Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Tėtis sako užsitrauksiąs amžiną gėdą. Mama atšauna, kad jai nerūpi. Ji nori to kambario Hatstongo gatvėje, šilto patogaus kambario su išviete koridoriuje, kaip ir Brukline, kambario be blusų ir žudančios drėgmės. Ji nori to kambario, nes jis yra toje pačioje gatvėje kaip ir Limio valstybinė mokykla, mes su Malachiu galėtume pareiti namo per pietus, vidurdienį, išgerti arbatos puodelį ir suvalgyti riekę keptos duonos.

Antradienį mama seka paskui tėtį į darbo biržą. Ji įžygiuoja vidun jam iš paskos, o kai tarnautojas pastumia pinigus tėčiui, ji juos paima. Kiti vyrai, laukiantys pašalpos, baksnoja vieni kitiems į pašones ir šaiposi, tėčiui gėda, nes moteris neturėtų imti vyro pašalpos. Gal jis norės išleisti šešiapensį per arklių lenktynes ar išlenkti alaus bokalą, jei visos moterys ims elgtis kaip mama, arkliai nustos bėgę, o Ginesas bankrutuos. Bet mama gauna pinigus, ir mes persikraustome į Hatstongo gatvę. Vėliau ji ima Judžiną ant rankų, ir mes einame gatve į Limio valstybinę mokyklą. Direktorius, ponas Skelanas, liepia, kad grįžtume pirmadienį su sąsiuviniu, pieštuku ir smailia plunksna. Negalima ateiti į mokyklą su grybelinėmis ligomis, utėlėmis, nosys visada turi būti gerai iššnypštos, bet ne ant grindų, nes taip plinta džiova, ir ne į rankoves, bet į nosinę ar švarų skudurėlį. Direktorius klausia mūsų, ar esame geri berniukai, ir kai atsakome, kad taip, jis nustemba: „Gerasis Viešpatie, kas čia dabar? Jie jankiai, ar ką?“

Mama pasakoja jam apie Margaretą ir Oliverį, ir jis sako: „Viešpatie aukštybėse, Viešpatie aukštybėse, kiek pasaulyje yra kančių. Kad ir kaip būtų, įrašysime mažąjį berniuką, Malachį, į pradinę klasę, o jo brolį į pirmąją klasę. Juos toje pačioje patalpoje mokys vienas mokytojas. Taigi pirmadienio rytą, lygiai devintą“.

Berniukai iš Limio nori žinoti, kodėl mes taip kalbame. „Ar jūs jankiai, ar ką?“ Kai pasakome, kad atvažiavome iš Amerikos, jie klausia: „Ar jūs gangsteriai, ar kaubojai?“

Vienas dičkis prikiša veidą prie manojo. „Aš tavęs klausiu, — spiria. — Ar jūs gangsteriai, ar kaubojai?“

Sakau jam, kad nežinau, o kai jis įbeda pirštą man į krūtinę, Malachis atsako: „Esu gangsteris, o Frenkas yra kaubojus“. Dičkis lepteli: „Tavo mažasis broliukas gudrus, o tu — kvailas jankis“.

Berniukai sužavėti. „Kaukitės, — šaukia jie, — kaukitės“. Dičkis mane pastumia taip stipriai, kad aš krintu ant žemės. Beveik pravirkstu, bet man aptemsta akyse, kaip tada su Fredžiu Leibovičiumi, ir aš puolu jį, spardau ir daužau kumščiais. Partrenkiu jį ir mėginu sugriebti už plaukų, kad galėčiau trenkti jo galvą į žemę, bet mano kojas kažkas skaudžiai nutvilko ir mane atitraukia.

Ponas Bensonas, mokytojas, laiko mane už ausies ir pliekia per kojas. „Tu, mažas chuligane, — kalba jis. — Ar šitaip elgiamasi Amerikoje? Ką gi, dėl Dievo, kai su tavimi susitvarkysiu, elgsiesi gerai“.

Jis liepia man ištiesti vieną ranką, paskui kitą ir tvoja lazdele per abi plaštakas. „Dabar keliauk namo, — liepia jis, — ir pasakyk savo motinai, koks esi blogas berniūkštis. Esi netikęs jankis. Kartok paskui mane: esu blogas berniūkštis“.

„Esu blogas berniūkštis“.

„Dabar sakyk: esu netikęs jankis“.

„Esu netikęs jankis“.

Malachis prieštarauja: „Jis nėra blogas berniūkštis. Kaltas tas dičkis. Jis sakė, kad esame kaubojai ir gangsteriai“.

„Ar taip sakei, Hefemenai?“

„Aš tik pajuokavau, sere“.

„Daugiau jokių juokų, Hefemenai. Ne jų kaltė, kad jie jankiai“.

„Ne, sere“.

„O tu, Hefemenai, turėtum kas vakarą atsiklaupti ant abiejų kelių ir dėkoti Dievui, kad nesi jankis, nes jei būtum, Hefernenai, būtum didžiausias gangsteris abiejose Atlanto pusėse. Alas Kaponė ateitų pas tave pasimokyti. Daugiau nebekibk prie šių jankių, Hefemenai“.

„Nekibsiu, sere“.

„Jei kibsi, Hefemenai, nunersiu tau kailį. Eikite visi namo“.

Limio valstybinėje mokykloje yra septyni mokytojai, visi jie turi odinius diržus, lazdas, rykštes. Jie plaka mus rykštėmis per pečius, nugarą, kojas, ypač per rankas. Jei plaka per ranką, tai vadinama pliaukštelėjimu. Jie muša, jei pavėluoji, jei nuteški rašalo dėmę, jei juokiesi, jei kalbi, jei ko nors nežinai.

Jie muša, jei nežinai, kodėl Dievas sukūrė pasaulį, jei nežinai, kas yra šventasis Limeriko globėjas, jei negali pacituoti Apaštalų tikėjimo išpažinimo, jei prie keturiasdešimt septynių negali pridėti devyniolikos ar iš keturiasdešimt septynių atimti devyniolikos, jei nežinai pagrindinių trisdešimt dviejų Airijos grafysčių miestų ir jų gaminių, jei negali rasti Bulgarijos sieniniame pasaulio žemėlapyje, išmargintame seilėmis, snargliais ir rašalo dėmėmis, kuriomis jį užtaškė supykę mokiniai, visiems laikams pašalinti iš mokyklos.

Jie muša, jei nepasakai savo vardo airiškai, airiškai nesukalbi „Sveika, Marija“, airiškai nepasiprašai į išvietę.

Kartais praverčia paklausyti didesnių berniukų. Jie gali papasakoti apie tavo dabartinį mokytoją, apie tai, kas jam patinka ir ko jis nekenčia.

Vienas mokytojas tave talžys, jei nežinosi, kad Eimonas de Valera yra įžymiausias kada nors gyvenęs žmogus. Kitas mokytojas lups, jei nežinosi, kad įžymiausias kada nors gyvenęs žmogus yra Maiklas Kolinsas.

Ponas Bensonas nekenčia Amerikos, ir tu turi nekęsti Amerikos, kitaip gausi lupti.

Ponas O’Di nekenčia Anglijos, ir tu turi nekęsti Anglijos, kitaip jis tave primuš.

Jei kada ką nors gera pasakysi apie Oliverį Kromvelį, gausi nuo jų visų.

Net jei jie pliaukšteli tau šešissyk per kiekvieną ranką šermukšnio rykšte arba spygliuota dygiosios slyvos vytele, neturi teisės pravirkti. Būsi lepūnėlis. Kai kurie berniukai tyčiojasi ar šaiposi iš tavęs gatvėje, bet net jie negali prarasti budrumo, nes ateis diena, kai mokytojas juos muš ir pliaukšės per delnus, ir jie privalės sulaikyti ašaras, jei ne, užsitrauks amžiną gėdą. Berniukai sako, kad geriau yra verkti, nes mokytojams tai suteikia malonumą. Jei neverksi, mokytojai tavęs nekęs, nes šitaip priversi juos atrodyti silpnus klasės akyse, ir jie prisižadės kitą kartą pričiupę tave pravirkdyti arba pridaužyti iki kraujų, arba padaryti ir viena, ir kita.

Dičkiai iš penktos klasės sako, kad ponui O’Di patinka išsikviesti mokinį priešais klasę, kad galėtų atsistoti jam už nugaros, sužnybti žandenas ir tempti jas aukštyn. „Viršun, viršun“, — sako jis, kol tu pasistiebi, o akys priplūsta ašarų. Nenori, kad klasės draugai matytų, kaip verki, bet kai tempiamos žandenos, ašaros vis viena ima riedėti, nori to ar ne, ir mokytojui tai patinka. Ponas O’Di yra mokytojas, kuris visada gali išspausti ašaras ir sugėdinti.

Geriau neverkti, nes tenka susidurti su berniukais mokykloje, be to, nenori suteikti mokytojui jokio malonumo.

Jei mokytojas tave muša, neverta skųstis tėvui ar motinai. Jie visada atsakys: „Pats to nusipelnei. Nebūk kūdikis“.

Žinau, kad Oliveris miręs, ir Malachis žino, bet Judžinas per mažas, kad ką nors suprastų. Pabudęs ryte jis kviečia: „Oli, OH“, ir tapinėja po kambarį, dairosi po lovomis arba užlipa ant lovos, stovinčios prie lango, ir rodo į vaikus gatvėje, ypač į šviesiaplaukius, kaip jis ir Oliveris. „Oli, Oli“, — sako jis, tada mama pakelia jį ant rankų, šniurkščiodama apkabina. Jis bando nulipti žemėn, nenori, kad jį keltų ir myluotų. Jis nori rasti Oliverį.

Tėtis ir mama sako, kad Oliveris danguje, žaidžia su angelais, kad vieną dieną jį vėl pamatysime, bet Judžinas nesupranta, jam tik dveji, jis nemoka kalbėti, ir tai blogiausias dalykas pasaulyje.