Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Jis pabudo ant suoliuko Long Ailendo geležinkelio stotyje, faras stukseno į jo batus lazdele, pabėgimui skirtų pinigų nebeliko, seserys Maknamaros buvo pasiruošusios jį gyvą suėsti Brukline.

Per šventojo Juozapo šventę, šaltą kovo dieną, po keturių mėnesių nuo kelių drebinimo, Malachis vedė Andželą, o rugpjūtį gimė vaikas. Lapkritį Malachis pasigėrė ir nusprendė, kad pats laikas įregistruoti vaiko gimimą. Jis pagalvojo, kad galėtų pavadinti sūnų Malachiu, savo vardu, bet jo šiaurietiškas akcentas ir girtas veblenimas taip sutrikdė raštininką, kad jis liudijime paprasčiausiai įrašė vardą Meilas1.

Vėlyvą gruodį jie nusinešė Meilą į Šv. Pauliaus bažnyčią krikštyti, pakrikštijo Frensiu pagal tėvo tėvą ir maloningąjį Asyžiaus šventąjį Pranciškų. Andžela norėjo duoti jam antrą vardą, Munchiną, pagal Limeriko šventąjį globėją, bet Malachis atkirto nieku gyvu nesutiksiąs. Nė vienas jo sūnus neturės Limeriko vardo. Gana sunku eiti per gyvenimą su vienu vardu. Prisirišimas prie antrųjų vardų buvo baisus amerikiečių įprotis, bet jei esi pakrikštytas pagal vyrą iš Asyžiaus, tau nebereikia antro vardo.

Krikštas užtruko, nes krikštatėvis, kurį jie pasirinko, Džonas Makerleinas, pasigėrė bare ir pamiršo savo pareigas. Filomena tarė savo vyrui Tomiui, kad jam teks būti krikštatėviu. Vaiko siela pavojuje, anot jos. Tomis nuleido galvą ir suniurzgėjo: „Gerai. Būsiu krikštatėviu, bet neketinu atsakyti, jei jis užaugs kaip tėvas ir kels rūpesčių, ir eis per gyvenimą krėsdamas kvailystes, nes jei taip atsitiks, jis galės varyti pas Džoną Makerleiną į nelegalų barą“. Kunigas atsiliepė: „Tiesa su tavimi, Tomai, esi padorus žmogus, geras vyras, kuris nė kojos nėra įkėlęs į nelegalų barą“. Malachis, pats ką tik palikęs barą, įsižeidė ir buvo pasiryžęs ginčytis su kunigu, karksėjo vieną šventvagystę po kitos. „Nusiimk tą apykaklę, pažiūrėsim, kas čia vyras“. Jį laikė didžiakrūtės ir niūrūs jų sutuoktiniai. Andžela, naujoji motina, susijaudino, pamiršo, kad laiko kūdikį, ir paleido jį į krikštyklą, visiškai jį panardindama pagal protestantų papročius. Berniukas patarnautojas ištraukė kūdikį iš krikštyklos ir grąžino jį šniurkščiojančiai Andželai, ji varvantį vaiką prisispaudė prie pilvo. Kunigas juokėsi, sakė, kad nėra matęs nieko panašaus, kad dabar vaikelis jau tikras mažasis baptistas ir vargu ar jam reikia kunigo. Malachis vėl įtūžo, rengėsi šokti ant kunigo už tai, kad jis pavadino vaiką protestantu. Kunigas subarė: „Ramiau, žmogau, esi Dievo namuose“. Kai Malachis atkirto, kad tegu jis susikiša tuos Dievo namus į subinę, buvo išmestas lauk į Teismo gatvę, nes Dievo namuose negalima ištarti žodžio „subinė“.

Po krikšto Filomena pareiškė, kad namuose, netoliese, turi arbatos, kumpio ir pyragaičių. Malachis perklausė: „Arbatos?“ Ji patvirtino: „Taip, arbatos, o tu norėjai viskio?“ Jis atsakė, kad arbata bus puiku, bet jis iš pradžių turi eiti ir patvarkyti Džoną Makerleiną, kuris taip nepadoriai pasielgė neatlikdamas krikštatėvio pareigų. Andžela pareiškė: „Tu tiesiog ieškai progos nulėkti į barą“. Malachis atsakė, kad, Dievas liudininkas, gėrimas tėra paskutinis dalykas jo mintyse. Andžela ėmė verkti. „Tavo sūnaus krikštynos, o tau reikia eiti gerti“. Delija burbtelėjo, kad jis yra šlykštus padaras, bet ko dar galima tikėtis iš Šiaurės Airijos.

Malachis apžvelgė visus, pamindžikavo, užsismaukė kepurę ant akių, giliai susigrūdo rankas į kelnių kišenes ir tarė: „Ak, ak, štai kaip elgiamasi pačiame Antrimo grafystės pakrašty“. Jis apsisuko ir Teismo gatve nuskubėjo į barą Atlanto prospekte, nes buvo įsitikinęs, kad ten jam duos nemokamai išgerti jo sūnaus krikšto proga.

Filomenos namuose seserys su vyrais valgė ir gėrė, o Andžela sėdėjo kamputyje sūpuodama kūdikėlį ir verkdama. Filomena prisikimšo burną duonos, kumpio ir sudundėjo Andželai: „Štai ką gavai už tai, kad buvai tokia kvailė. Vos išlipai iš laivo, ir tas pamišėlis tave pakabino. Tau reikėjo likti vienai, atiduoti kūdikį įvaikinti, ir šiandien būtum laisva moteris“. Andžela ėmė dar smarkiau žliumbti, tada ją užpuolė Delija: „O, liaukis, Andžela, liaukis. Neturi ką kaltinti, pati esi kalta, kad pastojai nuo girtuoklio iš šiaurės, nuo vyro, kuris net neprimena kataliko, kai taip keistai elgiasi. Sakyčiau, kad... kad... Malachis turi pakankamai presbiterijono bruožų. O tu užsikimšk, Džimi“.

„Jei būčiau tavo vietoje, — pridūrė Filomena, — pasisaugočiau, kad daugiau vaikų nebeatsirastų. Jis neturi darbo, taigi, neturi, o kol geria, niekada ir neturės. Taigi... Daugiau jokių vaikų, Andžela. Ar tu manęs klausaisi?“

„Taip, Filomena“.

Po metų gimė antras vaikas. Andžela pavadino jį Malachiu tėvo garbei ir suteikė jam antrą vardą Džerardas, pagal tėvo brolį.

Seserys Maknamaros pareiškė, kad Andžela yra paprasčiausia triušę ir kad jos nenori su ja turėti nieko bendra, kol ji neateis į protą.

Jų vyrai pritarė.

Esu žaidimų aikštelėje Klesono aveniu Brukline su savo broliu Malachiu. Jam dveji, man treji. Mes supamės ant lentos.

Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.

Malachis kyla.

Aš leidžiuosi.

Malachis leidžiasi. Lenta trenkiasi į žemę. Jis klykia. Kiša ranką į burną, ištraukia kruviną.

O, Dieve. Kraujas yra blogai. Motina mane užmuš.

Štai ir ji, atskuba per žaidimų aikštelę. Didelis pilvas jai trukdo.

Ji klykia: ką padarei? Ką padarei vaikui?

Nežinau, ką atsakyti. Nežinau, ką padariau.

Ji užsuka man ausį. Eik namo. Eik į lovą.

Į lovą? Vidury dienos?

Ji stumia mane prie aikštelės vartų. Keliauk.

Motina pakelia Malachį ir iškrypuoja.

Prie mūsų namų matau tėvo draugą poną Makeidorį. Jis stovi ant šaligatvio krašto su žmona Mine ir žiūri į šunį, gulintį nutekamajame griovyje. Šuns galva skendi kraujyje. Tai kraujo iš Malachio burnos spalva.

Malachis turi šuns kraujo, o šuo turi Malachio kraujo.

Timpteliu Makeidorį už rankos. Sakau jam, kad Malachio kraujas kaip šuns.

„O, iš tiesų taip, Frensi. Ir kačių toks kraujas. Ir eskimų. Visų kraujas toks pat“.

„Liaukis, Denai, — bara jį Minė. — Nesuk mažulyčiui proto“.

Ji man sako, kad vargšą šunytį pervažiavo vežimas, kad jis šliaužė nuo pat vidurio gatvės, kol padvėsė. Vargšytis norėjo grįžti namo.

„Geriau eik namo, Frensi, — sako ponas Makeidoris. — Nežinau, ką padarei savo broliukui, bet tavo motina nuvedė jį į ligoninę. Eik namo, vaike“.

„Ar Malachis mirs kaip šuo, pone Makeidori?“

„Jis įsikando liežuvį, — paaiškina Minė. — Jis nemirs“.

„O kodėl mirė šuo?“

„Atėjo jo laikas, Frensi“.

Bute tuščia, aš vaikštinėju po du kambarius, miegamąjį ir virtuvę. Tėvas ieško darbo, o motina ligoninėje su Malachiu. Norėčiau ką nors suvalgyti, bet kambarinėje ledainėje likę tik kopūstų lapų, plaukiojančių ištirpusiame lede. Tėvas liepė niekada nevalgyti nieko, kas plūduriuoja vandenyje, nes tai gali būti supuvę. Užmiegu ant tėvų lovos, ir kai motina mane papurto, jau beveik sutemę. „Tavo mažasis broliukas kiek pamiegos. Vos nenusikando liežuvio. Apsčiai siūlių. Eik į kitą kambarį“.

Tėvas virtuvėje siurbčioja juodą arbatą iš didelio balto emaliuoto puodelio. Jis pasisodina mane ant kelių.

„Tėti, ar papasakosi man apie Ku ku?“

„Kuchulinas2. Kartok paskui mane: Ku-chu-li-nas. Papasakosiu jo istoriją, kai teisingai ištarsi vardą. Ku-chu-li-nas“.

Ištariu teisingai, ir jis pasakoja man istoriją apie Kuchuliną, kuris būdamas berniukas vadinosi kitaip, Setanta. Jis augo Airijoje, Antrinio grafystėje, kur vaikystėje gyveno jo tėtis. Setanta turėjo lazdą ir kamuolį, vieną dieną jis trenkė per kamuolį, o šis nuskrido į didelio šuns, kuris priklausė Kulinui, nasrus, ir šuo užspringo. Kulinas tūžo: „Ką dabar darysiu be didžiulio šuns, kuris saugojo namus, žmoną, dešimt mažų vaikučių bei daugybę kiaulių, vištų ir avių?“