Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Taip, — atsako mama, — bet neturiu ką“.

Nora išsitraukia cigaretę iš prijuostės kišenės, perlaužia ją ir pusę siūlo mamai.

Nerimaujanti moteris taria: „Tai jiems taip pat nepatiks. Jie sakys, kad kiekviena surūkyta cigaretė — atimtas duonos kąsnis iš vaiko. Ponas Kvinlivenas, sėdintis viduje, mirtinai prieš tai nusistatęs. Jis sako, kad jei turi pinigų cigaretėms, turėsi ir maistui“.

„Ir ponas Kvinlivenas gali pabučiuoti man į subinę, tas išsišiepęs senas šunsnukis. Ar jis pavydi mums cigaretės dūmelio, vienintelio malonumo, kurį turime pasaulyje?“

Koridoriaus gale atsiveria durys, pasirodo vyras. „Ar kuri jūsiškių laukiate vaikiškų batų?“

Moterys kelia rankas: „Aš, aš“.

„Ką gi, batų nebėra. Turėsite grįžti kitą mėnesį“.

„Bet mano Maikiui reikia batų į mokyklą“.

„Sakiau jums, nieko nebeliko“.

„Bet lauke šąla, pone Kvinlivenai“.

„Batų nebėra. Nieko negaliu padaryti. Kas čia dabar? Kas čia rūko?“

Nora pamojuoja cigarete. „Aš, — sako, — džiaugiuosi ja iki paskutinio dūmelio“.

„Kiekviena tavo surūkyta cigaretė...“ — prabyla jis.

„Žinau, — nutraukia ji. — Aš atimu maistą iš savo vaikų“.

„Tu įžūli, moterie. Negausi čia labdaros“.

„Tikrai? Ką gi, pone Kvinlivenai, jei negausiu jos čia, žinau, kur ją gauti“.

„Apie ką čia kalbi?“

„Eisiu pas kvakerius. Jie mane parems“.

Ponas Kvinlivenas žingteli link Noros ir rodo į ją pirštu. „Ar žinote, ką čia turime? Tarp mūsų yra sriubininkė. Bado metais turėjome sriubininkų. Protestantai vaikštinėdavo ir pasakodavo doriems katalikams, kad jei jie atsisakys savo tikėjimo ir virs protestantais, jie gaus daugiau sriubos, nei tilps į jų pilvus, ir, Dieve padėk mums, kai kurie katalikai priimdavo jų sriubą ir nuo to laiko tapdavo sriubininkais, jie prarado savo nemirtingas sielas ir nukeliavo į pragaro gelmes. Tu, moterie, jei eisi pas kvakerius, prarasi savo nemirtingą sielą ir savo vaikų sielas“.

„Vadinasi, pone Kvinlivenai, jūs turite mus išgelbėti, tiesa?“

Jis žiūri į ją, ji žiūri į jį. Jis nužvelgia kitas moteris. Viena jų pakelia ranką prie burnos slopindama juoką.

„Ko čia kikeni?“ — užrinka jis.

„O, nieko tokio, pone Kvinlivenai. Prisiekiu Dievu“.

„Dar kartą jums sakau, batų nėra“, — ir jis paskui save užtrenkia duris.

Į vidų viena po kitos kviečiamos moterys. Nora išeidama šypsosi ir mojuoja popieriaus lapu. „Batai, — sako ji. — Tris poras gaunu savo vaikams. Pagąsdinkite tuos vyrus viduje kvakeriais, ir jie atiduos apatinius nuo savo šikinių“.

Kai pašaukia mamą, ji vedasi ir mane su Malachiu. Stovime priešais stalą, kur sėdi trys vyrai ir uždavinėja klausimus. Ponas Kvinlivenas mėgina kažką pasakyti, bet vidurinis vyras jį nutildo: „Užteks tavo šnekų, Kvinlivenai. Jei paliktume viską tau, vargšai Limeriko žmonės pultų į protestantų glėbį“.

Jis atsisuka į mamą, nori sužinoti, kur ji gavo tą gražų raudoną paltą. Ji pasakoja jam tai, ką sakė moterims lauke, priėjusi prie Margaretos mirties ji ima drebėti ir šniurkščioti. Ji sako vyrams, kad jai labai nepatogu dėl savo ašarų, bet tai įvyko vos prieš kelis mėnesius, ji dar neatsigavusi, net nežinanti, kur buvo palaidotas jos kūdikėlis, jei mergytė išvis buvo palaidota, net nežinanti, ar ji buvo pakrikštyta, nes buvusi taip nusilpusi su keturiais berniūkščiais, kad neturėjusi jėgų nueiti į bažnyčią jos pakrikštyti, jai širdis plyšta pagalvojus, kad gal Margareta amžiams turės likti pragaro prieangyje neturėdama vilties su mumis susitikti, kai mes atsidursime danguje, pragare ar skaistykloje.

Ponas Kvinlivenas pastumia jai savo kėdę. „O, nagi, ponia. O, nagi. Prisėskite. O, nagi“.

Kiti du žiūri tai į stalą, tai į lubas. Vidurinis sako duosiąs mamai taloną, su kuriuo ji šią savaitę gaus bakalėjos prekių Makgreit parduotuvėje Pamelio gatvėje. Arbatos, cukraus, miltų, pieno, sviesto, dar atskiras talonas maišui anglių iš Satono anglių sandėlio Prieplaukos kelyje.

Trečiasis vyras priduria: „Žinoma, negausite to kiekvieną savaitę, ponia. Mes lankysimės jūsų namuose, žiūrėsime, ar tikrai skurstate. Privalome tai daryti, ponia, kad galėtume peržiūrėti jūsų prašymą“.

Mama valosi veidą rankovės kraštu ir paima taloną. Ji sako vyrams: „Telaimina jus Dievas už jūsų maloningumą“. Jie linkteli, įsmeigia akis į stalą, į lubas, į sienas ir liepia atsiųsti kitą moterį.

Moterys lauke sako mamai: „Kai eisi pas Makgreit, būk atidi, nes ta sena kalė tave apsvers. Ji sveria kokį daiktą padėjusi ant popieriaus, tas popierius kaba iš jos pusės už prekystalio, ji mano, kad tu nieko nepastebėsi. Ji tempia tą popierių į save taip, kad tau pasiseks, jei gausi pusę to, ką turėtum gauti. Ji Mergelės Marijos ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies paveikslais apkabinėjo visą parduotuvę ir amžiais klūpi priešais Šv. Juozapo koplyčią tarškindama rožinio karoliukais ir dūsaudama kaip nekalta kankinė, ta sena kalė“.

Nora sako: „Eisiu su jumis, mieloji. Lankausi pas tą pačią Makgreit, suprasiu, jei ji mėgins jus apmauti“.

Ji rodo kelią į parduotuvę Pamelio gatvėje. Moteriškė už prekystalio maloniai elgiasi su mama, apsirengusia amerikietišku paltu, kol mama neparodo Šv. Vincento Pauliečio talono. Tada moteris sako: „Nežinau, ką čia veikiate tokiu dienos metu. Niekada nedaliju labdaros iki šeštos valandos vakaro. Bet jums tai pirmas kartas, ir aš padarysiu išimtį“.

Ji klausia Noros: „Ar tu irgi turi taloną?“

„Ne, esu draugė, padedanti šiai vargšei šeimai, gavusiai pirmąjį taloną iš Šv. Vincento Pauliečio“.

Moteris pakloja laikraščio lapą ant svarstyklių lėkštės ir pila ant jo miltus iš didelio maišo. Baigusi pilti sako: „Štai svaras miltų“.

„Aš taip nemanau, — prieštarauja Nora. — Tai labai mažas svaras miltų“.

Pardavėja išrausta ir rūsčiai pažvelgia: „Tu mane kaltini?“

„O, ne, ponia Makgreit, — prieštarauja Nora. — Manau, kad įvyko mažas nesusipratimas, kai jūsų šlaunis prisispaudė prie popieriaus, o jūs net nesupratote, kad truputį jį timptelėjote į save. O, gink Dieve, ne. Tokia moteris, kuri nuolat klūpo priešais Mergelę Mariją, mums visiems yra įkvėpimo šaltinis, o, ar tik ne jūsų pinigus matau ten ant grindų?“

Ponia Makgreit skubiai žingteli atgal, svarstyklių strėlė pašoka ir suvirpa. „Kokius pinigus?“ — klausia ji, paskui žvilgteri į Norą ir viską supranta. Nora šypsosi. „Tikriausiai ten tik šešėlių žaismas, — paaiškina ji ir nusišypso stebėdama svarstykles. — Čia tikriausiai kokia klaida, nes svarstyklės rodo lygiai pusę svaro miltų“.

„Šios svarstyklės man kelia vis daugiau rūpesčių“, — murma ponia Makgreit.

„Esu tuo tikra“, — pritaria Nora.

„Bet mano sąžinė švari prieš Dievą“, — paskelbia ponia Makgreit.

„Esu tuo tikra, — pritaria Nora, — jumis žavisi visi Šv. Vincento Pauliečio draugijos nariai bei Marijos legionas“.

„Bandau būti gera katalikė“.

„Bandote? Dievas mato, jums nereikia labai stengtis, nes esate puikiai žinoma dėl geros širdies, svarstau, gal galėtumėte skirti porą saldainių šiems mažiems berniukams“.

„Ką gi, na, nesu milijonierė, bet šekit...“

„Telaimina jus Dievas, ponia Makgreit, žinau, kad per daug prašau, bet gal galėtumėte sušelpti ir pora cigarečių?“

„Na, pagal taloną jos nepriklauso. Aš čia nedaliju prabangos dalykų“.

„Jei taip padarysite, ponia, būtinai užsiminsiu apie jūsų gerumą Šv. Vincento Pauliečio draugijai“.