Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Norėčiau, kad mažoji Margareta būtų su mumis ir paragautų sriubos. Galėčiau maitinti ją šaukštu, kaip ponia Leibovič maitina mano motiną, ji guguotų ir juoktųsi tarsi būdama su tėčiu. Ji nebeverktų, motina dieną naktį negulėtų lovoje, tėtis man pasakotų istorijas apie Kuchuliną, ir aš nebenorėčiau, kad ponia Leibovič būtų mano motina. Ponia Leibovič miela moteris, bet man labiau patinka, kai tėvas pasakoja Kuchulino istorijas, Margareta cypčioja, o mama juokiasi, kai tėtis šoka kleivodamas meškos kojomis.

Minė Makeidori ateina padėti. „Dievo motina, ponia Leibovič, tie dvynukai baisiai dvokia“.

„Nieko neišmanau apie Dievo motiną, Mine, bet dvynukus reikia išmaudyti. Reikia švarių vystyklų. Frenki, kur švarūs vystyklai?“

Aš nežinau.

Minė sako: „Jie vystyklams naudoja skudurus. Atnešiu ką nors iš Meizės. Frenki, išmesk lauk tuos skarmalus“.

Malachis nuvynioja Oliverio draiskalus, o aš kovoju su Judžinu. Segtukas užsikerta, broliukui muistantis atsisega ir įsminga jam į šlaunį, jis pradeda klykti ir kviesti mamą. Su rankšluosčiu, muilu ir karštu vandeniu grįžta Minė. Padedu nuplauti sukietėjusius kakučius, o ji man leidžia pabarstyti talko miltelių ant šiurkščios sudirgusios dvynių odelės. Ji sako, kad jie geri maži berniukai ir jų laukia didžiulė staigmena. Ji nueina koridoriumi ir parneša puodą bulvių košės mums visiems. Bulvėse gausu druskos ir sviesto, ir aš svarstau, ar Minė galėtų būti mano motina, kad galėčiau nuolat valgyti tokį maistą. Jei ponia Leibovič ir Minė abi būtų mano motinos, aš visą laiką kirsčiau sriubą ir bulvių košę.

Minė su ponia Leibovič susėda prie stalo. Ponia Leibovič sako, kad reikia kažką daryti. Tie vaikai darosi laukiniai, o kur jų tėvas? Girdžiu, kaip Minė šnabžda, kad jis išėjęs geria. Ponia Leibovič sako: „Baisu, baisu, kaip tie airiai geria“. Minė tvirtina, kad jos Denas negeria. Niekada nė lašo neima. Denas jai pasakojęs, kad, kai mirė kūdikis, tas vargšas Malachis Makortas kaip netekęs proto lakstęs Fletbušo ir Atlanto gatvėmis, kad jį išgrūdę iš visų barų aplink Long Ailendo geležinkelio stotį, kad farai būtų įgrūdę jį į kalėjimą, jei ne to mielo vaikučio mirtis.

„Jis čia turi keturis mielus berniukėlius, — sako Minė, — bet jie nesuteikia paguodos. Mažoji mergytė kažką jame pažadino. Žinai, jis net negėrė nuo tada, kai ji gimė, tai tikras stebuklas“.

Ponia Leibovič domisi, kur dingo mamos pusseserės, tos stambios moterys su romiais vyrais. Minė jas ras ir papasakos, kad vaikai neprižiūrimi, baigia sulaukėti, vaikšto nušutusiais užpakaliukais ir taip toliau.

Praėjus dviem dienoms po cigarečių paieškos grįžta tėtis. Vidurnaktis, bet jis ištraukia mane ir Malachį iš lovos. Jis dvokia svaigalais. Tėtis pastato mus budėti prie virtuvės. Mes kareiviai. Jis liepia mums pasižadėti numirti už Airiją.

„Numirsime, tėti, numirsime“.

Drauge dainuojame apie Keviną Barį.

Ant Džiaugsmo kalvos pirmadienio rytą

Aukštai ant medžio pakartas,

Kevinas Baris savo jaunystę

Atidavė čia už laisvę.

Tik aštuoniolika vasarų matęs,

Bet niekas negali neigti —

Pasitikdamas mirtį už laisvę tąryt

Jis galvą iškėlęs laikė.

Į duris beldžiasi ponas Makeidoris. „Ak, Malachi, dėl Dievo meilės, dabar trečia ryto. Tu dainuodamas prikėlei visą namą“.

„Ak, Denai, aš tik mokau vaikus mirti už Airiją“.

„Galėsi išmokyti juos mirti už Airiją dieną, Malachi“.

„Tai skubu, Denai, tai skubu“.

„Žinau, Malachi, bet jie tik vaikai. Kūdikiai. Dabar eik į lovą kaip padorus žmogus“.

„Lova, Denai! Ką man daryti lovoje? Jos mažas veidukas matyti ten dieną naktį, jos juodi garbanoti plaukai ir mėlynos akutės. O, Jėzau, Denai, ką man daryti? Ar ją pražudė alkis, Denai?“

„Aišku, kad ne. Tavo žmonelė ją žindė. Dievas ją pasiėmė. Jis turi savų priežasčių“.

„Dar vieną dainą, Denai, kol nenuėjome gult“.

„Labanakt, Malachi“.

„Nagi, berniukai. Dainuokit“.

Todėl, kad mylėjo tėvynę,

Todėl, kad žalią vėliavą mylėjo,

Džiugiai išdidus jis ėjo

Pasitikti savos lemties.

O taip, tiesa! Tiesa verta mirties!

Siaura gatve aukštyn jis kyla:

Jaunajam Rodžiui Makorliui reikės

Ant Tumo tilto šiandien mirti.

„Mirsite už Airiją, tiesa, berniukai?“

„Mirsime, tėti“.

„Ir visi susitiksime su mažąja sesyte rojuje, tiesa, berniukai?“

„Susitiksime, tėti“.

Brolis stovi, veidu prisispaudęs prie stalo kojos, jis miega. Tėtis jį pakelia, nusvirduliuoja per kambarį, paguldo į lovą prie motinos. Įsliuogiu į lovą, tėvas nenusirengęs gulasi šalia. Tikiuosi, kad jis apkabins mane, bet jis ir toliau dainuoja apie Rodį Makorlį ir kalbasi su Margareta: „O, mano mažyte garbaniuke, mėlynake meile, aprengsiu tave šilkais ir nusivešiu prie Nejaus ežero“. Kai nušvinta langai, aš užmiegu.

Tą naktį mane aplanko Kuchulinas. Ant jo peties tupi didelis žalias paukštis ir gieda apie Keviną Barį ir Rodį Makorlį, man nepatinka tas paukštis, nes jam giedant nuo snapo varva kraujas. Vienoje rankoje Kuchulinas laiko gae bolga, ietį, kuri tokia didžiulė, kad tik jis gali ją pakelti. Kitoje rankoje jis laiko bananą, kurį siūlo paukščiui, o šis tik klykia ir apspjaudo jį krauju. Keista, kodėl Kuchulinas terliojasi su tokiu paukščiu. Jei, siūlant bananą, dvyniai imtų spjaudyti į mane krauju, manau, vožčiau juo jiems per galvas.

Ryte tėvas sėdi virtuvėje prie stalo, ir aš pasakoju jam savo sapną. Jis sako, kad Airijoje senovėje nebuvo bananų, o net jei ir būtų buvę, Kuchulinas niekada nebūtų siūlęs jų tam paukščiui, nes šis vasarą atskrido iš Anglijos ir nutūpė jam, mirštančiam, ant peties, tada jis atsirėmė į akmenį, o kai Erinės, tai yra Airijos, vyrai norėjo nužudyti Kuchuliną, jie nedrįso, kol nepamatė, kad paukštis geria Kuchulino kraują, tada jie suprato, kad gali jį pulti, tie šlykštūs bailūs kraugeriai. Tad tu turi saugotis paukščių, Frensi, paukščių ir anglų.

Didžiąją dalį dienos mama guli nusisukusi į sieną. Jei ji išgeria arbatos ar ką nors suvalgo, tučtuojau ima vemti į kibirą po lova, o aš turiu jį išnešti ir išplauti išvietėje. Ponia Leibovič atneša jai sriubos ir keistos susuktos duonos. Mama mėgina ją pjaustyti, bet ponia Leibovič juokiasi ir siūlo tiesiog atsilaužti. Malachis vadina ją laužoma duona, bet ponia Leibovič sako: „Ne, tai chala“, ir moko mus tai ištarti. Ji purto galvą. „Ui, jūs, airiai. Gyvenkite amžinai, bet niekada nesakykite chala kaip čala“.

Minė Makeidori atneša bulvių, kopūstų, kartais gabalėlį mėsos. „Ak, laikai sunkūs, Andžela, bet tas mielas vyras, ponas Ruzveltas, ras darbo visiems, ir jūsų vyras turės darbo. Vargšas žmogus, jis nekaltas dėl šito nuosmukio. Jis ieško darbo dieną naktį. Mano Denui pasisekė, jis jau ketverius metus gyvena mieste, bet negeria. Jis augo Tume su jūsų vyru. Vieni geria, kiti ne. Tai airių prakeiksmas. Dabar valgyk, Andžela. Atsigauk po netekties“.

Ponas Makeidoris sako tėčiui, kad yra darbo WPA, kai tėtis gauna darbą, atsiranda pinigų maistui, mama išlipa iš lovos, prausia dvynius ir mus maitina. Kai tėtis grįžta namo dvokiantis alkoholiu, pinigų nebūna, mama šaukia ant jo, kol dvyniai ima verkti, o mudu su Malachiu bėgame į žaidimų aikštelę. Tais vakarais mama vėl susirango lovoje, o tėtis traukia graudžias dainas apie Airiją. Kodėl jis jos neapkabina ir nepadeda užmigti, kaip padėdavo mažajai sesytei, kuri mirė? Kodėl jis nedainuoja Margaretos dainelės arba kokios kitos, kuri nudžiovintų mamos ašaras? Jis vis dar ištraukia mane ir Malachį iš lovos, kad vienmarškiniai žadėtume mirti už Airiją. Vieną naktį jis norėjo priversti dvynukus pasižadėti mirti už Airiją, bet jie dar nemoka kalbėti, tada mama ėmė ant jo rėkti: „Tu, pakvaišęs senas valkata, ar negali palikti vaikų ramybėje?“