Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Laivas atsiplėšė nuo prieplaukos. Mama parodė: „Ten Laisvės statula, o ten — Elio sala, kur atplaukia visi imigrantai“. Tada persisvėrė per bortą ir pradėjo vemti, o Atlanto vėjas viską atpūtė ant mūsų ir kitų laimingų žmonių, besigėrinčių vaizdais. Keleiviai keikdamiesi paspruko, virš uosto ėmė buriuotis žuvėdros, o mama suglebusi ir išblyškusi liko kyboti ant laivo turėklų.

II

Po savaitės atvykome į Movilį, Donegalo grafystę, ten įsėdome į autobusą, važiuojantį į Belfastą, paskui persėdome į kitą, vežantį į Tumą, į Antrinio grafystę. Daiktus palikome parduotuvėje ir dvi mylias ėjome keliu iki senelio Makorto namo. Kelyje buvo tamsu, aušra dar tik auksino kalvas mums už nugarų.

Tėtis dvynukus nešė ant rankų, jie paeiliui virkavo iš alkio. Mama kas kelias minutes stabčiodavo, sėsdavosi ant akmenų sienos, besidriekiančios palei kelią, ir ilsėdavosi. Mes prisėsdavome šalia ir žiūrėdavome, kaip dangus rausta, paskui ima mėlti. Medžiuose ėmė čirpinti ir čiulbėti paukščiai, išaušus laukuose pamatėme keistus padarus, stovinčius ir dėbsančius į mus. Malachis paklausė: „Kas jie, tėti?“

„Karvės, sūnau“.

„Kas yra karvės, tėti?“

„Karvės yra karvės, sūnau“.

Mes ėjome toliau vis šviesėjančiu keliu ir laukuose pamatėme dar kažkokius gyvius, baltas kailinėtas būtybes.

Malachis paklausė: „Kas čia, tėti?“

„Avys, sūnau“.

„Kas yra avys, tėti?“

Tėvas užriko: „Ar baigsis pagaliau tie klausimai? Avys yra avys, karvės yra karvės, o ten — ožkos. Ožkos yra ožkos. Ožkos duoda pieno, avys — vilnos, o karvės duoda viską. Ką dar, dėl Dievo meilės, nori žinoti?“

Malachis viauktelėjo iš baimės, nes tėtis anksčiau niekada šitaip šiurkščiai nekalbėdavo su mumis. Jis mus prikeldavo vidury nakties, versdavo prisižadėti mirti už Airiją, bet niekada taip nerėkdavo. Malachis nubėgo pas mamą, šioji nuramino: „Nagi, nagi, meiluti, neverk. Tėtis tiesiog pavargo nešdamas dvynius, be to, sunku atsakinėti į visus tuos klausimus, kai dvyniai visą kelią ant rankų“.

Tėtis nuleido dvynukus ant kelio ir ištiesė rankas į Malachį. Dvyniai ėmė žliumbti, o Malachis šniurkščiodamas įsikibo į mamą. Karvės mūkė, avys bliovė, ožkos mekeno, paukščiai medžiuose čirkavo, bet viską užgožė automobilio pypsėjimas. Vyras automobilyje šūktelėjo: „Gerasis Dieve, ką jūs, žmonės, veikiate ant kelio ankstyvą Velykų sekmadienio rytą?“

Tėtis atsiliepė: „Labas rytas, tėve“.

„Tėve? — pakartojau. — Tėti, ar čia tavo tėvas?“

„Neklausinėk jo“, — paliepė mama.

Tėtis atsakė: „Ne, ne, čia kunigas“.

Malachis prasižiojo: „Kas yra...?“ — bet mama ranka užčiaupė jam burną.

Kunigas buvo baltaplaukis, su balta apykakle. Jis paklausė, kur einame.

Tėtis paaiškino: „Einame pas Makortus iš Maniglaso“. Kunigas susisodino mus į automobilį. Jis sakė pažįstąs Makortus, šauni šeima, geri katalikai, kai kurie kasdien eina komunijos, jis tikisi ir visus mus pamatyti per mišias, ypač mažuosius jankius, nežinančius, kas yra kunigas, Dieve, padėk mums.

Priėjusi namus motina siekia vartelių velkės. Tėtis sudraudžia: „Ne, ne, ne pro čia. Ne per paradinius vartus. Paradinės durys atidaromos tik kunigams arba per laidotuves“.

Mes apeiname aplinkui namą iki virtuvės durų. Tėtis jas stumteli, ten senelis Makortas iš didelio puoduko geria arbatą, o senelė Makort kažką kepa.

„Ak, — sako senelis, — štai ir jūs“.

„Ak, štai ir mes, — atsako tėtis. Jis parodo į mano motiną. — Tai Andžela“. Senelis taria: „Ak, tu tikriausiai nusikamavai, Andžela“. Senelė nesako nieko, ji nusisuka į keptuvę. Senelis veda mus per virtuvę į didelį kambarį su ilgu stalu ir kėdėmis. „Sėskitės ir išgerkite arbatos. Ar norėtumėt bulvinės duonos?“

Malachis klausia: „Kas yra bulvinė duona?“

Tėtis juokiasi: „Blynai, sūnau. Bulviniai blynai“.

Senelis sako: „Turime kiaušinių. Šiandien Velykų sekmadienis, šiandien gali gauti tiek kiaušinių, kiek įstengi panešti“.

Geriame arbatą, valgome blynus, virtus kiaušinius, tada visi sumingame. Pabundu lovoje su Malachiu ir dvynukais. Tėvai guli kitoje lovoje prie lango. Kur aš? Temsta. Čia ne laivas. Mama knarkia aukštu, tėtis žemu balsu. Atsikeliu ir kumšteliu tėčiui. Turiu nusišlapinti. Jis sako: „Pasinaudok naktipuodžiu“.

„Ką?“

„Po lova, sūnau. Naktipuodis. Ant jo rožės ir mergelės, šokančios slėnyje. Sysiok į jį“.

Noriu paklausti, kas tai yra. Nors mano pūslė vos nesprogsta, jaučiuosi keistai šlapindamasis į puodą su rožėmis ir šokančiomis mergelėmis, kad ir kas jos būtų. Tokių dalykų nebuvo Klesono aveniu, ten ponia Leibovič dainuodavo išvietėje, kol mes koridoriuje Pypčiodavome.

Ir Malachiui prireikia naktipuodžio, bet jis norėtų ant jo atsitūpti. Tėtis paaiškina: „Ne, negalima to daryti, sūnau. Reikia eiti laukan“. Aš irgi turiu eiti laukan, jei noriu pritūpti. Tėtis veda mus laiptais žemyn, per didelį kambarį, kur senelis sėdi prie ugnies ir skaito, o senelė snaudžia kėdėje. Lauke tamsu, bet mėnulis toks šviesus, kad matome, kur eiti. Tėtis atidaro mažo namelio duris, už jų — sėdynė su skyle. Jis rodo Malachiui ir man, kaip sėstis ant skylės ir kaip nusišluostyti su laikraščio skiautėmis, susmeigtomis ant vinies. Paskui liepia mums palaukti, pats įeina vidun, užsidaro duris ir stena. Mėnulis toks skaistus, kad galiu apžvelgti lauką su padarais, vadinamais karvėmis ir avimis. Svarstau, kodėl jie neina namo.

Kambaryje pas senelius yra žmonių. Tėtis pristato: „Tai tavo tetos: Emilė, Nora, Megė, Vera. Tavo teta Eva Balimenoje turi tavo amžiaus vaikų“. Mano tetos ne tokios kaip ponia Leibovič ar Minė Makeidori, jos linkteli mums, bet neapkabina ir nesišypso. Į kambarį įeina mama su dvynukais. Kai tėtis pasako seserims: „Čia Andžela, o čia — dvyniai“, jos tiesiog vėl linkteli.

Senelė nutrepsena į virtuvę, netrukus mes valgome duoną, dešrą, geriame arbatą. Vienintelis, kuris kalba prie stalo, yra Malachis. Jis šaukšteliu rodo į tetas ir vėl klausia jų vardų. Kai mama liepia jam valgyti dešrą ir tylėti, jo akys priplūsta ašarų, teta Nora tapšnoja jį ir ramina. Ji sako: nagi, nagi, o aš svarstau, kodėl visi sako nagi, nagi, kai Malachis verkia. Svarstau, ką reiškia nagi, nagi.

Tylą prie stalo nutraukia tėtis: „Amerikoje darosi baisūs dalykai“. Senelė sako: „Ak, oje. Skaičiau apie tai laikraščiuose. Bet sakoma, kad ponas Ruzveltas geras žmogus, jei būtumėt likę, dabar gal jau turėtumėt darbą“.

Tėtis purto galvą, o senelė priduria: „Nežinau, ką darysi, Malachi. Čia dar blogiau nei Amerikoje. Čia nėra darbo, be to, Dievas mato, šiame name nėra vietos dar šešiems žmonėms“.

Tėtis taria: „Manau, galėčiau gauti darbo kokioje fermoje. Įsigytume kokią pašiūrę“.

„O kur apsistosite dabar? — klausia senelė. — Ir kaip tikiesi išlaikyti save ir šeimą?“

„Galėčiau gyventi iš bedarbio pašalpos“.

„Negali tik išlipęs iš laivo, atplaukusio iš Amerikos, gauti bedarbio pašalpos, — įsiterpia senelis. — Turėsi kurį laiką palaukti, o ką darysi, kol lauksi?“

Tėtis nutyla, o mama įbeda žvilgsnį į sieną.

„Tau geriau keliauti į Laisvąją valstybę, — sako senelė. — Dublinas didelis, tikriausiai ten arba aplinkinėse fermose bus darbo“.

„Be to, tu turi teisę į IRA pinigus, — primena senelis. — Atlikai savo darbelį, o jie šelpia vyrus pinigais visoje Laisvojoje valstybėje. Galėtum vykti į Dubliną ir paprašyti pagalbos. Paskolintume pinigų autobuso bilietams iki Dublino. Dvyniai sėdės tau ant kelių, už juos nereikės mokėti“.