Фрэнк Маккорт: Andželos pelenai

Jei parvešiu dvynius namo, mama šauks ant manęs, kad neleidžiu jai pailsėti ar kad pažadinau Margaretą. Turime likti žaidimų aikštelėje, kol ji iškiš galvą pro langą ir mus pakvies. Darau grimasas dvyniams, kad jie liautųsi verkę. Užsidedu popieriaus lapą ant galvos, leidžiu jam nukristi, o tie juokiasi, juokiasi. Nustumiu vežimėlį prie Malachio, žaidžiančio ant sūpynių su Fredžiu Leibovičiumi. Malachis bando papasakoti Fredžiui, kaip Setanta tapo Kuchulinu. Liepiu jam liautis pasakojus, tai mano istorija. Jis nesiliauja. Stumteliu jį, jis ima verkti: „Aaa, aaa, pasakysiu mamytei“. Fredis mane stumteli, man aptemsta akys, puolu jį kumščiais, keliais, spardau, kol jis ima rėkti: „Ei, liaukis, liaukis“, bet aš nesiliauju, nežinau, kaip liautis, jei liausiuosi, Malachis ir toliau pasakos mano istoriją. Fredis pastumia mane ir nubėga šaukdamas: „Frenkis mėgino mane nužudyti. Frenkis mėgino mane nužudyti“. Nežinau, ką daryti, anksčiau niekada nebuvau bandęs ką nors žudyti, o dabar Malachis rauda ant sūpynių: „Nežudyk manęs, Frenki“. Jis atrodo toks bejėgis, kad apglėbiu jį rankomis ir nukeliu nuo sūpynių. Jis apkabina mane. „Daugiau nepasakosiu tavo istorijos. Nepasakosiu Fredžiui apie Ku ku“. Norėčiau juoktis, bet negaliu, nes vežimėlyje verkia dvyniai, žaidimų aikštelėje tamsu, nebeverta nutaisyti grimasų ar leisti daiktams kristi nuo galvos, juk negalima matyti tamsoje.

Italo bakalėjos krautuvė yra kitoje gatvės pusėje, regiu bananus, obuolius, apelsinus. Žinau, kad dvynukai gali valgyti bananus. Malachis mėgsta bananus, aš irgi. Bet reikia pinigų, italai nedalija bananų, ypač Makortams, kurie ir taip jau įsiskolinę už prekes.

Motina nuolat man primena: „Niekada niekada nepalik aikštelės, na, nebent eitum namo“. Bet ką daryti, kai vežimėlyje iš alkio kaukia dvyniai? Sakau Malachiui, kad tučtuojau grįšiu. Apsidairau, ar niekas nemato, čiumpu bananų kekę — jie išdėlioti priešais italo parduotuvę — ir bėgu Mėtų alėja tolyn nuo žaidimų aikštelės, apsuku kvartalą ir grįžtu iš kitos pusės, kur tvoroje yra skylė. Nustumiame vežimėlį į tamsiausią kampą ir lupame bananus dvynukams. Kekėje yra penki bananai, patamsyje prasideda puota. Dvyniai seilėjasi, žiaumoja ir bananais išsiterlioja veidus, plaukus, drabužius. Tada suvokiu, kad mane ims kamantinėti. Mama norės žinoti, kodėl dvyniai išsiterlioję bananais, kur jų gavau. Negalėsiu prasižioti apie italo parduotuvę prie kampo. Turėsiu sakyti, kad buvo toks vyras.

Štai ką pasakysiu. Toks vyras.

Tada nutinka keistas dalykas. Prie žaidimų aikštelės vartų sustoja vyras. Jis mane kviečia. O, Dieve, tai pardavėjas italas. „Ei, sūneli, eikš čia. Ei, su tavim kalbu. Eikš čionai“.

Einu prie jo.

„Tu tas vaikis su mažais murziais, tiesa? Dvynukai?“

„Taip, pone“.

„Aha. Turiu krepšį vaisių. Nedovanoju jų tau, metu lauk. Taip? Taigi, aha, imk krepšį. Turėsi obuolių, apelsinų, bananų. Mėgsti bananus, a? Manau, mėgsti, a? Cha cha. Žinau, kad mėgsti bananus. Aha, imk krepšį. Turi puikią motiną. Tavo tėvas? Na, žinai, jis turi problemų, airis. Duok tiems dvyniams bananą. Užkimšk juos. Girdėjau juos visą kelią, kol ėjau per gatvę“.

„Ačiū jums, pone“.

„Jėzau. Mandagus vaikis, a? Kur to išmokai?“

„Tėvas liepia man dėkoti, pone“.

„Tavo tėvas? Nagi, nagi“.

Tėtis sėdi prie stalo ir skaito laikraštį. Jis sako, kad prezidentas Ruzveltas yra geras žmogus, kad visi Amerikoje netrukus turės darbą. Mama sėdi kitoje stalo pusėje ir iš buteliuko maitina Margaretą. Ji žiūri piktai, aš išsigąstu.

„Kur gavai tuos vaisius?“

„Toks vyras“.

„Koks vyras?“

„Man juos davė italas“.

„Ar pavogei juos?“

Malachis sako: „Toks vyras. Jis davė Frenkiui krepšį“.

„O ką padarei Fredžiui Leibovičiui? Čia buvo jo motina. Miela moteriškė. Nežinau, ką be jos darytume, ir be Minės Makeidori. O tau reikėjo užsipulti vargšą Fredį“.

Malachis strykčioja. „Jis ne. Jis ne. Nemėgino užmušti Fredžio. Nemėgino užmušti manęs“.

Tėtis tildo: „Cit, Malachi, cit. Eikš čia“. Ir pasisodina Malachį ant kelių.

Motina liepia: „Eik pas kaimynus ir pasakyk Fredžiui, kad gailiesi“.

Bet tėtis klausia: „Ar nori pasakyti Fredžiui, kad gailiesi?“

Aš nenoriu.

Tėvai susižvalgo. Tėtis sako: „Fredis geras berniukas. Jis tik supo tavo mažąjį broliuką sūpuoklėmis. Tiesa?“

„Jis mėgino pavogti mano Kuchulino istoriją“.

„Oi, ką tu. Fredžiui nerūpi Kuchulino istorija. Jis turi savo istoriją. Šimtus istorijų. Jis žydas“.

„Kas yra žydas?“

Tėtis juokiasi. „Žydai yra žmonės su savo istorijomis. Jiems nereikia Kuchulino. Jie turi Mozę. Turi Samsoną“.

„Kas yra Samsonas?“

„Jei eisi ir pasikalbėsi su Fredžiu, vėliau papasakosiu tau apie Samsoną. Pasakyk Fredžiui, kad gailiesi, kad daugiau niekada taip nebedarysi, gali paklausti jo ir apie Samsoną. Sakyk ką tik nori, kad tik pasikalbėtum su Fredžiu. Ar pasikalbėsi?“

Kūdikis pravirksta mamos glėbyje, tėtis pašoka ir numeta Malachį ant grindų. „Ar jai nieko neatsitiko?“ — „Aišku, nieko. Ji žinda. Viešpatie aukštybėse, tu tikras nervų kamuolys“.

Dabar jie kalbasi apie Margaretą ir pamiršta mane. Man nesvarbu. Eisiu į koridorių, pas kaimynus, paklausiu Fredžio apie Samsoną, sužinosiu, ar Samsonas toks geras kaip Kuchulinas, pažiūrėsiu, ar Fredis turi savo istoriją, o gal vis dar nori pagrobti Kuchuliną. Malachis nori eiti kartu, nes tėtis stovi, ir nebegalima atsisėsti jam ant kelių.

Ponia Leibovič sako: „O, Frenki, Frenki, ušeik, ušeik. Ir mažasis Malachis. Sakyk man, Frenki, ką padarei Fredžiui? Mėginai jį nužudyti? Fredis geras berniukas, Frenki. Skaito savo knygą. Klausosi radijo su tėčiu. Siupa tavo broliuką ant siūpuoklių. O tu mėginai jį nužudyti. O, Frenki, Frenki. Dar tavo vargšė motina su sergančiu kūdikiu“.

„Ji neserga, ponia Leibovič“.

„Serga. Tai ligoniukė. Pašįstu ligoniukus. Dirbu ligoninėje. Nesakyk, Frenki. Ušeik, ušeik. Fredi, Fredi, atėjo Frenkis. Pasirodyk. Frenkis tavęs nebežudys. Tu ir mažasis Malachis. Gražus šydiškas vardas, imk gabaliuką pyrago, a? Kodėl tau davė šydišką vardą, a? Taigi, stiklas pieno, gabaliukas pyrago. Jūs, berniukai, tokie liesi, airiai juk nevalgo“.

Mes sėdime prie stalo su Fredžiu, valgome pyragą, geriame pieną. Ponas Leibovičius sėdi fotelyje, skaito laikraštį, klausosi radijo. Kartais ką nors ištaria poniai Leibovič, o aš nesuprantu, nes iš jo burnos sklinda keisti garsai. Fredis supranta. Kai ponas Leibovičius skleidžia keistus garsus, Fredis keliasi ir paduoda jam gabalėlį pyrago. Ponas Leibovičius šypsosi, glosto Fredžiui galvą, Fredis irgi nusišypso ir paleidžia keistus garsus.

Ponia Leibovič, žiūrėdama į mudu su Malachiu, linguoja galvą. Ui, kokie jie liesi. Ji sako: ui, Malachis juokiasi ir kartoja: ui, Leibovičiai juokiasi, ponas Leibovičius ištaria kelis suprantamus žodžius, tie airiai, ui, šypsosi. Ponia Leibovič taip smarkiai kvatoja, kad net tirta visu kūnu susiėmusi už pilvo, Malachis vėl sako: ui, nes žino, kad tada visi ims juoktis. Sakau: ui, bet niekas nesijuokia, žinau, kad ui priklauso Malachiui, kaip Kuchulinas priklauso man, ir Malachis gali turėti savo ui.

„Ponia Leibovič, mano tėvas sako, kad Fredis turi savo mėgstamą pasakoj imą“.

Malachis sako: „Šamas, Šamas, ui“. Visi vėl juokiasi, tik aš ne, nes negaliu prisiminti, kaip baigiasi tas vardas. Fredis murma pyrago prikimšta burna: „Samsonas“, o ponia Leibovič subara: „Nekalbėk pilna biurna“. Aš juokiuosi, nes ji suaugusi ir sako „biurna“, o ne „burna“. Malachis juokiasi, nes aš juokiuosi, o Leibovičiai žiūri vienas į kitą ir šypsosi. Fredis sako: „Ne Samsonas. Man labiausiai patinka pasakojimas apie Dovydą ir milžiną Galijotą. Dovydas užmušė milžiną timpa, pataikė akmeniu į galvą. Smegenai pasklido ant grindų“.