Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Dėdė Patas sako: „Matai, aš neišmečiau jo, Andžela“, o mama paliečia jo skruostą.

Teta Agė eina į aludę vežiko. Vežikas uždengia karstą dangčiu ir priveržia jį. Klausia: „Kas važiuos viduje?“, ir neša karstą į furgoną. Ten yra vietos tik mamai, tėčiui, Malachiui ir man. Senelė siūlo: „Jūs važiuokite į kapines, o mes palauksime čia“.

Nežinau, kodėl negalima pasilikti Judžino. Nežinau, kodėl turime jį išsiųsti su tuo vyru, kuris stato bokalą ant balto karstelio. Nežinau, kodėl turėjome išsiųsti Margaretą ir Oliverį. Negerai yra paguldyti seserį ir brolį į dėžę, norėčiau tai kam nors pasakyti.

Arklys risnojo Limeriko gatvėmis kaukšėdamas kanopomis. Malachis paklausė: „Ar važiuojame susitikti su Oliveriu?“ Tėtis atsakė: „Ne, Oliveris yra rojuje, tik neklausk manęs, kas yra rojus, nes aš nežinau“.

Mama paaiškino: „Rojus yra vieta, kur Oliveris, Judžinas ir Margareta yra laimingi, jiems šilta, vieną dieną juos ten sutiksime“.

Malachis staiga šūktelėjo: „Arklys padarė kaką ant kelio, dvokia“, ir mama su tėčiu nusišypsojo.

Kapinėse vežikas nulipa, atidaro furgono dureles. „Duokit šen tą karstą, — sako jis, — nunešiu jį prie kapo“. Jis trūkteli karstą ir suklumpa. Mama pareiškia: „Neneši mano vaiko šitaip nusilakęs, — ji atsisuka į tėtį. — Tu nešk“.

„Darykit kaip norit, — subamba vežikas. — Po velnių, darykit kaip norit“, ir užsikeberioja ant pasostės.

Temsta, karstas tėčio rankose atrodo dar baltesnis. Mes paduodame mamai rankas ir sekame į kapus paskui tėtį. Kuosos medžiuose tyli, jų diena beveik pasibaigė, jos turi pailsėti, kad anksti ryte galėtų atsikelti ir pamaitinti savo vaikus.

Du vyrai su kastuvais laukia prie duobės. Vienas sako: „Jūs labai vėlyvi. Laimė, tai menkas darbelis, kitaip būtume išėję“. Jis įlipa į duobę. „Duokit jį man“, — sako, ir tėtis paduoda jam karstą.

Jis užmeta kelis šiaudagalius ir žolės ant karsto, o kai išlipa, kitas vyras karstą užpila žemėmis. Mama klykteli: „O, Jėzau, Jėzau“, medyje sukrankia kuosa. Gailiuosi, kad neturiu akmens jai numušti. Vyrai baigia pilti žemes, nusišluosto kaktas ir laukia. Vienas sako: „A, nagi, dabar reikėtų šio to troškuliui numalšinti“.

Tėtis sako: „O, taip, taip“, ir duoda pinigų. Jie sumurma: „Užjaučiame jus dėl nelaimės“, ir išeina.

Grįžtame prie furgono, kurį palikome prie kapinių vartų, bet furgonas dingęs. Tėtis žvalgosi tamsoje ir grįžta purtydamas galvą. Mama sako: „Tas vežikas tikras bjaurus girtuoklis, Dieve, atleisk man“.

Nuo kapinių iki mūsų namų tolimas kelias. Mama sako tėčiui: „Vaikams reikia pavalgyti, o tau iš šio ryto pašalpos liko pinigų. Jei manai, kad šįvakar eisi per aludes, gali tai pamiršti. Vešimės juos pas Notoną, jie galės suvalgyti žuvies, keptų bulvių ir išgerti limonado, juk ne kas dieną laidoja brolį“.

Skaniai suvalgome žuvies, bulvių su actu ir druska, limonadas mums atrodo rūgštokas.

Kai grįžtame namo, nieko neberandame. Ant stalo stovi tušti porterio buteliai, ugnis išblėsusi. Tėtis įžiebia lempą, galima įžiūrėti Judžino galvos paliktą įdubą pagalvėje. Atrodo, tuoj išgirsi jį ir pamatysi krypuojantį per kambarį, lipantį ant lovos žiūrėti pro langą, ar neateina Oliveris.

Tėtis sako einąs pasivaikščioti. Mama neleidžia: „Ne“. Ji žino, ką jis sumanęs, žino, kad jis nenusiramins, kol neišleis kelių likusių šilingų aludėse. „Gerai“, — sutinka tėtis. Jis užkuria krosnį, mama išverda arbatos, netrukus sukrintame į lovas.

Mudu su Malachiu grįžtame į lovą, kurioje mirė Judžinas. Tikiuosi, kad jam nešalta tame baltame karste kapinėse, nors žinau, kad jo ten nebėra, nes angelai nusileido į kapines, atvėrė karstą, ir Judžinas dabar toli toli nuo žudančios Šanono drėgmės, jis aukštai danguje, rojuje su Oliveriu ir Margareta, jie turi daugybę žuvų, keptų bulvių ir irisų, jiems galvų nekvaršina jokios tetos, ten tėvai parneša namo pinigus iš darbo biržos, niekam nereikia vaikštinėti po aludes ir jų ieškoti.

III

Mama skundžiasi nebegalinti praleisti nė akimirkos šiame bute Hatstongo gatvėje. Ji mato Judžiną dieną ir naktį. Ji mato, kaip jis lipa ant lovos ir dairosi, ar gatvėje nėra Oliverio, kartais ji regi Oliverį viduje, o Judžiną lauke, jiedu šnekasi. Ji džiaugiasi, kad jie šnekučiuojasi, bet ji nebenori savo gyvenime jų matyti ar girdėti. Gaila išsikelti, kai esame taip arti Limio valstybinės mokyklos, bet jei ji neišsikels, netrukus išsikraustys iš proto ir baigs dienas beprotnamyje.

Mes persikeliame į Rodeno skersgatvį Kareivinių kalvos viršūnėje. Vienoje kelio pusėje stovi šeši namai, kitoje — vienas. Apie šiuos namus sakoma „du viršuje, du apačioje“ — du kambariai viršuje, du apačioje. Mūsų namas yra gatvelės gale, pats paskutinis. Šalia mūsų stovi maža pašiūrė, išvietė, o šalia jos — arklidės.

Mama eina į Šv. Vincento Pauliečio draugiją pasiteirauti, ar yra kokia galimybė gauti baldų. Tarnautojas sako, kad išskirs mums taloną stalui, dviem kėdėms ir dviem lovoms. Jis aiškina, kad turėsime eiti į naudotų baldų parduotuvę Airištaune ir patys parsitempti baldus namo. Mama sako, kad galėsime pasiimti dvynukų vežimėlį, kalbėdama ji apsiverkia. Ji rankovėmis braukia ašaras ir klausia, ar tos lovos, kurias gausime, yra naudotos. Tarnautojas atsako, kad tai savaime suprantama, o mama paaiškina, kad bus labai neramu miegoti lovose, kuriose galbūt kas nors numirė, ypač jei tie žmonės sirgo džiova. Vyras primena: „Apgailestauju, bet elgetos neturi būti išrankūs“.

Mes visą dieną vežimėliu tąsome baldus iš vieno Limeriko galo į kitą. Vežimėlis su keturiais ratais, bet vienas išklibęs, vis nori pasukti kita kryptimi. Gauname dvi lovas, komodą su veidrodžiu, stalą ir dvi kėdes. Namas mums patinka. Galime vaikštinėti iš kambario į kambarį, laiptais laipioti aukštyn žemyn. Žmogus pasijunta labai pasiturintis, kai gali bėgioti laiptais aukštyn žemyn kiaurą dieną, kiek tik nori. Tėtis užkuria ugnį, mama išverda arbatos. Tėtis prie stalo sėdi ant vienos kėdės, mama ant kitos, o Malachis ir aš sėdamės ant lagamino, kurį atsivežėme iš Amerikos. Kol geriame arbatą, pro mūsų duris praeina senis su kibiru. Jis išvietėje ištuština kibirą, praskalauja, ir mūsų virtuvėje pasklinda smarvė. Mama prieina prie durų ir klausia: „Kodėl tuštinate savo kibirą mūsų išvietėje?“ Jis nukelia kepurę: „Jūsų išvietėje, ponia? O, ne. Jūs klystate, cha cha. Tai ne jūsų išvietė. Ši išvietė skirta visai gatvei. Pro jūsų duris su kibirais eis vienuolika šeimų, galiu pasakyti, kad šiltomis dienomis čia labai dvokia, labai. Dabar gruodis, dėkui Dievui, oras atvėsęs, netrukus Kalėdos, ir išvietė dar visai pakenčiama, bet ateis diena, kai jums prireiks dujokaukių. Tad gero jums vakaro, ponia, tikiuosi, būsite laiminga savo namuose“.

Mama prašo: „Palaukit minutėlę, sere. Ar galite pasakyti, kas valo išvietę?“

„Valo? O, Jėzau, čia tai bent. Valo, ji sako. Jūs juokaujate? Šie namai buvo pastatyti pačios karalienės Viktorijos laikais, ir jei šią išvietę kada nors kas nors valė, tai tikriausiai tamsų vidurnaktį, kai niekas nematė“.

Ir jis kikendamas nušlervoja skersgatviu.

Mama grįžta prie kėdės ir arbatos. „Negalime čia likti, — sako ji. — Išvietė apkrės mus visomis įmanomomis ligomis“.

Tėtis prieštarauja: „Bet nebegalime vėl kraustytis. Kur gausime namą už šešis šilingus per savaitę? Mes patys palaikysime švarą išvietėje. Virsime kibirus vandens ir pilsime ten“.