Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Senelė ima melstis šventajai Onai, sunkių darbų globėjai. Bet vaikas nepasirodo. Slaugė O’Haloran liepia senelei melstis į šventąjį Judą, beviltiškų reikalų globėją.

„Šventasis Judai, beviltiškų reikalų globėjau, padėk man. Man baisu“. Ji kriokia, stumia, pasirodo vaiko galvutė, tik galvutė, tai mano motina, ir laikrodis išmuša vidurnaktį, ateina Naujieji metai. Limerike visi švilpia, pučia ragus, gaudžia sirenos, groja orkestrai, žmonės šūkauja ir dainuoja, linki laimingų Naujųjų. Tebus pamirštos senos pažintys, bažnyčios varpai skambina „Viešpaties angelą“, o slaugė O’Haloran šmurkščioja, apgailestaudama dėl suknelės, tas vaikas vis dar lindi viduje, o aš išsipuošusi. „Ar išeisi, vaikeli, ar išeisi?“ Senelė stipriai stumteli, ir vaikutis pasirodo pasaulyje, miela mergytė juodais garbiniuotais plaukais ir liūdnomis mėlynomis akimis.

„Viešpatie aukštybėse, — atsidūsta slaugė O’Haloran, — ši mergytė pataikė į laiko tarpą, jos galvutė užgimė Naujaisiais metais, o subinytė — senaisiais, o gal galvutė senaisiais, o subinytė — Naujaisiais. Jums reikės parašyti popiežiui, ponia, kad sužinotumėte, kelintais metais gimė jūsų vaikelis, o aš pasilaikysiu šią suknelę kitiems metams“.

Ir mergytė pavadinama Andžela pagal Angelą, kurio garbei buvo skambinama vidurnaktį, sutinkant Naujuosius, tą akimirką, kai ji atėjo, ir dar dėl to, kad ji vis viena buvo mažas angelėlis.

Kaip vaikystėj mylėjai, mylėki tu ją,

Seną, žilą ir silpną nūnai.

Nes motinos meilė lydės tol tave,

Kol žemėje dings palaikai.

Šv. Vincento Pauliečio mokykloje Andžela išmoko skaityti, rašyti ir skaičiuoti, kai jai sukako devyneri, jos mokslai baigėsi. Ji bandė tapti namų darbininke, tarnaite, kambarine, atidarančia duris su maža balta skrybėlaite, bet ji nesugebėjo išmokti privalomųjų reveransų, todėl jos motina pasakė: „Tu nesugebėsi tuo užsiimti. Tu visiškai nepadedi. Kodėl tau neišvykus į Ameriką, kur užtenka vietos visokiems nevykėliams? Aš sumokėsiu už bilietą“.

Ji atvyko į Niujorką kaip tik per pirmąją Padėkos dieną, prasidėjus didžiajai depresijai. Su Malachiu susitiko Deno Makeidorio ir jo žmonos Minės surengtame vakarėlyje Brukline, Klesono aveniu. Malachiui patiko Andžela, jai jis irgi patiko. Jis atrodė įžūliai, toks tapo praleidęs tris mėnesius kalėjime už sunkvežimio pagrobimą. Su draugu Džonu Makerleinu patikėjo tuo, ką išgirdo nelegalių gėrimų bare: kad sunkvežimis iki pat stogo prigrūstas skardinių su troškinta kiauliena ir pupelėmis. Nė vienas nemokėjo jo vairuoti, o kai policija pamatė, kaip sunkvežimis svirduliuoja ir trūkčioja Mirtų alėja, ėmė jį vytis. Policininkai apieškojo sunkvežimį ir stebėjosi, kodėl kažkas sumanė nuvaryti mašiną, kurioje buvo ne kiauliena ir pupelės, o dėžės su sagomis.

Andželą patraukė įžūli išvaizda, o Malachis jautėsi vienišas po trijų mėnesių kalėjime, tad jiems buvo lemta padrebinti kelius.

Kelių drebėjimas yra aktas, atliekamas atsirėmus į sieną, vyras ir moteris stovi pasistiebę ant pirštų, taip įsitempę, kad jiems nuo susijaudinimo ima drebėti keliai.

Padrebinusi kelius Andžela pastojo, ir, žinoma, pasklido gandai. Andžela turėjo pusseseres, seseris Maknamaras, Deliją ir Filomeną, šios buvo ištekėjusios atitinkamai už Džimio Fotšeno iš Mėjo grafystės ir už Tomio Flino iš paties Bruklino.

Delija su Filomena buvo stambios moterys, didžiakrūtės ir aršios. Kai jos plaukdavo Bruklino šaligatviais, menkesnės būtybės pasitraukdavo į šalį rodydamos pagarbą. Seserys žinojo, kas dera, žinojo, kas nedera, ir kad bet kokias abejones gali išspręsti vienintelė Šventoji apaštalinė Romos katalikų bažnyčia. Jos žinojo, kad netekėjusi Andžela neturi teisės būti nėščia, todėl jos ėmėsi priemonių.

Taigi priemonės. Su Džimiu ir Tomiu, besivelkančiais įkandin, jos nužygiavo į barą Atlanto prospekte, kur penktadieniais būdavo galima rasti Malachį, nes, jei jis turėdavo darbą, tądien gaudavo pinigų. Barmenas, Džojus Kačiamanis, nenorėjo įleisti seserų, bet Filomena pareiškė, kad jei jis nori neprarasti nosies savo veide ir baro durų staktoje, tegu geriau atidaro, nes jos čia atėjo tvarkyti Dievo reikalų. Džojus atsiduso: „Gerai jau, gerai, airės. Jėzau! Vien rūpesčiai“.

Malachis tolimajame baro gale atsisuko, išblyško, liguistai šyptelėjo didžiakrūtėms ir pasiūlė joms išgerti. Jos atsispyrė šypsenai ir su panieka atmetė pasiūlymą. Delija užpuolė: „Mes nežinome, iš kokios Šiaurės Airijos giminės tu atvykai“.

Filomena pridūrė: „Mums kilo įtarimų, kad gal tavo šeimoje yra presbiterijonų, tada paaiškėtų, kodėl taip pasielgei su mūsų pussesere“.

Džimis atsiliepė: „Vaje, vaje. Jei jau mano šeimoje yra presbiterijonų, tai ne mano kaltė“.

Delija pasiūlė jam užsičiaupti.

Tomiui teko įsikišti: „Ką tu padarei tai vargšei nelaimingai mergaitei, yra negarbė airių giminei, turėtum gėdytis“.

„O, aš gėdijuosi, — atsakė Malachis. — Gėdijuosi“.

„Niekas neprašė tavęs kalbėti, — įtūžo Filomena. — Pakankamai žalos pridarei savo plepalais, tad užčiaupk žabtus“.

„O kol tavo žabtai užčiaupti, — įsiterpė Delija, — mes prižiūrėsime, kad deramai pasielgtum su mūsų vargše pussesere, Andžela Šyhen“.

„O, taip, taip, — pritarė Malachis. — Kas dera, tai dera, ir aš mielai nupirksiu jums visiems išgerti, kol paplepėsime“.

„Imk tuos gėrimus, — šūktelėjo Tomis, — ir susikišk juos į subinę“.

Filomena kalbėjo: „Mūsų mažoji pusseserė išsikapstys iš bėdos tik tau padedant. Žinai, mes Limerike esame dorovingi, žinai, dorovingi. Mes ne kaip kiškiai iš Antrimo, kur šliaužioja presbiterijonai“.

„Jis neatrodo kaip presbiterijonas“, — įsiterpė Džimis.

„Užsikimšk“, — liepė Delija.

„Pastebėjome dar kai ką, — tęsė Filomena, — tu labai keistai elgiesi“.

„Iš tiesų?“ — nusišypsojo Malachis.

„Iš tiesų, — atkirto Delija. — Manau, kad iš pat pradžių atkreipėme dėmesį į keistą tavo elgesį, taigi mums labai nejauku“.

„Dar jis čia mat šypsosis kaip koks presbiterijonų niekšas“, — pasipiktino Filomena.

„O, aš tik turiu rūpesčių dėl dantų“, — paaiškino Malachis.

„Dantys ar ne, keistas elgesys ar ne, tu vesi tą merginą, — paskelbė Tomis. — Eisi prie altoriaus“.

„O, — atsiduso Malachis, — žinote, aš neketinau vesti. Neturiu darbo ir negalėsiu išlaikyti...“

„Tu vesi“, — pareiškė Delija.

„Eisi prie altoriaus“, — paaiškino Džimis.

„Užsikimšk“, — užbaigė Delija.

Malachis žiūrėjo, kaip jie išeina. „Įmerkiau uodegą“, — paaiškino Džojui Kačiamaniui.

„Tai jau taip, — pritarė Džojus. — Jei tos moteriškės mane prigriebtų, šokčiau į Hadsono upę“.

Malachis svarstė, į kokią bėdą jis pateko. Kišenėse turėjo keletą dolerių, likusių nuo paskutinio darbo, turėjo dėdę San Franciske ir dar porą Kalifornijoje. Gal jam geriau išrūkti į Kaliforniją, toli nuo didžiakrūčių seserų Maknamarų ir jų niūrių vyrų? Jis taip ir padarys, ir jam reikia lašiuko airiškojo, kad nuspręstų ir atšvęstų kelionę. Džojus įpylė, ir gėrimas nusvilino Malachiui ryklę. Airiškasis, išties! Jis pasakė Džojui, kad sausąjį įstatymą sugalvojo pats velnias savo spirito varykloje. Džojus gūžtelėjo pečiais: „Nieko nežinau. Tik pilstau“. Vis dėlto tai geriau nei nieko, ir Malachis išgers dar vieną, ir vieną tau, Džojau, ir paklausk tų dviejų padorių italų, ko jie norėtų, ką čia šneki, aišku, turiu pinigų už tai sumokėti.