Фрэнк Маккорт - Tataigis

Virš stalo kabančiame veidrodyje matau, kaip išraustu, ir svarstau, ar turėčiau atsiprašyti kunigo už tai, ką padariau, ar tiesiog nieko nesakyti. Iš kur žinosi, kaip reikia elgtis, kai padarai klaidą savo pirmąjį vakarą Amerikoje, bet aš nė kiek neabejoju, kad netrukus būsiu tikras amerikonas ir viską darysiu teisingai. Galėsiu pats sau užsisakyti mėsainį, išmoksiu keptas bulves vadinti bulvytėmis, juokausiu su padavėjomis ir niekuomet nebesišluostysiu vonios kilimėliu. Kada nors ir aš sakysiu „dar“ ir „dabar“ be r gale, tiktai, aišku, ne tuo atveju, jeigu kada grįžčiau į Limeriką. Jei į Limeriką grįžčiau su amerikietišku akcentu, visi kalbėtų, kad aš riečiu nosį, ir sakytų, kad esu storarūris kaip ir visi amerikonai.

Kai kunigas, įsisupęs į rankšluostį, išeina iš vonios delnais tapšnodamas skruostus, ore pasklinda malonus odekolono kvapas. Jis sako, kad nėra nieko gaivesnio už losjoną po skutimosi ir kad aš galiu jį išmėginti, jeigu tik noriu. Jis ten, vonioje. Nežinau, ką turėčiau sakyti ir daryti. Ar pasakyti: ačiū, ne, ar lipti iš lovos, žingsniuoti į vonią ir išsitepti tuo skutimosi losjonu? Nesu girdėjęs, kad Limerike kas nors ką nors teptųsi ant veido po to, kai nusiskuta, bet, matyt, Amerikoje viskas kitaip. Jau gailiuosi, kad nepasiieškojau knygos, kur būtų parašyta, kaip elgtis savo pirmąjį vakarą Niujorke, kai esi viešbutyje su kunigu ir gali pridaryti kvailysčių į kairę ir į dešinę. Tuomet kunigas sako: na? O aš atsakau: ai, ne, dėkui. Jis sako: daryk kaip išmanai, bet aš matau, kad jis nėra labai patenkintas, kaip ir tada, kai nepasikalbėjau su turtingaisiais Kentukio protestantais. Jis lengvai galėtų mane imti ir išvaryti lauk, o ką tada daryčiau gatvėje su savo rudu lagaminu rankoje neturėdamas, pas ką Niujorke prisiglausti. Nesinorėtų, kad taip atsitiktų, todėl sakau jam, kad vis dėlto norėčiau išmėginti tą losjoną po skutimosi, jei galima. Jis kresteli galvą ir sako: prašom.

Vonios veidrodyje matydamas save besišlakstantį losjonu po skutimosi pats sau linguoju galvą ir mąstau, kad jei viskas taip ir bus šitoje Amerikoje, dar labai pasigailėsiu, kam palikau Airiją. Ir taip nelengva, kai čia atvažiuoji, o dar tie kunigai tave kritikuoja už tai, kad negalėjai susidraugauti su turtingais Kentukio protestantais, kad nežinai, kas yra vonios kilimėliai, kad neturi normalių apatinių ir nesusivoki, ar norėtum losjono po skutimosi.

Kai išeinu iš vonios, kunigas jau guli lovoje ir sako: na, o dabar į lovą. Rytoj mūsų laukia ilga diena.

Jis pakelia antklodę, kad galėčiau atsigulti, ir mane ištinka šokas pamačius, kad jis visiškai nuogas. Jis ištaria „labanakt“, išjungia šviesą ir iš karto užknarkia, nesukalbėjęs nė „Sveika, Marija“ ar maldos prieš miegą. Visada maniau, kad kunigai prieš eidami miegoti valandų valandas meldžiasi suklupę ant kelių, bet, matyt, šitas kunigas yra apdovanotas didžia malone ir nė kiek nebijo numirti. Įdomu, ar visi kunigai miega taip kaip šitas, visiškai nuogi. Ne taip lengva užmigti, kai šalia lovoje knarkia nuogas kunigas. Pradedu svarstyti, ar ir popiežius eina miegoti taip apsigerbęs, o gal jis turi vienuolę, kuri jam atneša pižamą, papuoštą popiežiškomis spalvomis ir herbu. Įdomu, kaip jis išsineria iš tos ilgos baltos sutanos, kurią visada dėvi, ar velkasi ją per galvą, o gal nuleidžia ant grindų ir tada iš jos išlipa. Senas popiežius juk neįstengtų nusivilkti jos per galvą, tikriausiai į pagalbą turėtų pasišaukti kokį kardinolą, kuris tuo metu eina pro šalį, o jei tas kardinolas pats būtų per senas, tuomet turėtų pasikviesti kokią vienuolę, na, nebent popiežius po balta sutana nėra nieko daugiau apsirengęs, bet apie tai kardinolas ir taip turėtų žinoti, nes nėra tokio kardinolo, kuris nežinotų, kaip rengiasi popiežius, kadangi visi jie patys nori būti popiežiai ir laukia nesulaukia, kada tas numirs. O kai iškviečiama vienuolė, ji turi tą baltą sutaną paimti ir nunešti į pačias garuojančios Vatikano skalbyklos gilumas, ten ją išskalbs kitos vienuolės ir novicijos, kurios gieda giesmes ir šlovina Viešpatį už joms suteiktą malonę skalbti visus popiežiaus ir kardinolų kolegijos rūbus, išskyrus apatinius, o juos visai kitoje patalpoje skalbia vienuolės, kurios jau yra senos ir aklos ir nebegalėtų turėti jokių nuodėmingų minčių apie daiktus, kuriuos laiko rankose, o tai, ką aš pats dabar laikau rankoje, geriau palikti ramybėje, kai toje pačioje lovoje guli kunigas, ir todėl aš pirmąkart gyvenime atsispiriu nuodėmei, pasiverčiu ant šono ir užmiegu.

Kitą dieną laikraštyje kunigas randa kambarį su baldais už šešis dolerius per savaitę ir manęs klausia, ar išgalėsiu už jį susimokėti, kol susirasiu darbą. Mes nueinam į Rytų šešiasdešimt aštuntąją gatvę ir buto šeimininkė ponia Ostin nusiveda mane į viršų apžiūrėti kambario. Tas kambarys — tai koridoriaus galas, atskirtas pertvara, su durimis ir langu į gatvę. Čia vos užtenka vietos lovai ir nedidukei komodai su veidrodžiu bei stalu, o jei išdėsčiau rankas, galėčiau vienu metu paliesti abi sienas. Ponia Ostin sako, kad kambarys tikrai labai puikus ir man pasisekė, jog niekas jo prieš mane nenugriebė. Ji esanti švedė ir galinti iš karto pasakyti, kad aš airis. Ji tikisi, kad aš negeriu, o jei geriu, tai kad jokiu būdu į kambarį nesivedžiočiau merginų, nei blaivas, nei išgėręs. Jokių merginų, jokio maisto, jokio gėrimo. Tarakonai maistą užuodžia per mylią, o kai jie jau ateina, tai nebeatsikratysi. Nieko nuostabaus, sako ji, kad Airijoje niekuomet nematei tarakonų. Ten juk nėra maisto. Jūs ten tik geriate. Tarakonai ten išdvėstų iš bado arba pavirstų girtuokliais. Gali nepasakoti, pati žinau. Mano sesuo ištekėjo už airio, ir tai buvo didžiausia jos gyvenimo klaida. Airiai būna geri kavalieriai, bet ginkdie už jų ištekėti.

Ji paima šešis dolerius ir pasako, kad reikės dar šešių kaip užstato, tuomet išrašo man kvitą ir sako, kad įsikraustyti galiu iškart kada tik noriu, ji manimi pasitikinti, kadangi atėjau su tokiu maloniu kunigu, nors ji pati ir nekatalikė, užtenka, kad jos sesuo ištekėjo už kataliko, airio, Dieve jai padėk, ir dabar dėl to kenčia.

Kunigas vėl išsikviečia taksi, kad nuvežtų mus į Biltmoro viešbutį, kuris yra tiesiai prieš Didžiąją centrinę stotį, ten, pro kur mes išėjome. Jis sako, kad tai labai žinomas viešbutis ir kad mes einame į Demokratų partijos būstinę, o jeigu jie negalės rasti darbo vaikiui iš Airijos, tai tikrai niekas nepadės.

Koridoriuje pro mus praeina kažkoks vyras ir kunigas man sušnibžda: žinai, kas jis toks?

Nežinau.

Ką tu žinosi. Jei jau nežinai skirtumo tarp rankšluosčio ir vonios kilimėlio, kaip galėtum žinoti, kad čia didysis Bosas Flinas iš Bronkso, galingiausias žmogus Amerikoje po prezidento Trumeno.

Didysis Bosas paspaudžia mygtuką liftui iškviesti, o jo belaukdamas įsikiša pirštą į nosį, apžiūri tai, ką pavyko sužvejoti, ir nuspriegia savo radinį ant kilimo. Mano mama tai vadina aukso ieškojimu. Taip jau toje Amerikoje yra. Norėčiau kunigui pasakyti, kad de Valera1 niekada taip nekrapštytų nosies, o Limeriko vyskupas tikrai neina miegoti visiškai nuogas. Norėčiau pasakyti jam, ką apskritai manau apie šį pasaulį, kuriame Dievas verčia žmones kankintis su niekam tikusiomis akimis ir prastais dantimis, bet negaliu, nes bijau, kad jis ir vėl užsives su savo kalbomis apie turtinguosius Kentukio protestantus ir kaip aš praradau progą, kuri pasitaiko tik kartą gyvenime.

Kunigas pasikalba su moterimi, kuri sėdi Demokratų partijos registratūroje. Tuomet ji pakelia telefoną ir į ragelį sako: turiu čia vaikiną... ką tik iš laivo... ar turi mokyklos atestatą?., ne-a, neturi... juk nėra ko ir tikėtis... Senasis kraštas vis dar labai neturtingas... aha, atsiųsiu jį į viršų.