„Gerai, gerai, — nusileidžia ponia Makgreit. — Šekit. Šį kartą duosiu cigarečių, tik šį kartą“.
„Telaimina jus Dievas, — sako Nora, — apmaudu, kad jums iškyla tiek rūpesčių su tomis svarstyklėmis“.
Pakeliui į namus stabtelėjome Tautos parke ir prisėdome ant suoliuko. Mes su Malachiu čiulpėme saldainius, o mama su Nora rūkė cigaretes. Parūkiusi Nora ėmė kosėti, ji padejavo, kad cigaretės galiausiai ją pribaigs, kad jos šeimoje sergama džiova, kad nė vienas neišgyveno iki senyvo amžiaus, bet ko ir norėti Limerike, čia apsižvalgius pirmiausia pasigendi žilų plaukų, visi žilaplaukiai arba ilsisi kapinėse, arba išvyko už Atlanto dirbti geležinkeliuose ar slankioti su policininkų uniformomis.
„Jums pasisekė, mieloji, pamatėte trupučiuką pasaulio. O, Dieve, atiduočiau viską, kad tik galėčiau pamatyti Niujorką, tuos žmones, be rūpesčių šokančius Brodvėjuje. Ne, aš turėjau imti ir pastoti nuo žavaus girtuoklio, Piterio Molojaus, pintų gėrimo čempiono, kuris patvarkė mane, kai buvau vos septyniolikos. Nieko neišmaniau, mieloji. Mes Limerike augome neišprususios, taip, ničnieko nenuraukėme, tapdavome motinomis nespėjusios tapti moterimis. Čia nėra nieko, tik pila lietus ir senos bobos kalba rožinius. Atiduočiau dantį, kad galėčiau ištrūkti, išvykti į Ameriką ar net į Angliją. Pintų gėrimo čempionas gyvena iš bedarbio pašalpos, kartais ją prageria, o aš kraustausi iš proto, baigsiu dienas beprotnamyje“.
Ji užsitraukė cigaretę ir paspringo, ėmė kosėti linguodama visu kūnu, o tarp kosulio priepuolių aimanavo: „Jėzau, Jėzau“. Kai kosulys aprimo, ji pareiškė turinti eiti namo išgerti vaistų. „Susitiksime kitą savaitę, ponia, prie Vincento Pauliečio. Jei pakliūsite į bėdą, duokite man žinią į Vaizo laukus. Bet kas pasakys, kur rasti Piterio Molojaus, pintų gėrimo čempiono, žmoną“.
Judžinas miega lovoje apsiklojęs paltu. Tėtis sėdi prie krosnies su Oliveriu ant kelių. Svarstau, kodėl tėtis pasakoja Oliveriui Kuchulino istoriją. Juk jis žino, kad Kuchulino istorijos priklauso man, bet kai pažvelgiu į Oliverį, man tai neberūpi. Jo skruostai skaisčiai išraudę, jis spokso į užgesusią ugnį, matosi, kad Kuchulinas jam neįdomus. Mama priglaudžia ranką jam prie kaktos. „Atrodo, jis karščiuoja, — sako ji. — Gaila, neturiu svogūno, galėčiau išvirti jį piene su pipirais. Tai gerai numalšina karštį. Bet net jei turėčiau, ant ko virčiau pieną? Mums reikia anglių židiniui“.
Ji įkiša tėčiui anglių taloną Prieplaukos kelyje. Jis pasiima mane kartu, bet jau tamsu, visi anglių sandėliai uždaryti.
„Ką darysime, tėti?“
„Nežinau, sūnau“.
Matome, kaip skarotos moterys ir maži vaikai renka anglis palei kelią.
„Štai, tėti, štai anglys“.
„O, ne, sūnau. Mes nerinksime anglių pakelėmis. Mes ne elgetos“.
Jis sako mamai, kad anglių sandėliai uždaryti, kad šįvakar valgysime pieną su duona, bet kai papasakoju apie moteris kelyje, ji įbruka jam Judžiną.
„Jei esi pernelyg išdidus, kad rinktum anglis nuo kelio, pati apsivilksiu paltą ir eisiu į Prieplaukos kelią“.
Ji pasiima maišą ir išsiveda mane su Malachiu. Už Prieplaukos kelio tyvuliuoja kažkas platu ir tamsu, žybsi švieselės. Mama sako, kad tai Šanono upė. Sako, kad labiausiai Amerikoje ilgėjosi Šanono. Hadsonas buvo mielas, bet Šanonas dainuoja. Negirdžiu tos dainos, bet motina girdi, ji pralinksmėja. Kitos moterys jau paliko Prieplaukos kelią, mes ieškome iš vežimų iškritusių anglių. Mama liepia rinkti viską, kas dega — anglis, medį, kartoną, popierių. Ji sako: „Yra žmonių, kurie kūrena arklių mėšlą, bet mes dar taip nenusmukome“. Kai jos maišas beveik prisipildo, ji taria: „Dabar turime rasti svogūną Oliveriui“. Malachis sako jį rasiąs, bet ji paaiškina: „Ne, keliuose nesimėto svogūnai, jų yra tik parduotuvėse“.
Tą akimirką Malachis pamato parduotuvę, šaukia: „Štai parduotuvė“, ir bėga vidun.
„Svegūną, — šaukia jis. — Svegūną Oliveriui“.
Mama įbėga įkandin ir sako moteriai už prekystalio: „Atleiskite“. Moteris atsiliepia: „Viešpatie, koks jis žavutis. Jis amerikietis, ar ką?“
Mama patvirtina. Moteris šypsosi ir rodo du dantis, abu jie likę viršuje. „Žavutis, — kartoja, — tik pažiūrėkit į tas nuostabias geltonas garbanas. Ir ko gi jis nori? Saldainio?“
„O, ne, — sako mama. — Svogūno“.
Moteris juokiasi. „Svogūno? Niekada nesu mačiusi vaiko, kuris norėtų svogūno. Ar vaikai juos mėgsta Amerikoje?“
Mama paaiškina: „Tiesiog užsiminiau, kad noriu gauti svogūną kitam savo vaikui, kuris serga. Žinote, išvirčiau svogūną piene“.
„Jūs teisi, ponia. Nieko nėra geriau už svogūną, virtą piene. Žiūrėk, mažyli, čia saldainis tau, o kitas kitam mažyliui — tikriausiai brolis“.
„Nagi, nereikėjo. — sako mama. — Padėkokit, berniukai“.
Moteris ištiesia ranką: „Štai puikus svogūnas sergančiam vaikui, ponia“.
Mama atsako: „O, negaliu nupirkti svogūno, ponia. Neturiu su savimi nė penso“.
„Dovanoju jį, ponia. Te niekada nebus kalbama, kad Limerike susirgęs vaikiukas negavo svogūno. Ir nepamirškite įberti kiek pipirų. Ar turite pipirų, ponia?“
„O, ne, neturiu, tačiau netrukus tikiuosi gauti“.
„Ką gi, štai, ponia. Pipirai ir truputis druskos. Duokite vaikui viską, kas geriausia pasaulyje“.
Mama dėkoja: „Telaimina jus Dievas, ponia“, jos akys sudrėksta.
Tėtis vaikštinėja pirmyn atgal su Oliveriu ant rankų, o Judžinas žaidžia ant grindų pasiėmęs puodą ir šaukštą. Tėtis klausia: „Ar gavai svogūną?“
„Gavau, — atsako mama, — ir ne tik svogūną. Gavau anglių ir ketinu jas sukūrenti“.
„Žinojau, kad gausi. Meldžiausi šventajam Judui. Jis man labiausiai padeda, kai iškyla neišsprendžiamų bėdų“.
„Gavau anglių ir svogūną, bet ne šventojo Judo dėka“.
Tėtis sako: „Neturėtum rinkti anglių pakelėse kaip kiekvienas elgeta. Tai negerai. Prastas pavyzdys berniukams“.
„Tada reikėjo išsiųsti šventąjį Judą į Prieplaukos kelią“.
Malachis skundžiasi: „Aš alkanas“. Aš irgi alkanas, bet mama nesileidžia į kalbas. „Palauksite, kol Oliveriui paruošiu piene virtą svogūną“.
Ji įkuria ugnį, perpjauna svogūną perpus, įmeta jį į verdantį pieną su gniužulėliu sviesto ir įberia pipirų. Pasisodina Oliverį ant kelių ir bando jį pamaitinti, bet jis persisuka ir žiūri į krosnį.
„O, nagi, meiluti, — kalbina ji. — Tau tik į naudą. Būsi didelis ir stiprus“.
Jis sučiaupia lūpas ir neima šaukšto. Mama pastato puodą, supa Oliverį, kol jis užmiega, paguldo jį ant lovos ir liepia mums nekelti triukšmo, jei ne, ji mus priplos. Supjausto kitą pusę svogūno, kepa jį svieste su duonos riekėmis. Leidžia mums susėsti ant grindų aplink krosnį, čia valgome keptą duoną ir gurkšnojame karštutėlę saldžią arbatą iš stiklainių. Ji sako: „Liepsna gera, šviesu, galime išjungti dujinę lempą, nes neturime pinigų įmesti į skaitiklį“4.
Kambarys sušyla, liepsnoms šokant ant anglių galima įžiūrėti veidus, kalnus, slėnius, šokinėjančius gyvūnus. Judžinas užmiega ant grindų, tėtis paguldo jį į lovą šalia Oliverio. Mama užkelia puodą su virtu svogūnu ant krosnies atbrailos, nes bijo, kad gali įkristi pelė ar žiurkė. Ji sako esanti pavargusi po tokios dienos, po Vincento Pauliečio draugijos, ponios Makgreit parduotuvės, anglių paieškų Prieplaukos kelyje, sunerimusi, kad Oliveris atsisakė virto svogūno. Jei jis taip atrodys rytoj, vesis jį pas daktarą, o dabar ji eina gulti.
Читать дальше