Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Akstinienė

Turinys

Padėkos

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

X

XI

XII

XIII

XIV

XV

XVI

XVII

XVIII

XIX

Išnašos

Ši knyga skiriama mano broliams,

Malachiui, Maiklui, Alfonsui.

Mokiausi iš jūsų, žaviuosi jumis ir myliu jus.

Padėkos

Trumputis himnas moterims išaukštinti

R’lene Dahlberg įpūtė žarijas.

Lisa Schwarzbaum skaitė rankraštį ir mane drąsino.

Mary Breasted Smyth, pati elegantiška romaniste, perskaitė pirmąjį trečdalį ir siūlė tęsti.

Molly Friedrich tapo mano agente ir manė, kad Nan Graham, vyriausioji Scribner redaktorė, bus tinkamas žmogus knygai į kelią išleisti.

Ir Molly buvo teisi.

Duktė Maggie man parodė, kad gyvenimas gali būti puikus nuotykis, o išskirtinės akimirkos su dukraite Chiara padėjo man prisiminti mažų vaikų stebuklą.

Žmona Eilėn klausėsi, kol skaičiau, ir drąsino mane iki pat paskutinio puslapio.

Esu palaimintas tarp vyrų.

I

Mano tėvas su motina turėjo pasilikti Niujorke, ten jie susitiko, susipažino, ten gimiau aš. Tačiau jie grįžo į Airiją, kai aš buvau ketverių, brolis Malachis trejų, dvynukai Oliveris ir Judžinas vos vienerių metų, o sesuo Margareta jau buvo mirusi.

Kai pažvelgiu į savo vaikystę, stebiuosi, kaip sugebėjau išgyventi. Žinoma, tai buvo nelaiminga vaikystė: laiminga vaikystė vargu ar būtų verta jūsų dėmesio. Blogiau už paprastą nelaimingą vaikystę yra nelaiminga airiška vaikystė, o dar blogiau — nelaiminga airiška katalikiška vaikystė.

Žmonės visur giriasi savo ankstyvosios vaikystės bėdomis arba verkšlena dėl jų, bet niekas negali prilygti airiškai versijai: skurdas, tingus ir plepus alkoholikas tėvas, dievobaiminga mušama motina, aimanuojanti prie ugnies, pasipūtę kunigai, baimę varantys mokytojai, anglai ir jų baisus elgesys su mumis ilgus aštuonis šimtus metų.

Be to... mes buvome permirkę.

Atlanto vandenyne susikaupęs lietus lėtai atslinko Šanono upe ir amžiams įsikūrė Limerike. Lietus merkė miestą nuo Apipjaustymo šventės iki Naujųjų metų. Jis sukūrė sauso kosulio, bronchitinio gargaliavimo, astminio švilpesio, džiovos krenkštimo kakofoniją. Jis pavertė nosis fontanais, plaučius — bakterijų kempinėmis. Taip atsirado daugybė vaistų: norėdami išsigydyti slogą, virdavomės svogūnų piene su pipirais, jei užkietėdavo viduriai, susitrindavome virtų miltų ir dilgėlių košės, suvyniodavome ją į skudurą ir dar spirgančią dėdavomės ant krūtinės.

Nuo spalio iki balandžio Limeriko sienos žvilgėdavo nuo drėgmės. Drabužiai niekada neišdžiūdavo, tvido ir vilnos paltuose apsigyvendavo visokių gyvių, kartais išdygdavo paslaptingų augalų. Aludėse nuo šlapių kūnų ir drabužių kildavo garas, jį įkvėpdavome su cigarečių ir pypkių dūmais, kylančiais greta aitriai dvokiančio išpilto stipraus porterio ir viskio bei susiliejančiais su myžalų dvoku, sklindančiu iš lauko išviečių, kuriose daugelis vyrų išvemdavo savo savaitės atlyginimus.

Lietus sugindavo mus į bažnyčią — mūsų prieglobstį, mūsų jėgą, mūsų vienintelę sausą vietą. Per mišias, palaiminimus, devyndienius mes šlapi susirinkdavome didelėmis grupėmis, snūduriuodavome, kunigui monotoniškai kalbant, o garas kildavo nuo mūsų drabužių ir sumišdavo su smilkalų, gėlių ir žvakių saldybe.

Limerikas įgijo pamaldaus miesto reputaciją, bet mes žinojome, kad dėl to kaltas tik lietus.

Mano tėvas Malachis Makortas gimė ūkyje Tume, Antrinio grafystėje. Kaip ir kadaise jo tėvas, jis augo palaidai, įsiveldavo į bėdas tai su anglais, tai su airiais, tai su visais iš karto. Jis kovėsi kartu su senąja IRA, dėl kažkokio baisaus poelgio tapo dezertyru, ir už jo galvą buvo pažadėta premija.

Vaikystėje žiūrėdavau į tėvą, į retėjančius jo plaukus, į gendančius dantis ir svarstydavau, kodėl kas nors turėtų mokėti pinigus už tokią galvą. Kai buvau trylikos, tėvo motina išdavė man paslaptį: dar būdamas kūdikis, tavo vargšas tėvas nukrito ant galvos. Tai buvo nelaimingas atsitikimas, po to tėvas tapo kitoks, o tu turi prisiminti, kad žmonės, nukritę ant galvos, gali būti keistoki.

Dėl kainos, paskelbtos už jo galvą, ant kurios jis kadaise nukrito, jam teko skubiai sprukti iš Airijos krovininiu laivu, plaukiančiu iš Golvėjaus. Niujorke, kur įsigaliojo sausasis įstatymas, jam atrodė, kad jis numirė ir už nuodėmes pateko į pragarą. Paskui atrado barus, kuriuose buvo nelegaliai prekiaujama alkoholiu, ir pralinksmėjo.

Po klajonių ir girtavimų Amerikoje bei Anglijoje jis užsitarnavo ramybę senatvėje. Grįžo į Belfastą, kur jį priėmė priešiškai. Jis pyko ir irzo, plepėdavo su Andersontauno damomis. Jos švelniai jį gundydavo, bet jis numodavo į jas ranka ir gerdavo arbatą. Tėvas neberūkė, nebeprisiliesdavo prie taurelės, tad kokia nauda iš tokio gyvenimo? Buvo laikas išeiti, ir jis numirė Karališkojoje Viktorijos ligoninėje.

Motina, buvusi Andžela Šyhen, augo Limeriko lindynių kvartale su motina, dviem broliais, Tomu ir Patriku, bei seserimi Agnese. Ji niekada nematė savo tėvo, kuris pabėgo į Australiją likus vos kelioms savaitėms iki jos gimimo.

Kiaurą naktį gėręs porterį Limeriko aludėse, jos tėvas svirduliuoja skersgatviu ir traukia savo mėgstamą dainą:

Kas įmerkė apatinius į ponios Merfi žuvienę?

Bet tylėjo visi, ir jis pakartojo garsiau:

Tai bjaurus airių pokštas, tad galiu palaižyt mykoliuką

Tam, kas įmerkė apatinius į ponios Merfi žuvienę.

Jis visiškai geros nuotaikos, jis trupučiuką pažais su mažuoju vienerių metų Patriku. Meilutis berniukėlis. Myli savo tėtuką. Juokiasi, kai tėtukas mėto jį viršun. Opapa, opapa, aukštyn į orą tamsoje, taip tamsu, o Jėzau, jis nesugauna krintančio vaiko, ir vargšytis Patrikas plojasi ant galvos, truputį pagargaliuoja, pažliumbia ir nurimsta. Senelė pakyla iš lovos, apsunkusi nuo pilve nešiojamo kūdikio, mano motinos. Ji vos pakelia mažąjį Patriką nuo grindų. Ilgai aimanuoja prie vaiko ir šaukia ant senelio: „Lauk iš čia. Lauk. Jei liksi čia dar akimirką, užkaposiu tave, tu girtas pamišėli. Prisiekiu Jėzumi, aš užnersiu tau kilpą ant kaklo. Eik lauk“.

Senelis laikosi kaip vyras. Jis sako turįs teisę likti savo namuose.

Ji bėga link jo, ir jis išnyksta, kol prie jo neprilėkė tas dervišas su sužeistu vaiku ant rankų ir su sveikuoju, besispardančiu pilve. Jis išsvirduliuoja iš namų, keliauja skersgatviu ir nesustoja, kol nepasiekia Melburno Australijoje.

Mažasis Patas, mano dėdė, po to pasikeitė. Jis augo minkštagalvis, jo kairė koja eidavo į vieną pusę, o kūnas į kitą. Niekada neišmoko skaityti ar rašyti, bet Dievas jį apdovanojo kitaip. Nuo aštuonerių pradėjęs pardavinėti laikraščius, jis geriau skaičiuodavo pinigus nei pats iždo kancleris. Niekas nežinojo, kodėl jis buvo vadinamas Abu Šyhenu, Abatu, bet visas Limerikas jį mylėjo.

Motinos bėdos prasidėjo tą naktį, kai ji gimė. Štai mano senelė lovoje dūsauja ir aikčioja nuo gimdymo skausmų, meldžiasi šventajam Džerardui Madželai, besilaukiančiųjų motinų globėjui. Čia yra ir O’Haloran, išsipusčiusi pribuvėja bei slaugė. Dabar Naujųjų metų išvakarės, ir ponia O’Haloran nekantriai laukia gimstančio vaikelio, kad galėtų bėgti į vakarėlius ir švęsti. Ji sako mano senelei: „Ar tu stumsi, nagi, stumk. Jėzau, Marija ir šventasis Juozapai, jei nepaskubėsi su šiuo vaikeliu, jis negims iki pat Naujųjų metų, o kam gi tada man ši nauja suknelė? Nekreipk dėmesio į šventąjį Džerardą Madželą. Kuo gali padėti vyras moteriai tokiu metu, net jei jis šventasis? Džerardas Madžela nė velnio nenuraukia“.