, kurio nuotaika nekokia ir kuris sėdi atsukęs nugarą ir dėl visko kaltina tave, todėl telieka pasiimti lagaminą, lipti į liftą ir stebėtis, kaip žmogus, kuris atleidžia kitų nuodėmes, gali pats jas daryti ir dėl to kaltinti mane. Žinau, kad jei aš pats būčiau taip padaręs, prisigėręs ir lindęs prie žmonių, kad jie dėtų ant manęs rankas, aš taip ir pasakyčiau. Tai padariau aš, ir viskas. Ir kaip jis gali mane kaltinti tik dėl to, kad nėjau kalbėtis su tais turtingais protestantais iš Kentukio? Bet gal kunigus taip moko. Galbūt nėra lengva dienų dienas klausytis kitų nuodėmių, kai ir pats žinai keletą, kurias norėtum padaryti, ir todėl, kai išgeri, visos tos nuodėmės, apie kurias girdėjai, tavyje tiesiog sprogsta ir tada tu pasidarai toks pat kaip ir visi kiti. Žinau, kad aš pats negalėčiau būti kunigu ir visą laiką tų nuodėmių klausytis. Aš būčiau nuolat apimtas susijaudinimo būsenos ir vyskupas visiškai nusiplūktų mane siuntinėdamas į atgailos namus.

3

Kai esi airis, Niujorke nepažįsti nė gyvos dvasios ir žingsniuoji Trečiuoju aveniu, o tau virš galvos dunda metro traukiniai, būna tikra paguoda, kai atrandi, kad čia beveik nėra kvartalo, kur nebūtų airiško baro: Costello’s, Blamey Stone, Blamey Rose, P. J. Clarke ‘s, Breffni, Leitrim House, Sligo Home, Shannon‘s, Ireland’s Thirty Two, Al l Ireland. Nors kai šešioliktojo gimtadienio išvakarėse Limerike išgėriau pirmąją pintą alaus, man buvo pasidarę bloga, nors mano tėvas per gėrimą beveik sugriovė mūsų šeimą ir savo gyvenimą, Niujorke jaučiuosi vienišas ir mane vilioja iš muzikos automatų sklindanti Bingo Krosbio dainuojama „Golvėjaus įlanka“ ir mirksintys žali lempučių trilapiai, kurių Airijoje niekuomet nepamatysi.