Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Abiejose gatvelės pusėse stovi nedideli namukai, senelė gyvena viename iš jų. Virtuvėje riogso iki blizgesio nušveista juodos geležies viryklė, už grotelių rusena ugnis. Po langu prie sienos stovi stalas, priešais — indauja su puodeliais, lėkštėmis ir vazomis. Indauja visada užrakinta, raktą senelė laiko piniginėje. Iš šios spintelės neišimamas nė vienas daiktas, na, nebent kas nors miršta, grįžta iš užsienio ar apsilanko kunigas.

Ant sienos virš viryklės kabo paveikslas — vyras ilgais rudais plaukais ir liūdnomis akimis. Jis rodo į skrynią, kurioje liepsnoja didelė širdis. Mama mums sako: „Tai Švenčiausioji Jėzaus Širdis“, man įdomu, kodėl to vyro širdis liepsnoja ir kodėl jis neužpila jos vandeniu? Senelė stebisi: „Argi tie vaikai visiškai nieko neišmano apie savo religiją?“ Mama atsako, kad Amerikoje viskas kitaip. Senelė atkerta, kad Švenčiausioji Širdis yra visur ir kad tokiam neišprusimui nėra jokio pasiteisinimo.

Po vyro su degančia širdimi paveikslu prikalta lentynėlė, čia stovi raudona stiklinė, joje virpančia liepsnele dega žvakė, šalia jos — maža statulėlė. Mama aiškina: „Tai kūdikėlis Jėzus, Prahos kūdikėlis, jei jums kada labai prireiks, melskitės Jam“.

Malachis klausia: „Mama, ar galiu Jam pasakyti, kad esu alkanas“, bet mama prideda pirštą prie lūpų.

Senelė murmėdama pila arbatą, liepia mamai paraikyti duonos, bet tik ne storomis riekėmis. Mama sėdasi prie stalo, jai sunku kvėpuoti, ji sako netrukus paraikysianti duonos. Tėtis ima peilį ir raiko, matosi, kad senelei tai nepatinka. Ji susiraukusi žiūri į jį, bet nieko nesako, nors jis riekia storai.

Visiems neužtenka kėdžių, su broliais sėduosi ant laiptų, geriame arbatą ir valgome duoną. Tėtis su mama atsisėda prie stalo, o senelė su puodeliu arbatos įsitaiso po Švenčiausiąja Širdimi. Ji atsidūsta: „Dieve, nežinau, ką su jumis daryti. Namuose nėra vietos. Nė vienam jūsiškių nėra vietos“.

Malachis mėgdžioja: „Jūsiškių, jūsiškių“, ir ima kikenti. Ir aš sakau: „Jūsiškių, jūsiškių“. Dvyniai kartoja: „Jūsiškių, jūsiškių“, ir mes taip kvatojamės, kad beveik nebegalime valgyti duonos.

Senelė sužiūra: „Ko čia juokiatės? Šiuose namuos nėra ko juoktis. Padoriai elkitės, nes nurausiu jūsiškių ausis“.

Ji nesiliauja sakyti „jūsiškių“, ir Malachis plyšta iš juoko, spjaudo arbatą ir duoną, jo veidas išraudonuoja.

Tėtis sudraudžia: „Malachi ir visi kiti, liaukitės“. Bet Malachis negali, jis vis juokiasi, kol tėtis pakviečia: „Ateik čia“. Jis atraitoja Malachio rankovę ir pakelia ranką, kad jam suduotų.

„Ar gerai elgsies?“

Malachio akys paplūsta ašaromis, jis linkteli: „Gerai“. Tėtis anksčiau nėra taip kėlęs rankos. „Būk geras berniukas, eik, prisėsk prie brolių“, — tėtis nuleidžia rankovę ir paglosto Malachiui galvą.

Vakare mamos sesuo, teta Agė, grįžo iš darbo drabužių įmonėje. Ji stambi kaip seserys Maknamaros, liepsnojančiais raudonais plaukais. Ji atsivarė didžiulį dviratį į kambarėlį už virtuvės ir atėjo vakarieniauti. Ji gyvena su senele, nes susimušė su savo vyru, Pa Kytingu, kuris girtas pasakė jai: „Tu, stora riebi karve, varyk namo pas savo motiną“. Štai ką senelė papasakojo mamai ir štai kodėl mums nėra vietos jos namuose. Čia gyvena pati senelė, teta Agė ir senelės sūnus Patas, kuris yra mano dėdė ir kuris dabar išėjęs pardavinėti laikraščių.

Kai senelė pasakė, kad mama šiąnakt miegos su seseria, teta Agė ėmė skųstis. Senelė neiškentė: „O, užčiaupk žabtus. Tik vienai nakčiai, nenumirsi, o jei tau nepatinka, gali grįžti pas savo vyrą, kur ir turėtum būti, užuot laksčiusi pas mane. Jėzau, Marija ir šventasis Juozapai, tik pažiūrėkit į šiuos namus... Tu, Patas, Andžela ir jos triukšmingi amerikiečiai. Ar turėsiu kiek ramybės į gyvenimo pabaigą?“

Ant grindų galiniame kambarėlyje ji patiesė paltų ir skudurų, mes miegojome čia šalia dviračio, o tėtis liko ant kėdės virtuvėje, kai prireikdavo, jis palydėdavo mus į išvietę kieme už namo, o naktį tildydavo dvynius, kai jie sušalę pravirkdavo.

Ryte teta Agė atėjo savo dviračio ir pakėlė mus. „Gal eisita iš čia, ką? Ar eisita iš mano kelio?“

Kai ji išėjo, Malachis ėmė mėgdžioti: „Gal eisita iš čia, ką? Ar eisita iš mano kelio?“ Girdėjau, kaip tėtis virtuvėje juokiasi, bet laiptais nusileido senelė, ir jis liepė Malachiui nusiraminti.

Tą dieną senelė su mama išėjusios rado kambarį su baldais Vėjo malūnų gatvėje, kur teta Agė ir jos vyras, Pa Kytingas, turi butą. Senelė sumokėjo nuompinigius, dešimt šilingų už dvi savaites. Ji davė mamai pinigų maistui, paskolino mums virdulį, puodą, keptuvę, peilių ir šaukštų, stiklainių nuo uogienės, kuriuos turėsime naudoti kaip puodelius, antklodę ir pagalvę. Ji pridūrė, kad tai viskas, ką ji galinti, kad tėtis turės pakrutinti šikną, susirasti darbą ar gauti bedarbio pašalpą, prašyti labdaros iš Šv. Vincento Pauliečio draugijos arba ieškoti pašalpos beturčiams.

Kambaryje buvo krosnis, ant kurios galima kaisti vandenį arbatai ar išsivirti kiaušinius, jei kada atsirastų pinigų. Turime stalą, tris kėdes ir lovą, mama sako, kad tai didžiausia jos gyvenime matyta lova. Naktį džiaugėmės ta lova, išsekę po nakvynių ant grindų Dubline ir pas senelę. Nesvarbu, kad lovoje miegojome šešiese, mes buvome drauge, toli nuo senelių ir gvardiečių. Malachis galėjo kartoti: „Jūsiškiai, jūsiškiai, jūsiškiai, o mes — juoktis kiek lenda.

Tėtis su mama gulėjo galvūgalyje, mudu su Malachiu kojūgalyje, o dvyniai ten, kur jiems patogu. Malachis vėl mus prajuokino: „Jūsiškiai, jūsiškiai, jūsiškiai, paskui: „ujujui, ir užmigo. Mama tyliai knarkčioja, vadinasi, irgi miega. Mėnulio šviesoje apžvelgiau lovą, mačiau, kad tėtis dar neužmigęs, kai Oliveris per miegus suvirko, tėtis jį apkabino. „Tšš, — nuramino. — Tšš“.

Tada klykdamas ir draskydamasis pašoko Judžinas. „A, a, mamyte, mamyte“. Tėtis atsisėdo: „Kas yra, sūnau?“ Judžinas vis verkė, o kai tėtis pakilo iš lovos ir įžiebė dujinę lempelę, pamatėme blusas, strykčiojančias, šokinėjančias, aplipusias mūsų kūnus. Mes jas daužėm ir daužėm, bet jos šokinėjo nuo kūno ant kūno ir kandžiojosi. Mes draskėme įkandimus, kol jie ėmė kraujuoti. Iššokome iš lovos, dvyniai verkė, mama aimanavo: „O, Jėzau, ar niekada nepailsėsime!“ Tėtis pripylė sūdyto vandens į stiklainį ir ėmė vilgyti mūsų įkandimus. Druska degino, bet jis tvirtino, kad netrukus pasijusime geriau.

Mama atsisėdo prie krosnies su dvyniais ant kelių. Tėtis apsimovė kelnes, nutempė čiužinį nuo lovos ir išnešė į gatvę. Jis pripylė virdulį ir puodą vandens, atrėmė čiužinį į sieną, daužė jį batu, liepė man pilti vandenį ant žemės ir skandinti ten krintančias blusas. Limeriko mėnulis švietė taip skaisčiai, kad mačiau jo atplaišas, mirguliuojančias vandenyje, norėjau susemti tas atplaišas, bet negalėjau, nes blusos šokinėjo man ant kojų. Tėtis vis daužė čiužinį batu, man teko grįžti atgal per namą į galinį kiemą prisipilti dar vandens į virdulį ir puodą. Mama pasakė: „Tik pažiūrėk į save. Batai permirkę, numirsi šitaip, o tavo tėvas tikriausiai susirgs plaučių uždegimu stovėdamas basa koja“.

Dviračiu važiuojantis vyras sustojo ir pasidomėjo, kodėl tėtis daužo tą čiužinį. „Dievo motina, — tarė jis, — niekada negirdėjau, kad taip būtų naikinamos blusos. Ar žinote, kad jei žmogus galėtų šokinėti kaip blusa, vienu šuoliu nulėktų pusę kelio iki mėnulio? Reikia štai ką daryti: kai grįšite atgal, padėkite čiužinį ant lovos kita puse, taip sutrikdysite tas bjaurybes. Jos nesupras, kur atsidūrė, ims kandžioti čiužinį ar vienos kitas, tai geriausias vaistas. Kai jos įkanda žmogui, tiesiog pasiunta, žinote, nes šalia yra daugiau blusų, kurios irgi kandžioja žmones, o kraujo kvapas varo jas iš proto. Jos tikra kruvina kančia, žinau, nes augau Limerike, Airištaune, ir blusos ten veisėsi taip gausiai, kad tupėdavo ant batų ir su tavimi aptarinėdavo sielvartingą Airijos istoriją. Kalbama, kad senovės Airijoje nebuvo blusų, kad jų atgabeno anglai, norėdami mus visiškai išvaryti iš proto, visai nenustebčiau, jei taip būtų iš tiesų. Juk įdomu — šventasis Patrikas iš Airijos išvarė gyvates, o anglai atnešė blusų. Šimtmečius Airija buvo miela rami vietelė, gyvatės nebetrukdė, nebūtum radęs nė blusos. Galėjai keliauti per keturias žalias Airijos provincijas nebijodamas gyvačių, gerai išsimiegoti naktį, nes blusos tavęs netrikdė. Tos gyvatės nieko bloga nedaro, jos netrukdo tau, jei neįspeiti jų į kampą. Gyvatės išnaikino kitus padarus, kurie slampinėja pakrūmėm ir panašiom vietom, o blusos čiulpia tavo kraują rytą, popiet ir vakare, nes tokia jų prigimtis, jos nieko negali sau padaryti. Tiesą sakant, girdėjau, kad ten, kur apsčiai gyvačių, nėra blusų. Pavyzdžiui, Arizona. Nuolat girdime apie Arizonos gyvates, bet ar kas girdėjo apie Arizonos blusas? Sėkmės tau. Turiu pasisaugoti čia stovėdamas, nes jei viena jų įlįs man į drabužius, galiu namo parsigabenti ir visą šeimynėlę. Jos dauginasi greičiau nei indai“.