Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Mama džiaugiasi gavusi pieno. Ji sako, kad viską žino apie dantis, kaulus ir rachitą, bet elgetos neturi iš ko rinktis.

Kai pasiekiame Klesono aveniu, ji eina tiesiai pas italą į bakalėjos krautuvę. Ji aiškina jam, kad jos sutuoktinis šįvakar pasivėlino, kad jis tikriausiai dirba viršvalandžius, gal ji galėtų gauti keletą produktų, ji tikrai užeisianti rytoj.

„Ponia, jūs visada anksčiau ar vėliau apmokate savo sąskaitas, tad galite iš šios parduotuvės imti viską, ką norite“, — sako italas.

„O, — ištaria mama, — aš daug nenoriu“.

„Ką tik norite, ponia, žinau, kad esate sąžininga moteris, be to, turite pulkelį šaunių vaikų“.

Gauname kiaušinių, skrebučių ir uogienės, bet taip išvargome klaidžiodami Bruklino gatvėmis, kad vos pajėgiame pajudinti žandikaulius ir kramtyti. Dvynukai pavalgę užmiega, mama suguldo juos ant lovos ir pakeičia vystyklus. Ji nusiunčia mane į išvietę praskalauti pridirbtų vystyklų, kad galėtų pakabinti juos džiūti ir panaudoti kitą dieną. Malachis padeda jai nuplauti dvynukų užpakaliukus, nors pats jau beveik miega.

Įsirangau į lovą pas Malachį ir dvynukus. Žiūriu į mamą, prie virtuvės stalo ji rūko cigaretę, geria arbatą ir verkia. Noriu atsikelti ir pasakyti, kad netrukus būsiu vyras, gausiu darbą tame pastate su milžiniškais vartais, kad kiekvieną penktadienio vakarą grįšiu namo su pinigais kiaušiniams, skrebučiams ir uogienei, ir ji vėl galės dainuoti: „Kad pabučiuotum, norėjau, ir aišku visiems, kodėl“.

Kitą savaitę tėtį išmeta iš darbo. Tą penktadienio vakarą jis grįžta namo, meta uždarbį ant stalo ir išrėžia mamai: „Ar dabar laiminga? Lakstei palei vartus skųsdamasi ir kaltindama, ir mane išmetė. Jie tik ieškojo dingsties, ir tu ją suteikei“.

Jis paima keletą dolerių iš savo atlyginimo ir išeina. Grįžta namo vėlai, garsiai plėšdamas dainas. Dvynukai verkia, mama juos tildo, vėliau pati ilgai rauda.

Leidžiame laiką žaidimų aikštelėje — kai dvyniai miega, kai mama pavargusi, kai tėtis grįžta namo dvokiantis viskiu, stūgaudamas, kad Kevinas Baris pirmadienio rytą pasikars, arba plėšdamas dainą apie Rodį Makorlį:

Jis žengė vis tolyn siaura gatve

Šypsodamas. Toks jaunas, išdidus,

Su užveržta ant kaklo virve kanapine

Ir aukso garbanom, apkritusiom pečius.

Jo žydros akys džiaugiasi ir švyti

Be ašarų — jų ten nebuvo niekada —

Juk Rodis Makorlis keliauja mirti

Ant Tumo tilto — ypatinga ši diena.

Dainuodamas jis suka ratus aplink stalą, mama verkia, o dvyniai kaukia kartu su ja. Ji sako: „Eik laukan, Frenki, eik laukan, Malachi. Jums nedera matyti tokio tėvo. Bėkit pažaisti“.

Mes mielai einame į žaidimų aikštelę. Galime žaisti su lapais, sušluotais į krūvas, galime supti vienas kitą sūpynėse, bet į Klesono aveniu ateina žiema, sūpuoklės užšąla, net nepajuda. Minė Makeidori sako: „Padėk, Dieve, tiems vargšams berniukėliams. Jie neturi nė vienos pirštinės“. Aš kvatoju, nes žinau, kad mes su Malachiu iš viso turime keturias rankas, tad viena pirštinė būtų kvailystė. Malachis nesupranta, iš ko juokiuosi: jis nesupras, kol jam nesukaks ketveri.

Minė nusiveda mus vidun, pasiūlo arbatos ir košės su uogiene. Ponas Makeidoris sėdi fotelyje su naujagime, Meize. Jis laiko jos buteliuką ir dainuoja:

Ką tu ką tu katutes,

Kol pareis tėtukas:

Neš kišenėj bandutes —

Meizei į pilvuką!

Ką tu ką tu katutes,

Tėtis grįš vis tiek,

Tėtis turi pinigų,

O mama — nė kiek!

Malachis irgi bando dainuoti šią dainą, bet liepiu jam nutilti, tai Meizės daina. Jis ima verkti, o Minė jį ramina: „Nagi, nagi. Gali dainuoti. Tai visų vaikučių daina“. Ponas Makeidoris šypsosi Malachiui, o aš svarstau, kas čia per pasaulis, jei bet kas gali dainuoti svetimas dainas.

Minė sako: „Nesiraukyk, Frenki. Nuo to tavo veidas patamsėja, o, Dievas žino, jau ir taip tamsu. Kada nors turėsi mažą sesytę ir galėsi jai dainuoti šią dainelę. Ak, taip. Tikrai turėsi mažą sesytę“.

Minė teisi, mamos noras išsipildo. Netrukus gimsta vaikelis, mažytė mergytė, ją pavadina Margareta. Mes visi mylime Margaretą. Jos plaukai juodi, garbanoti, akys mėlynos kaip mamos, ji mojuoja rankytėmis ir čirškauja kaip paukščiukai medžiuose palei Klesono aveniu. Minė sako, kad tądien, kai šis vaikas buvo pradėtas, danguje buvo šventė. Ponia Leibovič sako, kad pasaulis dar nematė tokių akučių, tokios šypsenėlės, tokios laimės. Pamačius ją norisi šokti.

Kai tėtis grįžta po darbo paieškų, jis nešioja Margaretą ir jai dainuoja:

Kartą tarp klaidžių šešėlių, mėnesienoj paslapčia

Nykštuką susekiau aš čia.

Su raudona kepurėle ir žaliu švarku,

Žibinto nušviestas nakčia,

Jis tuk tuk tuk kaleno plaktuku

Taisydamas batuką.

Ak, — juokiuosi pagalvojęs, — sučiupau jį pagaliau!

Bet elfas juokės dar linksmiau.

Jis vaikšto su ja po virtuvę ir kalbasi. Jis sako jai, kokia ji meilutė su juodomis garbanomis ir mėlynomis motinos akimis. Sako, kad nusives ją į Airiją, jie vaikščios Antrimo slėniais ir maudysis Nejaus ežere. Netrukus jis gaus darbą, ir ji turės šilko suknyčių ir batų su sidabrinėmis sagutėmis.

Kuo daugiau tėtis dainuoja, tuo mažiau ji verkia, o bėgant dienoms net ima juoktis. Mama šypsosi: „Žiūrėk, kaip jis stengiasi šokti su ta mergyte ant rankų, kilnoja kojas kaip meška“. Ji juokiasi, mes visi juokiamės.

Kai buvo maži, dvynukai verkdavo, tada tėtis su mama juos tildydavo: ša, ša, pamaitindavo, ir jie vėl užmigdavo. Bet kai verkia Margareta, atrodo, kad ore pasklinda didžiulė vienatvė, tėtis akimirksniu iššoka iš lovos, ima ją ant rankų, lėtai sukasi aplink stalą, dainuoja jai, ramina kaip motina. Kai jis prisiartina prie lango, už kurio šviečia gatvės žibintas, ant jo skruostų matyti ašaros, ir tai keista, nes jis niekada dėl nieko neverkdavo, na, nebent būdavo išgėręs ir dainuodavo apie Keviną Barį ar Rodį Makorlį. Dabar jis verkia dėl Margaretos ir nedvokia svaigalais.

Mama pasakoja Minei Makeidori: „Jis jaučiasi kaip devintame danguje dėl tos mergytės. Nepaėmė nė lašo į burną nuo tada, kai ji gimė. Man daug anksčiau reikėjo pasigimdyti mergaitę“.

„O, jos tokios mielos, ar ne? — pritaria Minė. — Maži berniukai irgi puikūs, bet mergytės reikia sau pačiai“.

Motina juokiasi: „Sau pačiai? Viešpatie aukštybėse, jei jos nežindyčiau, negalėčiau prie jos nė prieiti, nes jis nori nešioti ją dieną naktį“.

Minė sako, kad vis vien miela matyti vyrą taip susižavėjusį savo mažyle, argi ne visi ja žavisi?

Visi.

Dvynukai jau moka atsistoti ir paeiti, taigi nuolat kur parpuola. Jiems skauda užpakaliukus, nes jie kiaurai šlapi ir šūdini. Jie kišasi į burnas visokias šiukšles — popieriaus gniutulėlius, plunksnas, batų raištelius, ir jiems darosi bloga. Mama sako, kad išvarysime ją iš proto. Ji aprengia dvynukus, įsodina juos į vežimėlį, ir mes su Malachiu vežame juos į žaidimų aikštelę. Nebešalta, Klesono aveniu sužaliavo medžiai.

Stumdome vežimėlį po aikštelę, dvyniai juokiasi ir guguoja, kol išalksta ir ima verkti. Vežimėlyje yra du buteliukai su saldytu vandeniu, kurį laiką galime numaldyti dvynukus, bet jie vėl išalksta ir ima žliumbti taip garsiai, kad nežinau, ką daryti. Jie tokie maži, norėčiau pavalgydinti juos bet kokiu maistu, kad jie vėl juoktųsi ir guguotų. Jiems patinka košė, kurią mama sutrina puodelyje — duona, išmirkyta piene ir saldytame vandenyje. Mama vadina ją ubagiene.